Siūlo atrakinti maisto produktų tiekimo grandinės „juodąją dėžę“

Europos Komisija (EK) siūlo Europos Sąjungos (ES) šalims vykdyti informacijos apie maisto produktų kainodarą stebėseną. Pasak EK, informacijos apie tarp ūkininkų ir vartotojų veikiančias maisto perdirbimo ir mažmeninio pardavimo rinkas beveik nėra. Šis perdirbėjų ir mažmenininkų informacijos apie rinkos pokyčius trūkumas EK pavadintas žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinės „juodąja dėže“, o šiuo pasiūlymu dėžė yra „atrakinama“.  EK ketina įpareigoti visas valstybes viešai skelbti, kokią žemės ūkio produkcijos kainos dalį pasiima žemdirbiai, kokią – perdirbėjai, prekybininkai.  

Kiekviena valstybė bus atsakinga už kainų ir rinkos duomenų rinkimą ir turės pateikti duomenis EK. Komisija stebėjimo duomenis skelbs savo žemės ūkio maisto produktų duomenų portale ir ES rinkos stebėjimo centruose. Siūloma šias priemones taikyti pieno produktų, mėsos, kiaušinių, cukraus, vaisių ir daržovių, pasėlių ir alyvuogių aliejaus sektoriams.

EK prioritetas – ūkininkų pozicijos maisto tiekimo grandinėje sustiprinimas, todėl padidinus rinkos skaidrumą, bus galima suteikti vienodą prieigą prie informacijos apie kainas ir daugiau aiškumo šioje srityje, o tai padarys maisto grandinę tinkamesnę ir darnesnę.

Dėl šio EK pasiūlymo keturias savaites turi būti viešai konsultuojamasi, tada jį priims Europos Komisija, po to, praėjus šešiems mėnesiams, jis turėtų įsigalioti.

Lietuva nuo šių metų pradžios tinklalapyje produktukainos.lt skelbia informaciją, kiek kokie maisto produktai kainuoja didžiuosiuose prekybos tinkluose, taip pat ir tai, po kokią kainos dalį pasiima žemdirbiai, perdirbėjai ir prekybininkai. Tačiau šią informaciją, pateikiamą įvairių diagramų, lentelių pavidalu, eiliniam piliečiui ne taip lengva perprasti.

Ar kiek pasikeitė kainų dalis tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų po pradėto viešinimo Lietuvoje? Kokios įtakos šiam procesui galėtų turėti EK pasiūlymo įgyvendinimas visoje ES?

Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Sveikintina, kad Europos Komisija pradėjo apie tai kalbėti. Šiuo klausimu daug kartų diskutavome Lietuvoje, ypač pieno sektoriuje. Agrarinės ekonomikos institutas pateikdavo informaciją, kokią galutinio produkto kainos dalį gauna ūkininkas, kokios dalys atitenka perdirbėjui, prekybininkui. Paprastai liūto dalį pasiima prekybininkai. Perdirbėjai taip pat skriaudžia ūkininkus – žaliavos gamintojus. Kaip visą tokią informaciją būtų galima pateikti vartotojams, visuomenei, kad ji būtų matoma, – reikalas gana subtilus, nes tarsi atsiranda tam tikras prieštaravimas dėl teisinio reglamentavimo. Sakome, kad visuomenė privalo žinoti, kas pasiima kokią kainos dalį, tačiau tarsi negalima paviešinti, kokius antkainius užsideda prekybininkai. Paviešinus tokią informaciją tarsi pažeidžiami teisiniai dalykai – galbūt iškreipiamos konkurencijos sąlygos, kai kiekvienas žino savo konkurentų kainas, galbūt gali dempinguoti ar pan.

Jei minėtas EK pasiūlymas bus priimtas ir visos ES šalys turės jį įgyvendinti, neįsivaizduoju, ar tai paveiks ką nors morališkai, nes teisinių svertų tame nėra.

Pavyzdžiui, 2014–2015 m. pieno sektoriuje dėl krizės Europoje bei visame pasaulyje, dėl Rusijos embargo, pieno kvotų panaikinimo, gamybos šuolio žaliavos kainos įvairiuose regionuose, valstybėse nukrito nuo 30 iki 70 procentų. Klausimas – kodėl už pieno produktus vartotojas mokėjo tiek pat, kiek mokėjęs, arba kaina labai nežymiai sumažėjo? Jeigu žaliavos gamintojui kaina nukrito iki 70 procentų, o vartotojas moka tokią pačią, kokia buvo iki tol, kur dingo pinigai? Atsakymas labai paprastas – tuo labai sėkmingai pasinaudojo prekybininkai ir uždirbo didžiulius pelnus.

Šį klausimą kėliau dar būdamas Žemės ūkio rūmų pirmininku, kai Briuselyje vyko pasaulinė konferencija, bei vėliau įvairiuose forumuose. Nepakanka vien apeliuoti į sąžiningumą, turi būti teisinis reglamentavimas, ypač kriziniu laikotarpiu. Uždirbti turi ir prekybininkas, ir perdirbėjas, bet negali būti visa našta suversta ant žaliavos gamintojų – žemdirbių – pečių. Visi sutinka, kad su tuo kažką reikia daryti, bet tuo viskas ir pasibaigia.

Sunku pasakyti, ar EK iniciatyva viešinti tokią informaciją sustiprintų ūkininkų pozicijas, kita vertus, vartotojai matytų, kas rinkoje žaidžia sąžiningai. Juk kai brangsta maisto produktai, dažniausiai kaltė dėl to suverčiama ūkininkams – neva  jiems daugiau imta mokėti už jų išaugintą produkciją, o kai galutinę produkto kainą išdėliojame į dalis, pamatome, jog ne ūkininkai kalti dėl brangstančių maisto produktų, o dažniausiai prekybininkai, kurie pasiima liūto dalį. Dėl to žemdirbiai nebegali išgyventi, pieno sektorius traukiasi, galvijų skaičius mažėja.“

Rūta VAINIENĖ, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdančioji direktorė: „Lietuvoje mažmeninės prekybos rinka yra gana specifinė. Prekybos sektorius yra koncentruotas, dažnai girdime, jog tai – oligopolinė rinka. Ši specifika lemia tai, kad bet koks įsigijimo kainų ar visos kainų grandinės viešinimas gali suveikti priešingai, nei tikimasi, ir nei tai veiktų kitose šalyse, kur koncentracija yra mažesnė. Kainodaros maisto produktų grandinėje skelbimas rinką tiek „išskaidrintų“, kad nebeliktų erdvės deryboms. Jei koncentruotoje rinkoje tampa žinoma, už kiek mažmenininkas perka vieną ar kitą produktą, tai eliminuojama pati konkurencija. O tai gali turėti įtakos galutiniam kainos didėjimui vartotojams.“

Vidmantas KVEDARAS, ūkininkas: „Gerai, kad visuomenė, vartotojai gali gauti visą informaciją. Maisto produktų kainas skelbia Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, matome, kokiomis kainomis yra superkama produkcija iš ūkininkų. Nėra ko slėpti, jog dažniausiai didžioji kainos dalis tenka prekybininkams, nors taip būna ne visada. Pasitaiko atvejų, kai prekybininkai dalį kainos dengia ir iš savo kišenės.

Patys nustebome pamatę, kai daržoves iš mūsų nupirko už tam tikrą kainą, o parduotuvėje jos pardavinėjamos už labai panašią, kokią mums sumokėjo. Prie kainos dar juk prisideda pridėtinės vertės mokestis, pelno marža, todėl tą skirtumą padengė patys prekybininkai. Nežinau, kodėl taip buvo daroma – gal dėl prekybos tinklų tarpusavio konkurencijos. Juo labiau kad šiemet labai trūksta daržovių, ir jų kainos išaugo. Nežinau, kiek šiuo metu ūkininkams moka už daržoves, nes nebeturiu ką parduoti – neturiu nei kopūstų, nei bulvių, nei svogūnų praėjusių metų derliaus – tušti sandėliai, bet jau greitai turėtų būti naujo derliaus kopūstų.

Neturėtų didžiausia kainos dalis atitekti prekybininkams, bet taip yra. Manau, kad ne informacijos skelbimas, kokia kainos dalis atitenka ūkininkams, o kokia – perdirbėjams, prekybininkams, padėtų spręsti šią problemą, bet pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumažinimas. Jei politikai apsispręstų sumažinti PVM daržovėms, kuris Lietuvoje dabar yra 21 proc., manau, rezultatas būtų geresnis.

Daugelyje valstybių PVM maisto produktams yra mažesnis nei Lietuvoje. Kaimyninėje Latvijoje daržovėms jau antri metai taikomas lengvatinis 5 proc. PVM tarifas, ir viskas veikia, nieko blogo nenutiko. Pas mus gi valdžia atsisako sumažinti PVM daržovėms kiekvieną kartą pateikdama tą patį blogą pavyzdį, kai PVM buvo sumažintas viešbučiams, o jų paslaugos neatpigo, o netgi ilgainiui brango. Tad ir mums kiekvieną kartą politikai aiškina: jei sumažins PVM maisto produktams, tai tą skirtumą vis vien pasiims prekybininkai, o ne ūkininkai. Latvijoje, Vokietijoje, Olandijoje, kitose šalyse daržovėms, vaisiams PVM yra maži. PVM sumažinimas labiau padėtų ir ūkininkams, ir vartotojams, nei informacijos apie kainas skelbimas.

Kiekvienas nori uždirbti, bet kitas klausimas, kiek sąžiningai, protingai tai daroma. Jei EK direktyvos reikalaus skelbti visą informaciją apie kainas, bus jų analizė, aiškiai pasimatys, kas kokią kainos dalį paima.“

Egidijus SIMONIS, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius: „Kol kas Europos komisijos pasiūlymas yra dar tik projektas, dėl kurio vyksta diskusijos ES. Sunku pasakyti, kiek tai turės naudos.

Tai, ką siūlo Europos Komisija, Lietuvoje jau yra daroma – skelbiamos ir kainos, ir kita informacija, apie kurią toje direktyvoje kalbama. Ar tai turėjo įtakos maisto produktų kainoms? Manyčiau, kainoms didžiausią įtaką turi rinkos pokyčiai.

Dabar tikrai yra daug informacijos, kurią išanalizavęs ir įvertinęs savo galimybes bei norus, ūkininkas gali pasirinkti, kam parduoti pieną ar kitą produkciją, keisti pirkėją.

Nuo perdirbėjų dalies, kuri kainoje svyruoja nuo 20 iki 25 procentų, pelnas siekia 1–2 procentus. Kai kurių produktų, pavyzdžiui, sūrio kainoje – 70–75 procentai žaliavos kaina. Žaliavinio pieno, žinoma, daug mažesnė.

Kai kurios informacijos skelbimui buvo prieštarauta, ir ES pripažinta, kad tai yra teisės aktų pažeidimas. Dauguma Pieno įstatymo punktų yra pažeidžiantys tarptautinę teisę ir Lietuvos Konstituciją bei Konkurencijos įstatymą.“

Parengė ŪP korespondentė Violeta GUSTAITYTĖ