Specialybė į gyvenimą ar diplomas į stalčių?

Šiais mokslo metais dvi dešimtys šalies profesinių mokyklų į gyvenimą išleido apie 650 žemdirbiškas specialybes (žemės ūkio gamybos verslo, agroserviso, miško, melioracijos darbuotojo, gyvūnų prižiūrėtojo, kaimo turizmo organizatoriaus) įgijusių jaunuolių. Du žemdirbiško profilio Lietuvos universitetai – A. Stulginskio (ASU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija – diplomus įteikė daugiau nei 800 absolventų. (Tiesa, ASU ne visos specialybės tiesiogiai susijusios su žemės ūkiu.) Gausų būrį diplomuotų absolventų parengė ir šalies kolegijos bei kitos neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Galima nesunkiai suskaičiuoti, kad vienam naujam žemės ūkio darbininkui tenka bent du taip pat nauji diplomuoti vadovai. Tad kyla klausimas, ar protingai panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai?

Respublikinės artojų varžybos

Žemės ūkio mokyklų moksleiviai savo meistriškumą demonstruoja ir profesionalų varžybose.

Modernėjančiam ūkiui vis labiau reikalingi kvalifikuoti darbininkai
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas neabejoja, kad 650 darbininkišką kvalifikaciją įgijusių jaunų darbuotojų žemės ūkyje nėra daug. Juolab kad dalis šių jaunuolių perims veiklą iš savo tėvų ir taps ūkininkais. O to šaliai labiausiai ir reikia.
Anot jo, kvalifikuotos darbo jėgos stygius šalyje tebėra didžiulis. „Žmonių yra, žmogaus nėra“, – ironizuoja pašnekovas, pridurdamas, kad retas šeimininkas rizikuoja brangia modernia technika leisdamas dirbti nekvalifikuotam darbuotojui. Nors stambesniuose ar specializuotuose ūkiuose be samdomos darbo jėgos išsiversti labai sunku. O žemės ūkio bendrovių veikla apskritai remiasi vien samdomu darbu.
„Deja, susidaro įspūdis, kad darbo rinkos poreikiai valstybės mastu nėra prognozuojami, o viskas teka pasroviui. Mūsų kaip darbdavių niekas neklausia, kokių specialybių žmonių trūksta ir kokio profilio darbo jėgos reikės, tarkime, po penkerių metų“, – dėsto žemdirbių savivaldos vadovas.
Anot jo, specialistai turėtų būti rengiami ne „eksportui“, bet savo kaimui. Tačiau norint to pasiekti, apie kaimo ir agrarinio sektoriaus ateitį kompleksiškai turėtų galvoti Žemės ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos. „Be abejo, būtinas ir šių ministerijų dialogas su žemdirbių savivalda“, – neabejoja A. Stančikas.
Jo žodžiais, aukštąjį mokslą, dažnai nemokamą, įgijusių absolventų skaičius Lietuvoje nemažas, tačiau neaišku, kur šie jauni žmonės dingsta. „Teisingiau tariant, aišku – emigruoja arba dirba ne pagal specialybę. Tarkime, jaučiamas didžiulis veterinarijos gydytojų trūkumas. Senoji veterinarų karta traukiasi, o jai pamainos nėra. Jeigu visos apskrities mastu pradeda dirbti vienas jaunas veterinarijos gydytojas, tai laikoma vos ne stebuklu. A. Stulginskio universiteto absolventų integraciją į darbo rinką jaučiame labiau, nes jauni inžinieriai, agronomai randa darbą įvairiose firmose, prekiaujančiose technika, trąšomis, pesticidais. Kartu šie specialistai tampa ne tik pardavėjais, bet ir ūkininkų konsultantais. Dalį absolventų „pritraukia“ ir bendrovės bei stambūs ūkiai. Tačiau visose gamybinėse komandose visų pirma reikalingi kvalifikuoti darbininkai. Priešingu atveju milijoną litų kainavusi technika yra nieko verta“, – teigia A. Stančikas, bandydamas prisiminti, kad prieš kelerius metus viename Seimo komitetų vienintelį kartą buvo svarstomas darbo jėgos agrosektoriaus perspektyvoje klausimas. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.

Žvėrininkystės sektoriui darbuotojų nerengia niekas
„Mūsų šaka galbūt ir atrodo nykštukinė, bet joje įdarbiname mažiausiai 400 profesionalų, sugebančių prižiūrėti žvėrelius. Tačiau Lietuva niekada nerengė ir nerengia nei žvėrininkystės profilio technologų, nei darbininkų, mokymo įstaigose įgijusių atitinkamą teorinių žinių bagažą. Kaip potencialaus darbdavio niekada niekas ir nesiteiravo apie būsimą specialistų poreikį, idant būtų sukurtos atitinkamos mokymo programos, o jaunuoliai dar mokyklos suole būtų kryptingai orientuojami“, – A. Stančiko mintims pritaria ir ŽŪR tarybos narys, pasaulyje pripažintos žvėrininkystės įmonės AB „Vilkijos ūkis“ vadovas Česlovas Tallat-Kelpša. Anot jo, valstybinė darbo jėgos planavimo strategija būtina, bet jos, deja, nėra.

Kova dėl „krepšelio“ svarbiau nei tikslas
Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacijos vadovas, Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius Liudas Jonaitis taip pat pripažįsta, kad diskusija, kiek ir kokių profesijų darbuotojų reikia ir artimoje ateityje reikės šalies darbo rinkai, nevyksta – bene prieš dešimtmetį vienintelį kartą ilgametis vienos stipriausių Lietuvos žemės ūkio mokyklų vadovas buvęs pakviestas šiuo klausimu padiskutuoti Mokslų Akademijoje.
L. Jonaitis pasakoja, kad šiais mokslo metais Joniškio žemės mokykloje kvalifikaciniai pažymėjimai įteikti 112-kai jaunuolių.
Populiariausia išlieka žemės ūkio gamybos verslo vadybos specialybė. „Užsienyje tokią specialybę įgijęs žmogus vadinamas tiesiog fermeriu. O pas mus, liaudiškai tariant, jis yra didžiausias ūkininko pagalbininkas – jaunasis ūkininkas, išmokęs ne tik valdyti techniką, bet ir įgijęs daug kitų žinių, atsižvelgiant į individualią gyvulininkystės ar augalininkystės specializaciją, – tikina mokyklos vadovas.
„Moksleiviai – motyvuoti jauni žmonės, daugiausia – ūkininkų vaikai, su kuriais ir pedagogams smagu dirbti. Deja, daugiau kaip vienos akademinės grupės ūkininkaičių priimti negalime, nes neleidžia mokyklos pajėgumai“, – pastebi direktorius, nesutinkantis su žemdirbių bendruomenėje vyraujančia nuostata, kad profesinės mokyklos neparengia pageidaujamos kvalifikacijos mechanizatorių. „Klausimas, kokią algą ūkininkas sutinka mokėti mechanizatoriui visus metus. Darbdaviams, kurie moka padorų atlygį, žmonių netrūksta. O 100 ha valdantis „skurdukas“, be abejo, samdinio išlaikyti negali. Bet gabiausius mūsų vaikus, dar nebaigusius mokslų, išsirenka tiek žemės ūkio bendrovės, tiek ūkininkai. Yra ir besimokančiųjų su stipendijomis, kurias moka socialiniai partneriai. Šį bendradarbiavimą ypač skatina gamybinės praktikos, kurių metu potencialūs darbdaviai gali įsitikinti, ko jaunuolis vertas. Esu ir žurnalistams atsakinėjęs į klausimą, ar mokykla parengia jaunuolį, sugebantį dirbti pačia moderniausia technika. Suprantama, kad tai neįmanoma, nes šiandien technologijos keičiasi taip sparčiai, kad dirbti naujausia technika gali išmokyti tik pats jos gamintojas gamykloje. Tačiau mokyklos užduotis – padėti žmogui įgyti bazinių žinių bagažą. Ir mes šią užduotį įvykdome“, – teigia L. Jonaitis, apgailestaudamas, kad dalis žemės ūkio mokyklų, deja, neturi tokios materialinės bazės, kokios reikėtų. Bet šalyje yra keletas modernių mokymo centrų, kuriuose dalį žinių įgyja ir modernios technikos neturinčių mokyklų auklėtiniai. L. Jonaitis šiandien neslepia ir to, kad žemės ūkio mokyklose, deja, mokosi ir motyvacijos neturinčių jaunuolių. Tokie, anot jo, vėliau darbo nei ieško, nei randa. To priežastis – socialinės, iš rizikos grupės šeimų atsinešamos problemos, kurias taip pat reikia spręsti valstybės mastu.
„Valstybės politikos strategai šiandien turėtų galvoti ir apie tai, kad per pastaruosius metus moksleivių skaičius Lietuvoje sumažėjo 25 tūkstančiais. Tai tas pat, kas nuo žemės paviršiaus būtų nušluoti tokie rajonai kaip Joniškis, Pakruojis su visais jų gyventojais. Taigi dėl mažėjančio skaičiaus mokymo „krepšelių“ varžosi visi: gimnazijos, profesinės mokyklos, kolegijos, universitetai. Tačiau iš tiesų reikėtų labai atsakingai skaičiuoti ir planuoti, kur link jaunimą nukreipti, kad jis vėliau rastų darbą pagal įgytą specialybę“, – neabejoja Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius.

Idėjų turintys ir verslūs jaunuoliai kaime neprapuls
Profesinės technikos mokyklos šiais metais parengė apie pusšimtį kaimo turizmo verslo organizatorių. Tad kyla klausimas, ar sekant aukštųjų mokyklų pavyzdžiu, moksleiviai taip pat nebuvo privilioti vien skambaus specialybės pavadinimo? Tačiau Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas teigia, kad iniciatyvus, naujų idėjų turintis jaunimas savo vietą šiame sektoriuje tikrai ras, jei tik bus įgijęs verslumo pagrindų.
„Tenka pripažinti, kad kaimo turizmo sodybos sukuria mažai darbo vietų, nes dažniausiai jose dirba pats šeimininkas ir jo šeimos nariai. Bet šiandienis kaimo turizmas – tai ne vien apgyvendinimo paslaugos. Tad jeigu jaunas žmogus turi idėją, jis visada gali ją pasiūlyti sodybos šeimininkui ir taip susikurti sau darbo vietą kaip paslaugų, pramogų, poilsio organizatorius, nes tai neabejotinai kuria pridėtinę vertę esančioms sodyboms“, –  pasakoja L. Žabaliūnas.
Pašnekovo teigimu, jei įgijusieji kaimo turizmo verslo specialybę jaunuoliai taps ūkininkais, kartu jie galės pradėti vystyti ir papildomą asmeninį verslą bei iš jo užsidirbti.

Lietuvoje kasmet daugėja asmenų, įgijusių aukštojo mokslo diplomą, o po to stojančių mokytis į profesines mokyklas. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2011 m. į profesines mokyklas įstojo 423 aukštųjų mokyk­lų absolventai: 222 – baigę universitetus, 201 – kolegijas, o 2012 m. tokių žmonių skaičius beveik padvigubėjo – padidėjo iki 812 asmenų, kurie turi aukštojo mokslo diplomą: 464 jų yra baigę universitetus, 348 – kolegijas.

Pasigendama ir aktyvesnio darbdavių balso
Situacija šalies darbo rinkoje besidomintis Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos (VU TVM) profesorius Eugenijus Nazelskis teigia, kad nors mūsų šalyje dar 2007 m. įteisinta Nacionalinė profesinio orientavimo švietimo sistemoje programa, disproporcija tarp paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje ne tik nemažėja, bet didėja. „Paradoksas, bet dažniausiai stinga ne ypatingų vienetinių profesijų, keliančių išskirtinius reikalavimus žmogaus gebėjimams, žinioms, sveikatai, bet paprasčiausių „žemiškų“ specialybių atstovų. To priežastis – valstybinio planavimo, jaunimo profesinio orientavimo, prognozių apie galimybes įsidarbinti įgijus vieną ar kitą specialybę nebuvimas. Todėl neturėtų stebinti, kad mūsų šalies prekybos centruose pardavėjais dirba bakalauro ar netgi ir magistro laipsnį turintys jaunuoliai. Daugelis aukštųjų mokyklų absolventų ne ką sėkmingesnę „karjerą“ padaro ir užsienyje“, – pastebi pašnekovas.
Anot jo, tyrimai rodo, jog net ketvirtadalis baigusiųjų aukštojo mokslo socialines studijas, atsidūrę darbo rinkoje, priversti dirbti darbininkais. Tarp baigusiųjų inžinerijos, gamybos ir perdirbimo profilio studijų programas šis rodiklis siekia beveik pusę, o tarp baigusiųjų žemės ūkio ir veterinarijos studijas – net 60 proc.
Pašnekovas pripažįsta, kad dėl darbo rinkoje vykstančių sparčių pokyčių suderinti darbo jėgos paklausą su pasiūla nėra lengva. „Šiandien švietimo sistema, verslo sektoriai, moksleiviai ir jų tėvai yra tarsi įkaitai, nes mūsų šalyje nėra sistemos, kuri leistų įvertinti situaciją ir numatyti, kokių specialistų reikės ateityje. Nors Lietuvos darbo birža stebi rinką ir analizuoja, kokių specialistų šiuo metu trūksta, tačiau to neužtenka. Reikia sukurti išsamią koncepciją, parengti profesijų klasifikatorius. Deja, nėra sistemos, kuri leistų kaupti ir valdyti duomenis, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti galimas naujas profesijas. Taip pat būtina neatidėliojant aiškiai paskirstyti atsakomybę tarp valstybinių institucijų“, – teigia VU TVM profesorius E. Nazelskis. Pasak jo, socialiai aktyvesni šiandienos situacijoje turėtų būti ir patys darbdaviai, geriau už kitus žinantys, kokių darbuotojų jiems stinga. Todėl jie savo iniciatyva turėtų bandyti taisyti sistemines valstybės klaidas bei aktyviau reikšti savo balsą teikiant vienokius ar kitokius užsakymus šalies mokymo įstaigoms.

Rasa PRASCEVIČIENĖ

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.