Sodietiškas laisvalaikis augina solidžią pridėtinę vertę

Pastaruoju metu šalyje nuolat kalbama apie mėsinės galvijininkystės perspektyvas, šios šakos ūkių plėtrą bei įvairias jų specializacijas. Tad Marijampolės rajone, Bukonių kaime, mėsinius angusus veisiantis Dalius Tumynas šiame kontekste, sakytum, nėra reta išimtis – nuosekliai dirbamas selekcinis darbas ir mokslu pagrįsta galvijų auginimo technologija ūkininkui duoda atitinkamą finansinę grąžą. Tačiau pats D. Tumynas, prieš du dešimtmečius aktyviai dalyvavęs kuriant Žemės ūkio rūmus (ŽŪR), šiandien teigia, jog jam ūkininkavimas visų pirma yra prigimtinis poreikis, suteikiantis sodietiško stabilumo neramiame nūdienos pasaulyje.

Žemės ūkis nuėjo ne tuo keliu
Šiuo metu vienoje šalies viešojo sektoriaus įmonių atsakingas pareigas einantis Dalius Tumynas su šypsena pripažįsta, kad „normalūs“ žmonės nuo įtempto administracinio darbo paprastai ilsisi kur nors saulėtuose kraštuose, o štai jis – avėdamas aulinius ir braidydamas po galvijų tvartą ar stebėdamas čia pat besiganančią laikomų danielių bandą.
„Galbūt tai ir neturėtų stebinti, nes esu diplomuotas veterinarijos gydytojas, ne vienus metus dirbęs praktinį darbą. Turbūt todėl nuolat ir kartoju, kad neįsivaizduočiau sodo be bičių, o savo gyvenimo – be ūkio ir gyvulių“, – kalba jis.
Tačiau D. Tumynas kadaise buvo ir vienas tų entuziastų, pas kurį atvykęs šviesios atminties profesorius Antanas Stancevičius kvietė prisidėti kuriant Žemės ūkio rūmus (ŽŪR). Tad šiandien pašnekovas giliau nei daugelis įžvelgia šalies žemės ūkio politikos klaidų pasekmes ir sako bent asmeniniu pavyzdžiu norintis įrodyti, kad vidutiniokas ūkininkas turi teisę gyvuoti po saule.
„1997-aisiais ėjau ŽŪR vicedirektoriaus pareigas. Pamenu, žmonių į Rūmus tuo metu plūdo minios ir visi su viltimi laukė „starto“ pradėti savarankiškai ūkininkauti. Visi tikėjome, kad ŽŪR burs vienminčius, skatins kooperaciją, mokys, konsultuos ir svarbiausia – žadins tautinį žmonių sąmoningumą dirbti visų pirma atkurtos nepriklausomos valstybės, o ne vien savo naudai. O ką šiandien turime? Ant rankos pirštų suskaičiuojamą skaičių valdančiųjų didžiulius žemės plotus ir ištuštėjusį kaimą. Mano galva, tas, kuris valdo daugiau kaip 2000 ha ir į savo ūkį žiūri pro stiklinio biuro langą, – joks ūkininkas, bet verslininkas. O versle galioja jau visiškai kiti dėsniai. Juk pelnui gauti yra pateisinamos visos priemonės. Verslininkas be sąžinės graužaties šiandien „spaudžia“ 10 t/ha grūdinių ir tuo dargi didžiuojasi. Nors iš tiesų Lietuvos dirvožemis jau dūsta nuo chemikalų pertekliaus. O ką kalbėti apie atsakomybę dėl žmonių sveikatos, kai rudenį prieš nukuliant javai nupurškiami chemikalais“, – savo nuostatą dėsto ŽŪR atkūrimo iniciatorius.

Ūkio žemė atkovota iš pelkės
Pasakodamas apie 1999-aisiais pradėtą kurti nuosavą ūkį, D. Tumynas sako, kad jo pradžia buvo tradicinė – senelis ėmė ir „užrašė“ 9 ha tarpukariu turėtos žemės, mat daugiau niekas iš giminės jaunimo jos nenorėjo. O pašnekovas neįsivaizdavo, kad senelio žemę būtų buvę galima parduoti.
Tiksliau – senelis anūkui įteikė tik „popierinę“ valstybės išvadą apie teisę į nuosavybę. „Laimė, pavyko plotą persikelti į Marijampolės rajoną, arčiau namų. Daugelis įsivaizduoja, kad žemė Marijampolės rajone – viena derlingiausių, tačiau iš tiesų ir čia yra pelkių, durpynų, kurių dalis man ir kliuvo. Gerai, kad trihektarininkas uošvis tuo metu buvo „milijonierius“ – turėjo seną traktorių, plūgą ir pagelbėjo šiuos kemsynus sukultūrinti. Tiesa, kaip jaunasis ūkininkas galėjau pretenduoti į paramą vakarietiškai technikai įsigyti pagal tuo metu įgyvendintą SAPARD programą. Deja, kaip ir daugelis jaunųjų, likau apgautas, nes esą pusmečiu per anksti įregistravau ūkį. Nors valdininkai prieš tai kaip tik ragino paskubėti“, – prisimena pašnekovas, neslėpdamas, kad šis valdžios akibrokštas visam laikui nugesino entuziazmą siekti bet kokios investicinės paramos – D. Tumynas iki šiol yra gavęs ir tebegauna tik tiesiogines išmokas.
Tačiau, anot pašnekovo, ūkio kūrimo laikotarpis turėjo ir privalumų – jaunieji ūkininkai tuo metu lengvatinėmis sąlygomis galėjo įsigyti laisvos valstybinės žemės. „Nors daug kas gūžčiojo pečiais, nusprendžiau, kad įstengsiu įdirbti dar 100 ha durpyno. Netrukus iš banko nusipirkau dar ir netoliese bankrutavusio ūkio valdą“, – pasakoja per santykinai trumpą laiką iki 170 ha nuosavą valdą išplėtęs pašnekovas. Aplink ją iki šiol tebeplyti palios – sunkiai įžengiamos pelkės, besiplečiančios apie Amalvos ežerą ir netoliese esantį Žuvinto rezervatą. Šiose paliose gyvena ir vilkų. Tad ūkininkas skaičiuoja, jog vilkams „kasmet dovanoja po veršį“. „Ir nieko nepadarysi – gamta yra gamta“, – su šypsena kalba jis, rodydamas elektriniu piemeniu aptvertus galvijų aptvarus. Beje, elektros energija elektriniai piemenys D. Tumyno ūkyje maitinami iš saulės baterijos. Ūkininkas tai vertina kaip itin ekonomišką variantą. „Vilkų padarytos žalos gal ir neatperka, bet yra nepalyginti pigiau nei tiesti iki ganyklų elektros liniją“, – neabejoja jis.
Daugiau nei valdo nuosavos, D. Tumynas žemės nuomotis niekada neplanavo ir neplanuoja. Nes, sako, tik dėl nuosavos jos gali būti tikras. „Manęs visiškai netraukia chemizuotas ūkis. Juk dirvai gyvybę duoda ne trąšos, o mikroflora. Analogiškai yra ir žmogaus organizme – išnaikink jame mikroflorą ir be cheminių vaistų žmogus gyventi jau niekada nebegalės. Šiek tiek chemikalų naudoju tik išskirtiniais atvejais. Daugiausia tręšiama mėšlu. Grūdinių kuliu po 5–6 t/ha, t.y. tiek, kiek žemė natūraliai atiduoda. Man svarbiausia apsirūpinti kokybiškais pašarais galvijams. O parduodu tik tai, kas atlieka“, – pasakoja pašnekovas.

Nusivylimą avimis atperka angusai
Pirmieji D. Tumyno įsigyti gyvuliai buvo veislinė 100 „galvų“ Lietuvos juodgalvių avių banda.
„Iš tiesų sąlygos avininkystės plėtrai tuo metu buvo sunkios. Vienintelis išgyvenimo būdas buvo pačiam gyvulius pjauti ir mėsą pardavinėti artimam klientų ratui, nes skerdimo paslauga skerdykloje „suvalgydavo“ visą pelną. Tačiau tokia namudinė veikla, atvirai tariant, buvo pusiau nelegali, todėl ji negalėjo tęstis. Kaip veterinarijos gydytojas galiu pasakyti, kad avys yra lepūs gyvuliai, ypač ėriukai. Neatsitiktinai pas mus natūraliai susiformavusi veislė yra Lietuvos šiurkščiavilnės avys, kurių nesulyginsi su Vakarų Europoje ar Naujojoje Zelandijoje auginamomis avių veislėmis. Mat Lietuvos dirvožemyje tiesiog trūksta tam tikrų avims būtinų mineralinių medžiagų, o klimatas per daug atšiaurus“, – avininkystės niuansus dėsto pašnekovas.
Todėl, sako, avininkyste nusivylęs ir kaip vienu kartu bandą buvo pirkęs, taip 2011-ųjų rudenį ją visą ir pardavė. Tačiau šiandien D. Tumynas su šypsena prisipažįsta, kad be gyvulių ūkyje iškentė tik penkis žiemos mėnesius. O 2012 m. pavasarį avių vietą ganykloje jau užėmė mėsinės angusų veislės galvijai.
„Kadangi dirbau administracinį darbą, supratau, kad pieno ūkio „nepavešiu“. O mėsiniams galvijams prižiūrėti laiko reikia mažiau“, – šį pasirinkimą argumentuoja ūkininkas.
Tuo metu mėsinė galvijininkystė Lietuvoje itin populiarėjo ir žmonės iš užsienio vežėsi įvairių mėsinių veislių galvijų – limuzinų, aubrakų, šarolė. Tačiau D. Tumynas teigia būtent angusus nusižiūrėjęs neatsitiktinai. Mat šių galvijų populiacija pasaulyje gausiausia, o marmuringumu pasižyminti mėsa – paklausiausia tarp vartotojų.
30 jaunų, 12 mėn. amžiaus telyčaičių ir bulių reproduktorių ūkininkas parsivežė iš Danijos. „Paprastai žmonės perka jau sukergtas telyčias. Nes perkant jaunas yra rizikos, kad jos ateityje gali būti nevaisingos. Bet jauni gyvuliai kainavo apie 40 proc. pigiau ir tai, suprantama, buvo rimtas argumentas. Iš tiesų nė viena iš Danijos ūkininkų pirkta telyčaitė vėliau nenuvylė. Tikiuosi, kad tiek jos, dabar jau karvės žindenės, tiek bulius „tarnaus“ 12–15 metų“, – sėkmingai įsigyta motinine banda iki šiol džiaugiasi ūkininkas.
Laikui bėgant šios bandos dydis išliko nepakitęs – tebelaikoma 30 žindenių ir tas pats bulius reproduktorius. O prieauglis auginamas parduoti kaip veislinė medžiaga.
„Per metus bandoje atvedama apie 15 telyčaičių ir 15 buliukų. Telyčaitės veislei tinka praktiškai visos, buliukų – apie pusė. Todėl mano tikslas – išpuoselėti vienetinius elitinius gyvulius, kurie rinkoje turėtų atitinkamą kainą“, – teigia augintojas.
Šiemet 10 buliukų jis sėk­mingai pardavė ir papildomai penėti. „Šioje srityje besispecializuojantis kolegos ūkis, manau, iš to taip pat gaus gerą rezultatą, nes nupenėtų ir paskerstų bulių mėsa bus brandinama, siekiant aukščiausios kokybės ir geriausios kainos. Visiškai netikslinga galvijus pačiam auginti iki realizacinio svorio ir parduoti juos vietos mėsos perdirbimo įmonei. Neatsitiktinai mėsinių augintojai pastaruoju metu įgyvendina vis daugiau įvairių projektų ir stengiasi rasti pelningų nišų veršeliams ar atjunkytam prieaugliui parduoti“, – pastebi pašnekovas, neabejojantis, kad vis dėlto labiausiai apsimoka galvijus pardavinėti kaip veislinę medžiagą, nes šiuo atveju pradinė buliaus reproduktoriaus kaina vietos rinkoje tik prasideda nuo 2000–3000 Eur.

„Masto ekonomikos“ dėsniai mažam ūkiui netinka
D. Tumynas pasakoja, kad angusų auginimas veislei nedideliame ūkyje turi savos specifikos. Mat tokiame nedideliame ūkyje „masto ekonomikos“ dėsniai neveikia. Todėl kiekvienas gyvuliukas puoselėjamas iki tobulumo. O šią siekiamybę, pašnekovo žodžiais, vėliau vertina ir mėsininkas, ir virtuvės šefas, ir gyvulio genetinės vertės vertintojas. Galų gale ir karvė žindenė, kuriai svarbu lengvai veršiuotis, ir veršelis, kuris nori, kad motina turėtų daug pieno. „Angusų veislės savybių visuma aiškiai surašyta zootechnikos vadovėlyje. Tad veisėjo tikslas – šį aprašą taikyti selekciniame darbe. Sakyčiau, Lietuvoje turime tikrai profesionalių galvijų genetinės vertės ir eksterjero vertintojų, tačiau laikyčiausi nuostatos, kad gyvuliai turėtų būti vertinami ne vizualiai, neišvengiamai veikiant žmogiškajam faktoriui, bet atitinkamais prietaisais, kurių duomenys būtų aiškiai užrašomi. Kai kurios šalys taiko būtent pastarąją metodiką“, – savo nuostatą dėsto pašnekovas, itin didelį dėmesį skiriantis kokybiškam savo augintinių pašarui. D. Tumyno nuomone, šerti mėsinius galvijus vien žoliniu pašaru būtų klaidinga. Todėl visa jo banda tvartiniu laikotarpiu gauna ne tik šieno ir šienainio, bet ir 3–4 rūšių grūdų mišinio bei mineralinių priedų. „Gyvulio kailis ir žiemą turi blizgėti. Tai geriausias įrodymas, kad jis sveikas ir sotus. Teisybė, kad nutukusios karvės sunkiai veršiuojasi, todėl augintojo užduotis ir yra rasti balansą tarp sveiko, žvilgančio ir nutukusio gyvulio“, – aiškina pašnekovas.
Tikėtina, būtent dėl sumaniai taikomos veisimo ir auginimo technologijos eksperto iš Danijos puikiai įvertintus angusus D. Tumynas prieš porą metų yra sėkmingai pardavęs veislinių gyvūnų parodos Algirdiškyje metu surengtame aukcione. Vienas jo išaugintas reproduktorius laikomas UAB „Šiaulių veislininkystė“ ir jo sperma sėklinamos pieninės karvės, siekiant gauti jų palikuonių mišrūnų.
„Būtų galima tikrai geriau uždirbti, jei veisliniai galvijai šalyje būtų pardavinėjami aukcionų būdu. Deja, tam vien vidaus rinka per maža. Todėl reikėtų „prisitraukti“ pirkėjų ir iš kaimyninių šalių, nes geri gyvuliai iš tiesų domina ir latvius, ir lenkus, ir baltarusius“, – potencialius veislinės medžiagos pirkėjus vardija pašnekovas.
Į klausimą, kas turėtų būti tokio aukciono iniciatorius – valstybė, privatus sektorius ar dar kas nors kitas – D. Tumynas teigia, jog tai pačių augintojų savivaldos organizacijų prerogatyva.
„Iš valstybės šiuo atveju iniciatyvos vargu ar galima tikėtis. Gerai jau vien tai, kad valstybė rado būdą finansuoti galvijų surinkimo ir karantinavimo centrų bei aukciono bazės statybą. Privatininkas šiuo atveju irgi ne pagalbininkas, nes jam uždarbio klausimas būtų svarbiau už idėją. O pačios augintojų savivaldos „įsuktas“ ir kooperatiniais pagrindais veikiantis aukcionas leistų daugiausia uždirbti pačiai žemiausiai grandžiai, t.y. ūkininkui“, – neabejoja D. Tumynas.
Paklaustas, ar pelninga laikyti santykinai nedidelę 30 „galvų“ žindenių bandą, pašnekovas teigia, jog pelno tokio dydžio banda iš tiesų neša, tik visas šis pelnas… grąžinamas atgal į ūkį.
„Iš ūkio nesu išėmęs nė vieno euro, išskyrus simbolinėms kalėdinėms dovanoms savo talkininkams – šeimos nariams. Nes ūkyje dirba vienintelis samdomas darbuotojas. Džiaugiuosi jo darbu, tačiau tam, kad rasčiau patikimą žmogų, turėjau jo šeimai, išgyvenusiai gaisrą, nupirkti sodybą“, – atvirai pasakoja ūkininkas.
O į klausimą, kada ateis diena, kuomet pačiam dirbti jau nereikės ir bus galima iš tiesų ilsėtis šiltuose kraštuose, D. Tumynas su šypsena teigia tokio laiko visiškai nelaukiantis. Nes gyvenimas gamtoje, darbas ūkyje, bitininkystė, danielių priežiūra ir žvejyba savame tvenkinyje teikia nepalyginti daugiau atgaivos ir kūnui, ir sielai.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

a

„Neįsivaizduočiau sodo be bičių, o savo gyvenimo – be ūkio ir gyvulių“, – teigia vienoje šalies viešojo sektoriaus įmonių atsakingas pareigas einantis ir Marijampolės r. ūkininkaujantis Dalius Tumynas.

c

Veislei išauginti buliai pirkėjų laukė tvarte. Gilusis kraikas, augintojo nuomone, šiuo atveju yra būtinas, nes taip sudaromos sąlygos gyvuliams mankštinti kojas.

b

Teorija, kad mėsiniai galvijai gali būti šeriami vien žoliniais pašarais, Daliaus Tumyno nuomone, yra klaidinga.

d

Augintojo užduotis – rasti balansą tarp sveikos, žvilgančios ir nutukusios žindenės.

e

Ūkio pasididžiavimas – Danijoje įsigytas angusas reproduktorius.

f

Angusų augintojo tikslas – išpuoselėti vienetinius elitinius gyvulius, kurie rinkoje turėtų atitinkamą kainą.