Samdinio įkaitai

Viename iš Šilalės r. Bijotų seniūnijos kaimų esančio didžiulio ūkio vadovas dabar dažniau lankosi prokuratūroje ir teisme nei savo laukuose. Du vaikus užauginusiai ir į mokslus išleidusiai šeimai nieko netrūko, kol vieną praėjusių metų pavasario dieną jų gyvenimą aukštyn kojom apvertė ūkio darbininkas. Nuo žiauraus smurtautojo nukentėjusi ūkininkė ne tik prarado sveikatą, bet dar ir turi atlaikyti buvusio samdinio sugyventinės šmeižtą ir šantažą. Baisiausia, kad visi mato, jog ūkininkai šantažuojami, bet kelio tam neužkerta net teisėsaugos institucijose dirbantys pareigūnai.

Teisingumo atsisakė vardan ramybės
Antano (vardas pakeistas) papasakota istorija paprasta kaip gyvenimas, tačiau tuo pat metu ir stebinanti įžūlumu – pasiklausius ūkininko, atrodo, kad Lietuvoje žmogiškumas seniai pamirštas, o tie, kas dar neemigravo, lenktyniauja, kuris daugiau pasipelnys iš sunkiai dirbančių, kiekvieną eurą prakaitu aplaistančių ūkininkų.
Viskas prasidėjo tada, kai savo ūkyje bijotiškis įdarbino greta fermos gyvenantį Marių. Žinojo, kad jaunas vyras nespjauna į butelį, ne kartą ir pats yra atėmęs iš jo svaigalus, bet nekreipė dėmesio – kaime dirbančių jau beveik nebeliko, kiekvienas jaunas žmogus tapo aukso vertės. Atėmė Antanas iš savo darbininko butelį ir tą 2016 m. balandžio 12-ąją, kai vyrai valė prie fermos esantį tvenkinį. Grąžino vakare, baigus darbą – samdiniai atrodė pavargę, tai dar ir nuo savęs porą „bambalių“ alaus pabaigtuvėms pridėjo. Dabar gailisi, kad nematė, koks agresyvus ir žiaurus nuo alkoholio tampa darbininkas.
Tas vakaras, kai Antanas savo ranka palaimino samdinių balių, vos netapo tragedija: girtas Marius užpuolė ir vos neišžagino iki vėlumos fermoje dirbusią ūkio šeimininkę. Nudraskė rūbus, tampė griovyje, smaugė, graibė purvinom rankom, kol ūkininkės klyksmą išgirdo fermoje likęs žmogus. Jis ir išgelbėjo ūkio savininkės gyvybę.
Rytą atvažiavusi policija surinko įkalčius ir pradėjo ikiteisminį tyrimą. Samdinys prisipažino, kad užpuolė šeimininkę, bet buvo girtas, nieko neatsimena. Byla jau būtų seniai užbaigta, o prievartautojas nuteistas, jei ne gera ūkininkų širdis.
„Pagailo jauno, gyvenimą dar tik pradedančio žmogaus, nutarėm atleisti – dar ir dėl to, kad bijojom, jog ims keršyti. Girtas šaukė, kad viską pelenais pavers, o juk šalia fermos gyvena, mato ir žino, kur kas padėta. Ir mums, ir gyvuliams yra daugybė būdų pakenkti, manėm, susitaikysim, bus ramiau gyventi. O išėjo atvirkščiai“, – dabar apgailestauja antrus metus teismų slenksčius minantis Antanas.
Dėl samdinio kaltės jo žmona ne tik susirgo sunkia psichikos liga, bet ir tapo kaltinamąja.

Apkaltino nelegaliu darbu
Tikriausiai nereikia net sakyti, kad po užpuolimo gašlaus jaunikaičio paslaugų ūkininkai atsisakė. Iškart po to jo sugyventinė Jovita Valstybinei darbo inspekcijai pranešė, kad ji dirbo pas ūkininkus nelegaliai.
„Atvažiavo inspektoriai, paklausinėjo kaimynų – tie patvirtino matę, kad moteris eidavo į fermą. Bet eidavo ji ne dirbti, o pas savo sugyventinį, pati prašydavo, kad žmona leistų pamelžti karves. Visada sumokėdavom, nors tuo darbu nebuvom patenkinti. Duodavom medaus, maisto produktų, atiduodavome auginti veršelius, negailėjom traktoriaus ir padargų – su mūsų technika jie visus savo darbus nudirbdavo, dažnai grąžindavo sulaužytus. Neskaičiavom, kiek tai kainuoja, nes stengėmės iš širdies padėti jaunai šeimai“, – pasakojo Antanas.
Valstybinė darbo inspekcija pagalbos „iš širdies“, žinoma, nepripažįsta – teismas ūkininkams skyrė 1000 Eur baudą. Antanas sako norėjęs susitaikyti ir su Jovita, davęs advokatui 1000 Eur ir ši parašiusi, kad, pranešdama apie nelegalų darbą, norėjo atkeršyti už vyrą. Ūkininkai susitarė, kad moteris neis į teismą, bet posėdžio dieną ji atsivedė dar ir liudininkų – sugyventinį ir jo mamą.
„O mes nieko neturėjome ir niekas negalėjo patvirtinti, kad Jovita pas mus nedirbo. Neskundėm teismo sprendimo – nurijom nuoskaudą, sumokėjom baudą. Nebankrutavom, tik skaudžiai nusivylėm, kad Lietuvoje nėra teisybės“, – sakė ūkininkas.
Jei čia būtų galima padėti tašką, sakytume, kad ūkininkams reikėtų pasimokyti iš tokių istorijų – teismo sprendimas rodo, kad net ir mažiausias svetimo žmogaus piršto krustelėjimas gali būti pripažintas nelegaliu darbu. Bet tai tik pusė bėdos.
Sumokėdamas baudą pripažįsti, kad pažeidei įstatymus ir gali susilaukti nemažo ieškinio.

Iš komisijos – į teismą
Antanas pateikė „Ūkininko patarėjui“ 2017 m. vasario 13 d. Valstybinės darbo inspekcijos Tauragės teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriame nurodyta, kad jų buvusio samdinio sugyventinė Jovita už darbą fermoje nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. reikalauja iš ūkininkų 2650 Eur, prašo priteisti 976,62 Eur darbo užmokesčio už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 2379,96 Eur už pradelstą atsiskaityti laiką. Iš viso ūkininkai jai turėtų sumokėti per 6 tūkst. Eur.
Pasak Jovitos, ūkininkė jai buvo žadėjusi už kiekvieną darbo dieną sumokėti po 15 Eur. Kaip įrodymą, kad dirbo, moteris Darbo ginčų komisijai atnešė krūvą sausio–balandžio mėnesio lapelių, ant kurių jos pačios ranka parašyta, kuriomis dienomis dirbo, bet užmokesčio negavo arba gavo mažiau nei buvo susitarusi. Komisijos posėdžiuose Jovita ir jos advokatė tvirtino, kad moteris fermoje karves melžė kasdien.
Darbo ginčių komisijoje sergančiai ūkininkei atstovavęs Antanas neigė, kad Jovita nuolat pas juos dirbo, nes ji tik retkarčiais pagelbėdavo ūkyje ir už visus jos atliktus darbus yra atsilyginę pinigais ir kitais būdais – maistu, technika, nes norėjo padėti jaunai šeimai.
Vertindama abiejų pusių parodymus, Darbo ginčų komisija abejojo, ar ieškovė buvo susitarusi su ūkininke dėl konkretaus darbo užmokesčio. Jovita nepaneigė, kad ūkininkai leido jai ir jos draugui Mariui, kuris oficialiai dirbo ūkyje, naudotis žemės ūkio technika, gavo maisto produktų. Paaiškėjo, kad ūkininkai nemokėjo Jovitai darbo užmokesčio, tik papildomai primokėdavo Mariui kartu su jam priklausančiu savaitiniu atlyginimu.
Darbo ginčų komisija vienbalsiai priėmė sprendimą netenkinti Jovitos prašymo dėl neišmokėto darbo užmokesčio, nes ji nebuvo susitarusi su ūkininke dėl konkretaus atlyginimo už darbą. Bet tai nesutrukdė jai pateikti ieškinį teismui, todėl Antanas ir vėl su savo sergančia žmona mina teismų slenksčius. Kiekvienas posėdis – papildomas stresas, neleidžiantis užmiršti išgyventos tragedijos. Bet skaudesnis už prisiminimus yra pažeminimas, kurį kaskart teisme jaučia ūkininkai.
„Mūsų ten niekas nenori net klausyti. Supratome, kad gali būti teisiausias, bet jei neturi įtakingo advokato, niekas tavo argumentų neišgirs. Gyvenimą nugyvenom, bet tik dabar supratom, kaip galima sužlugdyti žmogų. Mūsų suaugęs, mediciną studijuojantis sūnus sako: „Mama, jei tave nuteis, aš važiuosiu į užsienį uždirbti tų pinigų“, – sunkiai tramdydamas jaudulį „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Antanas.

Tiki teisingumą vykdančiųjų sąžine
Teismo sprendimas dėl Jovitos pateikto 6 tūkst. Eur ieškinio bus tik po gero mėnesio, tačiau ramybės per tą laiką ūkininkų šeima neturės. Po užpuolimo ekspertai nustatė, kad Antano žmonai lengvai sutrikdyta sveikata, tačiau vėliau paaiškėjo, jog sveikatai pakenkta nepalyginamai labiau, moteris iki šiol gydosi ir dar, atrodo, ilgai turės gydytis.
„Iš naujo kreipėmės į teismą dėl sveikatai padarytos žalos, tačiau byla perduota prokuratūrai – pasirodo, Marius jau buvo teistas už smurtą artimoje aplinkoje, jis buvo įpareigotas nesiartinti prie sugyventinės. Akivaizdu, kad įrodinėdamas, jog dirbo kartu su Jovita toje pačioje fermoje, pripažįsta nesilaikęs teismo įpareigojimų. Užpuolęs mano žmoną jis dar kartą nusikalto, todėl dabar vėl bus teisiamas ir šįkart gal jau atsidurs už grotų“, – mano Antanas.
Bijotiškis įsitikinęs, kad prokuroras neturėjo teisės nutraukti ikiteisminio tyrimo dėl jo žmonos užpuolimo net šalims susitaikius, nes tokie veiksmai kvalifikuojami kaip sunkus nusikaltimas. O jei jau nutraukė, dabar turėtų pripažinti suklydęs ir atnaujinti tyrimą, juolab kad paaiškėjo, jog ūkininkės, kurią samdinys bandė išprievartauti, sveikatai pakenkta kur kas smarkiau, nei atrodė po nusikaltimo.
„Nors kartais jau manom, jog palūšime, nuleisti rankų nesiruošiame – teisingumas turi triumfuoti. Išbandysime visus kelius, kad ir kiek mums tai kainuotų. Jei reikės, ir ūkio atsisakysime, bet šantažuotojams nenusileisime. Pagaliau tikime, jog ir teisėjai, ir prokurorai turi sąžinę, mato, kas yra tikrosios aukos. Akivaizdu, kad Marius, kurį atleidome iš darbo po žmonos užpuolimo, dabar savo sugyventinės rankomis siekia mums atkeršyti“, – tvirtina bijotiškis.

Gyvena kaip kalėjime
Tikriausiai nekyla klausimų, kodėl Antanas panoro viešai papasakoti savo šeimos tragediją. Tokie atsitikimai vis dažnesni – ūkininkai vienu balsu tvirtina, kad negeriančių darbininkų kaime nebeliko. Dauguma jaunų žmonių emigravo, likę ūkininkauja arba važinėja dirbti į miestą, todėl ūkininkams tenka susitaikyti su sveiku protu sunkiai suvokiamais girtų darbininkų poelgiais.
„Noriu visiems pasakyti: žiūrėkit, ką priimat į darbą, nes nuo to priklauso jūsų šeimos gyvenimas. Mes dabar jaučiamės kaip kalėjime – apsistatėme vaizdo stebėjimo kameromis, nes šalia fermų gyvenančio buvusio samdinio veiksmai neprognozuojami – įsitikinome, kad jis bet ką gali padaryti. Gailėdami jaunų žmonių, norėdami jiems kaip įmanoma daugiau padėti, manėme darą gerą darbą, o pasirodo, kad darėme nusikaltimą – jie įsivaizduoja, jog atėję valandai ar dviem į talką dirba nelegaliai ir vos tik keliai išsiskiria, pradeda skųsti“, – sakė ūkininkas.
Antanas tvirtina neturintis ko bijoti – leidžia rašyti net pavardę, tačiau saugodami ir taip jau smarkiai nukentėjusios jo žmonos privatumą, tuo leidimu nesinaudojome. Už nusikaltimą prieš ūkininkę Marius dar nenuteistas, o Jovita, kurios sąžine, atrodo, abejoja ne tik ūkininkas, bet ir Darbo ginčų komisija, turi mažų vaikų, kuriuos saugo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas.
Bet istorija tikra kaip pats gyvenimas, todėl pasimokyti iš jos verta visiems.

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka