Šėmosios, baltnugarės, juodmargės ir žalosios

PIENINĖS GALVIJININKYSTĖS ABC

Basomis per žėruojančias žarijas. Tokie Lietuvos žemdirbiams – pieno ūkių šeimininkams buvo pastarieji dešimtmečiai. Keitėsi požiūriai į agrarinį verslą, tradicijas griovė naujausios technologijos. Įprastai pieninei galvijininkystei atsirado alternatyvi mėsinė, kurioje darbo mažiau, pajamų daugiau arba panašiai, nelygu užmojai. Praėjusiais metais „Ūkininko patarėjo“ puslapiuose publikavome ciklą rašinių apie mėsinę galvijininkystę. Savotiškos sėkmės istorijos sudomino skaitytojus. Ūkininkai ėmė svarstyti agroverslo diversifikavimo galimybes, skaičiuoti gamybos kaštų racionalizavimą ir investicijų grąžą. Prieita prie išvados, jog pienininkystės prioriteto lietuviams atsisakyti nederėtų, juolab įvertinus išorės ir vidaus rinkos pokyčius bei grėsmes.
Šiandien pradedame rašinių ciklą apie Lietuvos pieno gamybos sektorių. Ar sulauksime pienininkystės renesanso? Juk būtent pieno ūkis kuria darbo vietas kaime ir mieste, inicijuoja technologijų pažangą, teikia pajamų šalies biudžetui, aprūpina žaliavomis perdirbimo pramonę. Ėmęsi šios temos sulaukėme pienininkystei artimo verslo atstovų ir valstybės institucijų dėmesio bei pritarimo.

Pieno paklausa didėja
– Šalies gyvulininkystės sektoriaus laukia valstybinės svarbos uždaviniai, – sako Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininkas, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas, – pasaulyje daugėja valgytojų, pieno gamyba lenktyniauja su paklausa, sveikas maistas varžosi su laboratorijoje sukurtuoju.
– Pienininkystė – gilias etnografines tradicijas turintis verslas, ji privalo išlikti, – prognozuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos doc. dr. Saulius Tušas, daugiau nei dešimtmetį organizuojantis šalies melžėjų varžytuves, išsamiai susipažinęs su pieno ūkių situacija visuose Lietuvos regionuose.
Pastaruoju metu pieninės gyvulininkystės prioritetas – produktyvumas. Tam panaudojamos naujausios veislininkystės technologijos, subalansuotas šėrimas, nuolatinis rūpestis gyvūnų sveikata ir gerove. Tačiau nemažas dėmesys skiriamas senosioms genofondinėms galvijų veislėms: šėmiesiems, baltnugariams, senojo genotipo Lietuvos juodmargiams ir žaliesiems. Pasak dr. S. Tušo, šie galvijai nėra labai produktyvūs, tačiau pasižymi ištvermingumu, atsparumu ligoms. Be to, šie gražaus eksterjero galvijai puošia sodybas, ypač tas, kuriose puoselėjamas kaimo turizmas.
– Senųjų veislių karvės – nacionalinis turtas, kuris turi būti valstybės saugomas, ūkininkų puoselėjamas, – sako VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Ūkinių gyvūnų ir pieno kvotų administravimo departamento direktorė Daiva Beinorienė.
Jos pateiktais ŽŪIKVC duomenimis, šalyje saugotinos keturios senosios karvių veislės: Lietuvos šėmųjų (Ash-grey), Lietuvos baltnugarių (White-back), senojo genotipo Lietuvos žalųjų (Lithuanian Red) ir senojo genotipo Lietuvos juodmargių (Lithuanian B&W). Džiugu, kad pastarąjį dešimtmetį šių veislių karvių skaičius šalyje didėja. Pavyzdžiui, Lietuvos šėmųjų 2004 m. buvo 440, 2005 m. – 485, 2006 m. – 431, 2007 m. – 448, 2008 m. – 459, 2009 m. – 477, 2010 m. – 550, 2011 m. – 604, 2012 m. – 700, 2013 m. – 817. Daugėjo ir Lietuvos baltnugarių bei senojo genotipo Lietuvos juodmargių skaičius. Praėjusiais metais pirmųjų šalyje buvo suskaičiuota 652, antrųjų – 854. Senojo genotipo Lietuvos žalųjų pernai tebuvo 36! Deja.
Dr. S. Tušo duomenimis, vidutinis šėmųjų karvių produktyvumas – 5 780 kg pieno (4,25 proc. riebalų ir 3,26 proc. baltymų) per laktaciją, baltnugarių – 5 826 kg (4,37 proc. riebalų ir 3,27 proc. baltymų), senojo genotipo juodmargių – 6 671 kg (4,4 proc. riebalų ir 3,28 proc. baltymų), senojo genotipo žalųjų – 4 875 kg (4,45 proc. riebalų ir 3,49 proc. baltymų).

Senųjų veislių galvijai – valstybės turtas
– Šalyje ypač daugėja šėmųjų veislės karvių, – pastebi UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ direktoriaus pavaduotoja Rita Naudužienė. – Jos labai gyvybingos, ramaus būdo, nereiklios šėrimui, atsparios ligoms, gerai prisitaikiusios prie aplinkos sąlygų, be to, nepriekaištinga jų pieno kokybė.
– Lietuvos šėmieji galvijai pasižymi fenotipinių ir genetinių požymių paveldimumo stabilumu, – teigia dr. E. Gedgaudas, – todėl atkuriamos šių galvijų populiacijos turi būti uždaro tipo, veisiamos pagal grynojo veisimo principus, siekiant išsaugoti veislę.
R. Naudužienės duomenimis, šėmieji galvijai laikomi pavienių ūkininkų ūkiuose, vidutiniškai po 1-2 galvijus. Daugiausia (150-200) šėmų karvių ir telyčių laikoma Lazdijų ir Alytaus rajonų ūkiuose, po kelias dešimtis – Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Šilalės, Utenos rajonuose, po keliolika – Skuodo, Kretingos, Telšių, Radviliškio rajonuose. Suaugusios šėmųjų veislės karvės sveria apie 550 kg, buliai – apie 950 kg. Mokslininkai teigia, kad šėmieji galvijai turi ir pieninio, ir mėsinio tipo galvijų savybių, dėl to Lietuvos ūkiuose populiarėja.
„Gyvulių produktyvumo kontrolės“ duomenimis, pastaruosius kelerius metus Lietuvos šėmųjų kontroliuojamų karvių primilžis buvo 4,89-10,81 proc. mažesnis nei visų kontroliuojamų piendavių vidurkis, pieno riebalų gauta 7,66-14,07 proc. ir pieno baltymų 6,04-12,08 proc. mažiau. Tačiau jos ne taip greitai „susidėvi“.
Remiantis LSMU VA doc. dr. S. Tušo ir LGVA direktoriaus dr. E. Gedgaudo mokslo darbais, šėmieji galvijai Lietuvos teritorijoje fiksuojami nuo XVI a., kuomet sudarė apie 6 proc. visų galvijų. Jie buvo auginami rečiau, tačiau paplitę visoje Lietuvoje. Šėmieji kaip veislė gryniausi išliko Vilniaus gubernijose. Apie 1927-1928 metus vietinių veislių karvės Lietuvoje pradėtos skirstyti plačiau, išskiriant į dvylas, palšas, pilkas, žalas, juodmarges ir kitas, o jau nuo 1930 m. atskirai pradėta minėti vietinė šėmųjų galvijų veislė. Tačiau dėl ilgalaikio stichinio „gerinimo“ įvairių įvežtinių juodmargių bei žalmargių veislių buliais, dėl masiško brokavimo iš didelių ūkių, dėl netinkamos spalvos, neatsižvelgiant į produktyvumą, ir dėl daugelio ekonominių veiksnių ši veislė atsidūrė ant išnykimo ribos. Pastaraisiais metais (UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ duomenimis) šėmieji galvijai laikomi daugiau nei dviejuose šimtuose šalies ūkių.

Genofondas – mažuose ūkiuose
Lietuvos baltnugariai nėra tokie išoriškai simpatingi kaip šėmieji, tačiau jų laikoma po keletą bent dviejuose šimtuose ūkių. Baltnugarių apstu Alytaus, Prienų, Kauno, Jurbarko, Vilkaviškio, Tauragės, Šilutės rajonuose. Pasak dr. E. Gedgaudo, baltnugariai yra pieningi, sveiki, puikiai prisitaikę prie gamtos ir klimato sąlygų, atsparūs įvairioms ligoms, nereiklūs šėrimo ir laikymo sąlygoms, gyvybingi ir ilgaamžiai, pasižymi geromis reprodukcinėmis savybėmis.
Mokslininkų duomenimis, pirmąją XX a. pusę baltnugariai galvijai Lietuvoje sudarė 10 proc. visų auginamų galvijų. Šiems galvijams buvo būdinga masyvi kakta, ilgas su aukštu pagurkliu kaklas, ilgas liemuo, trumpos kojos, priekin atsikišęs tešmuo, dideli speniai. Baltnugariai galvijai buvo pieningi, tinkami darbui, sveiki, ilgaamžiai ir gerai perduodantys savo požymius palikuonims. Lietuvos baltnugariai galvijai buvo gerinami įvairių juodmargių bei žalmargių veislių buliais, tačiau iki šių dienų jie išlaikė būdingą spalvą ir savybes. Daugiausia šių galvijų išliko pas privačius laikytojus, kurie dažnai karves parduodavo su savais buliais, neatsižvelgdami į jų veislę, o mišrūnus veislei parinkdavo savo nuožiūra. Prekiniuose pieno ūkiuose didžioji laikomų baltnugarių galvijų dalis buvo išbrokuota dėl Lietuvos juodmargiams ir žalmargiams nebūdingos spalvos, neatsižvelgiant į produktyvumą.
Baltnugariai galvijai dažniausiai sutinkami centrinėje, pietrytinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse. Baltnugariai galvijai taip pat buvo auginami ir yra išlikę iki šių dienų Šiaurės rytų Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, kai kuriuose Rusijos regionuose.
Ši veislė turi savitus genetinius bei fenotipinius požymius ir priskiriama pieniniam tipui. Suaugusios Lietuvos baltnugarės karvės sveria apie 550 kg, buliai – apie 950 kg, iš Lietuvos baltnugarių karvių vidutiniškai primelžiama 4 577 kg 3,98 proc. riebumo ir 3,26 proc. baltymingumo pieno.
Pagal spalvą baltnugarius galvijus galima suskirstyti į du tipus: pirmajam tipui būdingi visiškai juodi šonai, balta nugara ir apatinė juosmens dalys, balta žvaigždė kaktoje. Antrajam tipui būdingi smulkiomis juodomis dėmėmis išmarginti šonai, balta nugara ir balta apatinė juosmens dalis. Dabar Lietuvoje daugiausia yra baltnugarių su juodo pigmento šonais, tačiau pasitaiko baltnugarių ir su rudo pigmento šonais. Baltnugarių galvijų kaktos yra masyvios, ilgas liemuo, trumpos kojos.

Selekcija – ateities rūpestis
LSMU VA mokslininkų duomenimis, XVI a. Lietuvoje labiausiai buvo paplitę žalieji galvijai. Šiuolaikinė Lietuvos žalųjų galvijų veislė vesta nuo 1921 m., pradėjus gerinti vietinius žaluosius ir žalmargius galvijus. Didžiausią įtaką Lietuvos žalųjų galvijų veislei turėjo Danijos žalieji. Veislė patvirtinta 1951 m.
Dabar šalyje kontroliuojamos 36 senojo genotipo Lietuvos žalosios.
Lietuvos žalieji galvijai yra pieninio tipo: jų galva nedidelė, sausa, kaklas ilgas, neplatus, mažai raumeningas, be pagurklio, liemuo ilgas, gilus, krūtinė ilga, gili, didelės apimties. Šių galvijų išskirtiniai požymiai – tvirtesnės galūnės ir konstitucija. LGVA direktoriaus dr. E. Gedgaudo teigimu, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai sukurti vietinius galvijus iš pradžių kryžminant su įvairių veislių, o vėliau – su Olandijos juodmargiais, ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais, dar vėliau mišrūnus veisiant tarpusavyje.
Nuo 1930 m. Olandijos juodmargių kilmės mišrūnai buvo masiškai veisiami kergiant tarpusavyje. Be to, Lietuvos juodmargiai buvo masiškai gerinami Olandijos juodmargiais. Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai pripažinti 1951 m. Tuo metu juodmargiai galvijai buvo dar neproduktyvūs, liesapieniai, turėjo daug eksterjero trūkumų. Šiems trūkumams pašalinti 6-ojo dešimtmečio antrąją pusę vėl įvežti Olandijos juodmargiai. Taip intensyviai vykdant selekciją, panaudojant Olandijos juodmargius, buvo suformuotas naujas juodmargių galvijų genotipas. Lietuvos juodmargius galvijus toliau gerinant kitų produktyvių (daugiausia holšteinų) veislių buliais, senasis olandiškas genotipas buvo nustelbtas. Šiandien senojo genotipo Lietuvos juodmargiai sudaro tik 3 proc. kontroliuojamų juodmargių populiacijos. Senojo genotipo Lietuvos juodmargiai yra tvirtos kūno sandaros, trumpų kojų, gilios ir plačios krūtinės, plačios keteros, nugaros, juosmens, ilgo ir plataus užpakalio bei gerai išsivysčiusių raumenų. Jie prisitaikę prie aplinkos sąlygų, gerų vaisos savybių, ilgaamžiai. Daugiausia senojo genotipo Lietuvos karvių ir telyčių laikoma Lazdijų, Prienų, Vilkaviškio, Šilalės, Klaipėdos, Plungės, Panevėžio ir Ignalinos rajonų ūkiuose.
Dr. E. Gedgaudas pastebi, jog viena svarbiausių pieninių karvių savybių, turinčių įtakos pieno ūkio pelningumui, yra ilgaamžiškumas. Šalies ūkiuose paplitęs nepagrįstas pieninių galvijų išbrokavimas, todėl labai svarbu sumažinti šią riziką aukšto genetinio potencialo bandose. Senojo genotipo Lietuvos juodmargių ilgaamžiškumo rodiklis yra gana didelis, todėl ir ekonominė karvės vertė atitinkamai didesnė.
– Gamtos įvairovė – vertybė, kuria galime pasididžiuoti šiandien ir ypač rytoj, – įsitikinęs dr. E. Gedgaudas. Mokslininko teigimu, pieninės galvijininkystės puoselėjimas – ne tik pilietiškai nusiteikusio ūkininko, specialisto agrarininko, bet ir valstybės priedermė. Būtent valstybė turi išlaikyti tvirtą poziciją rūpinantis nacionalinės gyvulininkystės strategija, veislininkystės prioritetais, maisto gamybos sauga.

Autoriaus nuotraukos

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

????????????????? Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Pieno ABC logo