Mokantys kalbėti ir šypsotis škotų terjerai

black scottish terrier on a white backgroundPsichologai gali paaiškinti, kodėl žmonės renkasi didelius agresyvius šunis. Pasak jų, tokį pasirinkimą lemia baimė, nepasitikėjimas savimi. O kokie žmonės renkasi škotų terjerus? Galbūt originalūs, turintys subtilų skonį ir humoro jausmą?

Nijolė BARONIENĖ

Puikūs medžiotojai

Škotų terjerą vedžiojantis, arba atvirkščiai – šeimininką vedžiojantis šuo – smagus akiai vaizdas. Šios veislės šunys sunkiai treniruojami, tad jei pamatys tai, kas juos sudomins, labai greitai pabus laukinis medžiotojo genas ir šeimininkui neliks nieko kito, kaip sekti arba bėgti iš paskos. Škotų terjerų veislyno „Tikras bildukas“ savininkė Jūratė Butkienė škotų terjerą apibūdina taip: mažas, kresnas, trumpakojis, ypač tvirto sudėjimo šiurkštaus kailio terjeras. Išvaizda kiek groteskiška, dažnai – komiška. Galva ilga, kaklas vidutinio ilgio, raumeningas, kūnas ir pečiai atlošti atgal. Nugara tiesi. Priekinės kojos tvirtų kaulų, eisena vikri, judesiai laisvi. Kailis juodas, kviečių spalvos arba raibas. „Šis mažas šiurkščiakailis terjeras gyvena Škotijoje nuo neatmenamų laikų. Škotų terjeras (trumpiau – škotas) – sena šunų veislė. Daugiau kaip prieš 400 metų jo protėviai buvo veisiami Škotijos Hebridų salose medžioti laukų ir namų kenkėjus, – sakė pašnekovė. – Šie maži keistos išvaizdos šiurkščiakailiai terjerai gerai pritapo prie izoliuotų kalnuotosios Škotijos rajonų ir atšiauraus klimato. Jie medžiodavo žiurkes, lapes ir net opšrus. Drąsūs terjerai nesitraukdavo iš kovos lauko net mirtino pavojaus akivaizdoje. Maži, tačiau kresni, tvirtai sudėti, jie smagiai darbuodavosi urvuose. Šiurkštus kailis saugojo nuo oro permainų, be to, nediduką šunelį buvo lengva vežtis ir į tolimiausią medžioklę. Masyvūs škotų dantys taip pat praversdavo žvėrių medžioklėje. Uodega stipri, tvirta – stvėrus už jos lengva ištraukti įsijautusį medžioklį iš urvo.“


Pirmą kartą parodoje škotų terjerai pasirodė 1875 m., o po šešerių metų Anglijoje buvo įkurtas pirmasis šios veislės mylėtojų klubas. Pirmasis veislės standartas buvo patvirtintas dar vėliau – 1889-aisiais. Tuo metu šios veislės atstovų kailis buvo raibas, o snukis – juodas. Bėgant metams škotų terjerų eksterjeras gerokai pakito: galva tapo ilgesnė, kūnas – masyvesnis, o kojos – trumpesnės. Po Pirmojo pasaulinio karo ši veislė ėmė sparčiai populiarėti. Škotų terjerus augino Amerikos prezidentai Franklinas Ruzveltas ir Džordžas Bušas.

Filosofiškos prigimties

Šiuo metu dauguma škotų terjerų yra naminiai šunys ir parodų dalyviai. Jie gali būti lengvai treniruojami ir gauti įvairius medžioklės titulus, bet tam reikia atkaklumo. Tinkamai išauklėtas škotų terjeras yra budrus ir entuziastingas, tačiau visada išlaiko puikias manieras. J. Butkienė įsitikino, kad šios veislės šunys yra labai atsargūs, filosofiškos prigimties. Jie labai prieraišūs, retai reiškia nepasitenkinimą, tačiau ilgai nepamiršta neteisybės. Būdami iš prigimties ramūs, škotų terjerai turi be galo išraiškingus balsus, o toks bendraujantis šuo yra tikrai labai nuostabus. „Kitos tokios „kalbančios“ veislės, ko gero, nėra. Tai pats terjeriškiausias terjeras! Turi visus terjerams būdingus privalumus ir trūkumus: nepriklausomas, laisvamanis, užsispyręs, kai siekia savo tikslo, mąstantis, budrus, tačiau tuo pat metu pripažįstantis ribas, kurių peržengti net ir jam nevalia“, – šių šunų būdo bruožus vardijo veisėja. Pasak jos, škotų terjeras – absoliuti priešingybė mažiems šunims: tvirtas ir galingas, visada demonstruoja tik dideliems šunims būdingus charakterio bruožus bei elgesio manieras. Škoto nedera kaltinti agresyvumu savo „broliams“, tačiau jis neabejingas šunų santykių aiškinimams. Retai pradeda peštynes pirmas, tačiau mielai jose dalyvauja.

Kalba ir moka šypsotis

Škotų terjeras – kalbantis šuo. Priklausomai nuo tembro, šuo išreiškia savo norą arba ketinimą. Jo žodynas (gal tiksliau būtų sakyti garsynas) ypač gausus, susidedantis iš dviejų dalių: informacijos perdavimo ir pašnekesių. J. Butkienę labiausiai žavi jos augintinių gebėjimas šypsotis. Ypač jei grįžti po ilgesnės kelionės, po ilgo išsiskyrimo škotas ne tik vizgins uodegą, šokinės, bet ir šypsosis. „Burna prasiveria tiek, kad matosi dantys, nosis suraukiama. Dažnai šypseną lydi čiaudėjimas, panašus į užgniaužtą juoką. Tai tiesiog fantastiška, ypač žinant škoto santūrumą ir tai, jog jis nemėgsta sentimentų, – pastebėjimais dalijosi veisėja. – Apibendrindama turiu pasakyti: škotų terjeras – tai tikriausi vaistai nuo depresijos. Jis su niekuo nelyginamas, nepakartojamas ir nepakeičiamas.“

Šešis kartus daugiau ne tik džiaugsmo

Po kiekvienu veisėjos J. Butkienės škotų terjerų apibūdinimu galėtų pasirašyti šios veislės kalytę Zarą auginantys kauniečiai Jūratė ir Vygintas Merkevičiai. Pasak jų, visiems, kas svajoja apie škotus, reiktų žinoti, kad tai labai aktyvūs šunys. Tuo jie įsitikino, kai turėjo tik Zarą, ir tai mato, kai po namus kūliais eina pulkas jos vaikų, kuriems jau daugiau nei du mėnesiai.

Jei ne karantinas, nežinau, kaip būtume išsisukę, – sakė Vygintas. – Patikėję, kad kalytei esą sveika turėti nors vieną vadą, balandžio 20 d. sulaukėme šeimos pagausėjimo. Mūsų Zara atsivedė net šešis. Daugiau tokiai avantiūrai tikrai vargu ar pasiryžtume. Gerai, kad abu buvome namie, dirbome nuotoliniu būdu, tai galėjome pasirūpinti gausia šeimyna. Vieną iš mažylių, kalytę, kurią ilgainiui pavadinome Coliuke, turėjome patys maitinti, nes gimė ji su vadinamuoju vilko gomuriu.“ Pasak Jūratės, Coliukė liks jų namuose, nes jai būtina operacija. O jos broliai labai greitai iškeliaus į tikruosius namus. Sutuoktiniai tikina, kad bus graudu skirtis, bet, kita vertus, reikia ir atokvėpio. „Namai atrodo kaip po karo. Viskas, ką galima tampyti – ištampyta, sudraskyta į mažus skutelius. Palutės, maistelis dabar, kai jie ūgtelėjo, vienai savaitei kainuoja beveik 100 eurų. Jei liks kiek pinigų pardavus šuniukus, viskas keliaus į Coliukės gydymo fondą“, – sakė Vygintas. Jam su žmona šis karantinas tikrai nebuvo nuobodus. Kalytė Zara jiems visada teikė daug džiaugsmo, tačiau, kai atsirado dar šešios jos kopijos, džiaugsmo ir rūpesčių padaugėjo šešis kartus.

Nors škotų terjerai yra gana sveika šunų veislė, tačiau kartais pasitaiko akių ligų atvejų (šios veislės atstovai gali sirgti katarakta ar glaukoma), taip pat turi didesnę riziką susirgti vėžiu. Renkantis šios veislės augintinį verta pasidomėti veisiamų šunų bei ankstesnėse vadose gimusių šuniukų sveikatos istorija, nes tai padės išsirinkti tikrai sveiką augintinį. Kaip ir kitiems šiurkščiakailiams šunims, škotų terjerams yra reikalingas reguliarus kirpimas, šukavimas bei maudymas. Jei nesate tikri, kad augintinį tinkamai apkirpsite, verčiau kreipkitės į patyrusius specialistus.

Jūratės Butkienės ir Merkevičių nuotraukos