Rizikos valdymo fondas – išsigelbėjimas ar kilpa?

Ledai dėl rizikos valdymo fondo steigimo pajudėjo. Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) jau kelissyk posėdžiavo projekto valdymo darbo grupė, su žemdirbių savivalda pradėjusi brėžti fondo metmenis. Tačiau kol valdininkai bando mesti gelbėjimo ratą siūlydami ūkininkams prisidėti prie fondo steigimo, dalis žemdirbių šio šiaudo griebtis nenori, baimindamiesi, kad tai juos galutinai pasmaugs.

Labiausiai pasiryžę pienininkai
Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko įsakymu iki 2018 m. pabaigos turi būti parengtas fondui įkurti reikalingas teisinis reglamentavimas, kurį vėliau tvirtins Seimas. Projekto valdymo darbo grupė kelissyk rinkosi diskutuoti su žemdirbių savivalda, tačiau greitų sprendimų laukti neverta, nes pozicijos kol kas skirtingos.
Nuo šių metų įsigaliojo vadinamasis Omnibus paketas, bet dar nėra papildomų dokumentų, nurodančių, kaip būtų galima panaudoti Kaimo plėtros programos (KPP) ir nacionalinio biudžeto lėšas. Dėl to stringa ir kai kurių teisės aktų rengimas.
Blėsta ir ūkininkų entuziazmas dėl rizikos valdymo fondo. Pasak ministro, žemdirbiai dideliu pasiryžimu prisidėti kuriant foną nepasižymi.
Jam pritaria ir projekto valdymo darbo grupės vadovas, ŽŪM Ekonomikos departamento direktorius Vygantas Katkevičius. Jo teigimu, steigti fondą labiausiai suinteresuoti pienininkai, o nuo pernykščių liūčių nukentėję grūdininkai laikosi santūriai.
„Pienininkai labiau suinteresuoti steigti šį fondą, nes jie jau patyrė pieno krizę, o tąkart fondas būtų tikrai padėjęs. Grūdų sektorius daugiau ar mažiau stabilus. Gal buvo tik vienas kitas atvejis, kai draudimo kompanijos įvykio nedraudė. Grūdų rinka gana stabili, todėl juos auginantys ūkininkai nemato poreikio steigti fondą. Tačiau kas gali garantuoti, kad jo ateityje nereikės?“ – žvelgti į ilgalaikę perspektyvą ragina ŽŪM atstovas.
Ministrą B. Markauską taip pat stebina grūdų augintojų trumparegiškumas: „Man jų pozicija keista, nes rizikos valdymo fondas veikia daug efektyviau nei draudimo sistema. Juk draudikai – verslininkai, jų pagrindinis tikslas – uždirbti, o fonde dalyvaudamas ūkininkas bet kuriuo atveju laimi, nes į fondą moka pats, valstybė ir ES.“

Smulkiausieji nedalyvaus
Kiek reikės ūkininkams skirti lėšų fondui įsteigti, kokia bus jo administravimo, stebėjimo tvarka, žemdirbiai dalyvaus savanoriškai ar privalomai – tai klausimai, į kuriuos vis dar atsakymo ieško ŽŪM ir socialiniai partneriai.
V. Katkevičius įsitikinęs, kad fondo formavimo pagrindą pirmiausia užlopyti turėtų žemdirbiai, o paskui pagal išgales prisidėtų ir valstybė. Jei bus panaudojami tik KPP pinigai, lėšų prireiks tiek, kiek fondui reikės kofinansuoti, t. y. iki 25 proc. Finansavimo suma priklausys ir nuo fondo dydžio, ir nuo to, ar dalyvavimas fonde bus savanoriškas, ar privalomas.
Buvo užsiminta, kad kaip pradinį fondo įnašą būtų galima panaudoti Europos Komisijos (EK) skirtas lėšas (9,2 mln. Eur) nuo liūčių nukentėjusiems ūkininkams, tačiau B. Markauskas tokias viltis išsklaidė, nes tai prieštarautų EK reglamentui. Šią savaitę su premjeru ir finansų ministru bendravęs ministras tikisi, kad, šalies biudžete atsiradus pinigų fondui kurti, procesai taptų paprastesni, tačiau, pasak B. Markausko, jei ūkininkai nutars, kad jiems fondo nereikia, visos diskusijos nueis veltui.
Paklaustas, kokie ūkiai turėtų būti įtraukti į fondo steigimą, V. Katkevičius tvirtina, jog šiandien svarstomi trys variantai: fonde dalyvauja visi ūkininkai, gaunantys tiesiogines išmokas, nustatyti tam tikras ribas (grūdininkams – pagal hektarus, pieninkams – pagal primelžto pieno kiekį) ir trečias – savanoriškas.
Kol kas aišku tai, kad, įsteigus fondą, nuostoliai būtų kompensuojami tik tiems, kurių finansiniai nuostoliai 20 proc. viršija trejų metų pajamų vidurkį.

Administravimo našta
Kol kas dėl rizikos valdymo fondo steigimo kyla daugiau klausimų nei yra atsakymų, tačiau jau žinoma tai, kad jo administravimas atsieis brangiai. To neneigia nei B. Markauskas, nei V. Katkevičius.
„Manome, kad turėtų būti profesionalus administratorius. Šią funkciją galėtų atlikti fondo dalyvių pasamdyti žmonės arba šiandien jau veikianti institucija, pavyzdžiui, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas. Fondo tarybos atstovai turėtų būti deleguoti fondo narių, nes iki 70 proc. jo lėšų ateitų iš KPP krepšelio, tarybos valdybą turėtų papildyti ir asmenys iš administruojančios institucijos, tarkime, ŽŪM. Administravimo mokesčiai bus tikrai nemaži. Juk nuostolių įvertinti pagal vieną metodiką nepavyktų. Taip pat kyla apskaitos klausimas. Reikės duomenų bazės apskaityti tokį lėšų kiekį pagal kiekvieną besidraudžiantįjį. Be abejo, nebus pigu“, – neslepia ŽŪM Ekonomikos departamento direktorius ir priduria, kad kiek, kada ir kaip išmokėti iš fondo lėšas, spręstų fondo taryba pagal patvirtintas taisykles.
EK taip pat pareikalvo, kad tokio pobūdžio fondas būtų akredituotas tam tikrų institucijų, šiuo atveju – valstybinių.

Lietuvai – prancūzų pamokos
Ilgai vyravo nuomonė, kad geriausia steigti visiems ūkininkams bendrą fondą, vėliau jį nuspręsta skirstyti į atskirus sektorius, o štai šiandien V. Katkevičius pateikia dar vieną fondo modelį. Pasak jo, Lietuvai tiktų prancūziško tipo fondas, kai vienas fondas turi savo sektorinius padalinius. „Kitaip tariant, bendras fondas, bet kiekvienas sektorius turi atskirus fondus. Pradėtume, nuo pienininkų ir grūdininkų, o atsiradus poreikiui galėtų prisijungti ir kiti. Atskiras sektorius turi savo specifiką, todėl jų biudžetas, apskaita, dalyvavimo sąlygos negali būti suplakti, kitu atveju tai būtų per daug sudėtinga ir net nelabai realu.
Esu optimistas ir viliuosi, kad iki 2020-ųjų pabaigos pradės veikti nors vienas sektorinis fondas“, – tikisi ŽŪM Ekonomikos departamenti direktorius V. Katkevičius.

Gali privesti prie bankroto
Ne toks optimistiškas kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys. Pasak jo, žmonės su didžiausiu entuziazmu yra įsitraukę į ne vieną fondą, bet iš jo pasitraukia skaudžiai nusivylę, kaip, pavyzdžiui, II ir III pakopos pensijų kaupimo fondų.
„Rizikos valdymo fondą steigė buvęs ministras Starkevičius, paskui – Baltraitienė, šiandien – Markauskas. Dėl jo sudarymo politikai daugiau kalba nei imasi realių darbų. Paprasčiausiai nesusitvarkoma su strateginiais dalykais, tušuojamos esminės problemos manant, kad fondas viską išspręs, – neįgyvendintus ministrų pažadus primena pašnekovas. – Iš kur bus paimami pinigai fondui steigti? Iš tų pačių centų, kurie mokami už pieną? 2017-aisiais buvo pasakyta, kad pieno kaina labai pakilo, bet atsivertus senesnius užrašus, kai pieno supirkimo kainos buvo pakilusios ir dar buvo skaičiuojamos lietuviškais centais, prie ankstesniojo lygio jos nė nepriartėjo.“
Pašnekovo nuomone, jei pienininkai bus įpareigoti prisidėti prie fondo gyvavimo, daliai jų tai gali būti nepakeliama finansinė našta, todėl kai kurie išvis gali atsisakyti gamybos.
„Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasakė, kokiais vaistais turi gydytis žmonės, o ŽŪM nurodys, kad ūkininkus išgelbės fondas. Mums beliks vykdyti“, – ironizavo V. Lekešys.

Parama it „Laimės žiburys“
V. Lekešio pastebėjimu, mintis fondą finansuoti iš KPP lėšų nėra pati geriausia, nes dėl to ūkininkai prarastų dalį tiesioginių išmokų. „Kuo sudėtingesnis periodas, tuo žmonės būna labiau įsitempę. Jiems kaip gelbėjimo jaukas tokie dalykai skiriami. Tai ilgai truksiančios diskusijos, todėl sprendimo nereikėtų numesti kaip karštos bulvės. Išdalyti pinigus – lengviausias ėjimas, bet ką nors sukurti – jau sunkiau, – įsitikinęs V. Lekešys. – Juk ne veltui pateikiau pavyzdį apie pensijų kaupimo fondus. Jei kas nors žmonėms būtų paaiškinę, kad įstojus į fondą šiek tiek sumažės pensija, vien administravimo mokesčiai sieks 25–30 proc., dažnas būtų pamąstęs, ar verta bristi į tą upę. Tas pats yra ir su šiuo fondu. Net ir pasėlių, daržovių draudimas sunkiai skinasi į mūsų rinką.“
Kooperatyvo vadovas sako, kad nuostolių kompensavimo tvarka, kai ūkininkams patirti nuostoliai finansuojami tik tada, kai finansiniai nuostoliai 20 proc. viršija trejų metų pajamų vidurkį, naudinga fondų valdytojams, o realios paramos laukiantiems ūkininkams tektų tenkintis riestainio skyle.
„Vieną lietingą vasarą ūkininkas nenuims derliaus, nepasiruoš pašarų, gamyba sumažės, bet dėl to nesisielos, nes gaus paramą. Tačiau, iš tiesų, remiantis tokia sistema, jam parama bus išmokėta po trejų metų. Kai gyvenimas toks dinamiškas, dalis jų pagalbos taip ir nesulauks. Vieni nutrauks gamybą, kiti diferencijuos ūkį, paskirstys rizikas. Tarkime, vietoj pieninių karvių laikys mėsinius galvijus ir pan. Bus kaip Jono Biliūno pasakoje „Laimės žiburys“ – visi jos sieksime ir nepasieksime“, – liūdnai juokavo kooperatyvo vadovas.

Perdirbėjų pažadai neįkvėpe
ŽŪK „Lietuviškas pienas“ vadovas pasakoja, kad jau būta mėginimų įkurti fondą specialiai pienininkams, tačiau iš viso to išėjo šnipštas. Perdirbėjai nepanoro atiduoti jiems tenkančios dalies. Todėl ankstesni ŽŪM vadovybės pažadai, kad prie fondo steigimo galėtų prisidėti ir perdirbėjai, V. Lekešio neįkvėpė.
„Šių metų sausio pradžioje pieno perdirbėjai lankėsi pas premjerą. Jie tada pasakė, kad, norint padvigubinti pieno gamybą, į šį sektorių reikia investuoti ne mažiau kaip milijardą eurų. O kas tą milijardą išėmė? Ar tik ne jie patys mokėdami labai mažas kainas už pieną? Mūsų politikai mėgsta pabrėžti: nors karvių skaičius sumažėjo, pieno gamyba stabili. Bet ar kam įdomu, kad gamyba nedidėja?“ – piktinasi pašnekovas ir priduria netikįs, kad prie fondo prisijungtų ir prekybininkai.

Storesnė riekė – pažįstamų kastai
Pernai nuo stichinių liūčių nukentėjo tūkstančiai šalies ūkių, nuostolius nepavykus nuimti grikių, kukurūzų, sojų skaičiavo ir ekologiškai ūkininkaujantis koncernas „AUGA group“. Nuostoliai nemaži, bet koncerno valdybos pirmininkas Kęstutis Juščius atsisako minties stoti į rizikos valdymo fondą. Jo įsitikinimu, valdžia ir taip per daug kišasi į verslą, o agroverslas – specifinė niša, kur kiekvienas žaidėjas privalo prisiimti riziką.
„Manau, valdininkai nesupranta, kaip veikia verslas, kaip paskui veiks jų sugalvoti kompensavimo mechanizmai. Atsiras begalė instrukcijų, darbų, ministerijoje tik padaugės veiklos, bet rezultatas – nei į tvorą, nei į mietą“, – karštai kalba jis.
Pašnekovo neįtikino ir argumentai, kad fondo lėšos padėtų žemdirbiams ištikus pieno krizei, laukinių ir naminių gyvulių ligų protrūkiams ir kitoms rizikoms, kurios daliai ūkininkų tapo nepakeliama našta.
„Reikia suprasti, kad niekas negarantuos verslo sėkmės, nes dabar daug kas įsivaizduoja, jog ūkininkavimas yra toks verlsas, kur viskas garantuota“, – kai kurių kolegų požiūriu piktinasi K. Juščius.
Išgirdęs valdininkų pareiškimus, kad esą kitose šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje) rizikos valdymo fondai pasiteisina, jis apstulbo: „Kažin kas matė jų finansavimo šaltinius, ar kas nors aiškinosi, ar tas pasiteisinimas nėra finansuojamas biudžeto lėšomis? Reikia kelti klausimą, ar fondas išsilaikė pats, ar jis sėdi kitos visuomenės dalies kišenėje, – poziciją dėstė „AUGA group“ valdybos pirmininkas. – Vien fondų išlaikymas kiek kainuotų, juk jame pinigai savaime nesusikurs! Prie to paties lovio prieis tie patys, kurie jau yra pramynę ministerijų kilimus. Tokie gudruoliai pirmiausia ir prieis prie visų pinigų, o tas, kuris sėdėjo ir laukė, kur, kada kokią paraišką užpildyti, patikėkite, bus paskutinis eilėje.“

Monika KAZLAUSKAITĖ
ŪP korespondentė