Smulkiesiems ūkiams – špyga

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis, priėjęs prie Raseinių rajono Girkalnio miestelio ūkininko Vytauto Okockio prekystalio, gėrisi: „Štai kokie darbštūs, išradingi smulkieji ir vidutiniai ūkininkai! Mokame gaminti ir prekiauti pagal ES standartus.“ Deja, retas jų gali pasinaudoti europine parama ūkiui plėsti, modernizuoti – įsirengti perdirbimo cechą, įsigyti žemės ūkio technikos.

Taip buvo per amžius. Taip bus ir toliau?

Lietuvos valdžia šalies smul­kiesiems ūkininkams per visus nepriklausomybės me­tus padeda tik kalbomis. Daugelis smulkiųjų, neatlaikę konkurencinės kovos, pasitraukia iš žemės ūkio – kaimas tuštėja.
Nerimą dėl tokios situacijos išsakė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) nariai, praėjusį šeštadienį susirinkę į skubų pasitarimą Kaune.
Šalyje iš 136 tūkst. registruotų ūkių stambieji tesudaro 2 proc. Likusieji ūkiai – smulkieji ir vidutiniai. Pasitarimo dalyviai piktinosi, kad jiems, smulkiesiems ūkininkams, skir­tingai nei stambiesiems, ne­pasiekiama ES parama, netrūksta kitų kliūčių puoselėti ūkį, taip užsitikrinant pragyvenimo šaltinį, išlaikant sodžiuje savo atžalas.

Kruta lekia, bet naudos mažai
Šeštadienio pasitarimo dalyviai – darbštieji Kretingos, Panevėžio, Kupiškio, Raseinių, Šiaulių, Marijampolės, Šiaulių, Šakių, kitų rajonų žmonės, pragyvenantys iš sunkaus savo rankų darbo – auginantys daržoves, vaisius, uogas, paukščius, kiaules, karves ir savo ūkio produkcija prekiaujantys ūkininkų turgeliuose. Viename jų, – šeštadieniais veikiančiame Kauno senamiestyje, – ir vyko LŠŪS narių skubus pasitarimas.
LŠŪS pirmininkas Vidas Juodsnukis priminė, jog šios organizacijos gretose – arti 3 tūkst. narių. Ne kas kitas, o LŠŪS kūrė ūkininkų turgelius, jų šalyje – beveik 100.
„Mes, Lietuvos ūkininkai, turime išsaugoti turgelius, juk išmokome prekiauti, kaip reikalauja ES maisto saugos reglamentai“, – sakė V. Juodsnukis. Jei ir toliau bus žlugdomi smulkieji ūkiai, neliks miestiečių pamėgtų ūkininkų turgelių, svarbiausia, padaugės pašalpininkų bei emigrantų. Šalyje nesukurtas mechanizmas, kaip smulkiajam ūkininkui gauti europinę paramą praktiškai – ne teoriškai!

Projektai neįperkami
Pasak V. Juodsnukio, kodėl daugelis smulkiųjų ūkininkų atsisako teikti paraišką gauti 50 proc. kompensaciją už ūkio plėtrą ar modernizavimą? Nes ir finansiškai neapsimoka, ir per daug rizikos, ir nervų kainuoja. Juk iš 15 tūkst. Eur paramos beveik nieko nelieka, kai susimoki už projektą paramai gauti. Kur dar slegiantys įsipareigojimai, varginantys popierių tvarkymai gavus paramą! Be to, skirtingai nei kitose ES šalyse, Lietuvoje smulkiesiems ūkininkams, norintiems stiprinti ūkį, neteikiami lengvatiniai kreditai.
Pasitarime dalyvavusios Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) atstovės Vaida Čepienė ir Erika Mankutė pripažino, jog jų įstaigoje rengiamo projekto paramai gauti mažiausia kaina – tūkstantis eurų – dažnu atveju gerokai padidėja. Tačiau LŽŪKT negali rengti labdaringų projektų, nes gyvuoja privalėdama 98 proc. lėšų užsidirbti.
Pasitarimo dalyviai pritarė LŠŪS pirmininko V. Juodsnukio siūlymui kreiptis į Žemės ūkio ministeriją prašant LŽŪKT skirti biudžeto lėšų, kad smulkiesiems ir vidutiniams ūkininkams atpigtų projektai paramai gauti bei konsultavimo paslaugos.

Informacija nepasiekiama
Pasitarimo dalyviai teigė rajonų žemės ūkio skyriuose pasigendantys ūkio plėtrai bei ES paramai įsisavinti reikalingos informacijos. Apgailestavo, kad Aleksandro Stulginskio universitetas nerengia žemės ūkio konsultavimo specialistų, kad jais neretai dirba neturintieji praktinio darbo žemės ūkyje patirties. Pavyzdžiui, Austrijoje žemdirbių negali konsultuoti konsultantas, trejus metus nebuvęs jų kailyje.
„Ta informacija neišversta į kaimo žmogaus kalbą“, – replikavo pasitarimo dalyviai, kai V. Čepienė kvietė LŽŪKT interneto puslapyje dairytis mokslinės ir kitokios informacijos, reikalingos ūkiui stiprinti.
Jie pritarė V. Juodsnukio siūlymui stengtis, kad kiti metai būtų paskelbti Kooperacijos metais ir kad kooperatyvai, kuriuos sudaro smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai, gautų europinę paramą. Jei smulkieji ūkiai kooperavęsi sukauptų didelį kiekį produkcijos, tai padėtų jiems išsilaikyti rinkoje.

Lietuviškas pavydas
„Ne smulkieji ir vidutiniai, o stambieji kiaulių ūkiai platina afrikinį marą! Mes kiaules šeriame plikytais natūraliais pašarais, o stambieji – chemija. Tūkstantis šernų nušauta, o nė vieno užsikrėtusio maru! Kodėl, kai paukščių maras atseit plito, neliepė paukščių šaudyti?! Per daug vakcinos nuo paukščių maro buvo prigaminta, reikėjo ją iškišti, tad sugalvojo tokią epidemiją. Dabar nori sužlugdyti laikančiuosius 10–20 kiaulių, kad klestėtų kiaulių kompleksai!“ – piktinosi smulkieji ūkininkai.
V. Juodsnukis, vildamasis, kad valdžia padės smulkiesiems ūkininkams įsirengti tvartuose dušo kabinas, turbūt nežinojo, jog Lazdijų rajono Kapčiamiesčio apylinkių ūkininkai, įvykdę šį biologinės saugos reikalavimą, liko „ant ledo“ – jiems vis tiek uždrausta laikyti kiaules.
V. Juodsnukis nesupranta, kodėl spalio viduryje nebuvo pakviestas į smulkiųjų ūkininkų problemoms aptarti skirtą konferenciją, kurią rengė Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK).
Taip pat LŠŪS pirmininkas piktinosi, kad Žemės ūkio rūmų taryba kreipėsi į Seimo KRK, prašydama išanalizuoti padidintų tiesioginių išmokų naudą tiems, kas turi iki 30 ha žemės. Stambieji abejoja šia nauda.
„Kodėl Lietuvoje stambūs ūkiai, sudarydami vos 2 proc. visų ūkių, diktuoja visiems sąlygas?! Kur pasisuksi, tas pats: viskas – didiesiems, o mažiukams – špyga“, – piktinosi pasitarimo dalyviai. Jie taip pat reikalavo, kad Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba netrikdytų smulkiųjų ūkininkų verslų, nepančiotų jų papildomais reikalavimais.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.