Sprendimų priėmimo (r)evoliucijos laikas

Bendruomenių bei nevyriausybinių organizacijų atstovai imasi ryžtingų veiksmų siekdami apginti viešąjį interesą, visuomenės interesą. Kone kasdien matome tokio aktyvumo pavyzdžių vietos, savivaldybių ir visos Lietuvos lygmeniu. Paradoksalu, tačiau storiausioje šūsnyje įstatymų veltui ieškotume apibrėžimo, kas gi yra viešasis interesas. Net ir teisėjams kartais būna sunku atskirti ribą, kur baigiasi privatūs nedidelės asmenų grupės ir prasideda visuomenės interesai. Ar reikalingas tokio termino apibrėžimas, ekspertai nesutaria.

Bendruomenės tapo galios įrankiu

Patirtis rodo, kad bendruomenės jau nėra tik kaimynų susibūrimas, teigia sociologė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė. Pastaruosius metus ji su kolegomis gilinosi į procesus, vykstančius bendruomenių ir savivaldybių lygyje – yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų centro vykdomo mokslinio projekto apie savivaldybių bendradarbiavimą ir viešąsias paslaugas vadovė.

Kaip pastebi mokslininkė, bendruomenių jau negalima lyginti su vietos žmonių susibūrimu prieš dvidešimtį metų. Šiandien – tai galios įrankis, kuris turi įvairių išteklių, tam pasitelkiamos pažintys – politikai, mokslininkai, teisininkai. Įsitraukiama į lobistines sritis.

Tauragės rajono Žygaičių bendruomenės iniciatyva buvo sustabdytas skalūnų dujų gavybos Lietuvoje projektas (2013). Elektrėnų savivaldybės Kazokiškių kaimo bendruomenė teismuose įrodė, kad sąvartynas pastatytas neteisėtai (2006–2016). Mažeikių rajono Bugenių kaimo bendruomenė kartu su rajono savivaldybe laimėjo puspenktų metų teismų maratoną prieš danų kapitalo bendrovę „Bugenių Agro“ ir pasiekė, kad nebūtų išplėsti kiaulidžių komplekso pajėgumai (2011).

Karštas pavyzdys – iš Pakruojo rajono Linkaičių k. Bendruomenė kreipėsi į rajono savivaldybės administraciją, Seimo narius ir aplinkos ministrą, kad būtų neleista Laiškonių kaime, 500 m nuo miestelio, plėsti Lygumų žemės ūkio bendrovės veiklos, statyti karvidžių komplekso.

Nors skelbimas apie numatomą projektą daugiau nei prieš metus buvo pakabintas seniūnijos skelbimų lentoje, vietos bendruomenė jo nepastebėjo ir siūlymų numatytais terminais Aplinkos apsaugos agentūrai (AAA) nepateikė. Bruzdesys kilo spaliui įpusėjus. AAA viešinami dokumentai, paskelbti pernai vasarą, rodo, kad nė vieno teršalo koncentracija objekto aplinkoje bei gyvenamosios aplinkos ore, pasak taršos modeliavimo rezultatų, neviršys nustatytų aplinkos oro užterštumo ribinių verčių. Tačiau dabar bendruomenė siekia, kad projektas būtų perkeltas į kitą vietą, nes miestelį „iš trijų pusių“ supa kiaulių kompleksai. Tam pritaria ir savivaldybės politikai, nors pagal Pakruojo rajono teritorijos bendrąjį planą ši teritorija įtraukta į intensyvaus žemės ūkio teritoriją.

Skirtingi interesai, bet ne barikados

Visuomenėje neišvengiami interesų grupių konfliktai. Yra privatūs, bendruomenės, verslo, viešosios infrastruktūros planuotojų interesai.

Pasak dr. J. Bučaitės-Vilkės, konflikto sprendimo kelias yra partnerystė ir bendradarbiavimas. Sociologės vertinimu, yra keli probleminiai klausimai: kuriuo metu informuoti gyventojus ir kaip tai daryti, kiek pateikti sudėtingos informacijos, kokį naudoti informacijos sklaidos kanalą; kitas klausimas – kiek visuomenei leisti paveikti sprendimus; o galiausiai – kiek leisti kontroliuoti sprendimų priėmimą.

Ar skirtingų interesų grupių atstovai yra skirtingose barikadų pusėse? Ne, sako tarpininko vaidmenį bendraujant su bendruomene pasiryžusi užimti architektė Inga Urbonaitė-Vadoklienė. Komunikavimo spragų matymas tarp skirtingų interesų grupių paskatino ją įkurti viešąją įstaigą, kuri užsiima profesionaliu atstovavimu, moderavimu, bendravimu su bendruomenėmis.

Visuomenė įsijautrinusi, nes yra stipriai nudegusi, teigia I. Urbonaitė-Vadoklienė. Jos patirtis sako, kad skubėti įgyvendinti projektus yra didelė klaida, ypač daug dėmesio reikia skirti parengiamajam etapui. Įsitikinimas, kad procesas vyksta neteisingai, žmones verčia piktintis ir imtis medžių gelbėtojų, sodintojų ir kitos jiems nebūdingos veiklos. Taip siekiama kompensuoti institucijų veiklos spragas.

Problema auga kaip sniego kamuolys

Bendruomenės nuvertinti negalima. Turime pavyzdžių, kurie rodo, kas nutinka, kai nėra paisoma žmonių balso. Problema auga tarsi nuo kalno besiritantis sniego kamuolys. Vietos bendruomenių nepasitenkinimas dėl konkrečių ūkio subjektų aplinkos taršos ilgainiui tampa griežtesnį reglamentavimą lemiančiais teisės aktais. Taip Aplinkos ministerijoje atsirado Seime svarstomas aplinkosauginių projektų paketas.

Problema ta, kad visuomenės nuomonė sprendėjų priėmėjams išties nėra svarbi.

Tai pripažįsta net buvęs Seimo narys, dabar sostinės Naujininkų bendruomenės vadovas Artūras Melianas. Tokią išvadą paskatino įgyta patirtis kovojant prieš sumanymą tankiai gyvenamame miesto mikrorajone statyti krematoriumą. Buvęs politikas apgailestauja, kad dar nepasiekėme senosios demokratijos šalių, kur yra daugiau kalbėjimo, išsiverčiama be teismų. Lietuvoje pažeidžiama viena iš pagrindinių visuomenės teisių, kurią garantuoja Lietuvos pasirašyta Orhuso konvencija, – teisė gauti informaciją. Pasak A. Meliano, bendruomenei aktuali informacija buvo pateikta per vėlai, skelbimas buvo sunkiai pastebimas, o projekto pristatymo visuomenei vieta sunkiai randama – tarsi viskas būtų daroma taip, kad visuomenė su projektu nesusipažintų.

Jei Lietuvoje būtų tinkamai įgyvendinama visuomenės teisė gauti informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus, Lietuvoje žmonių pasipiktinimo ir bylų teismuose būtų mažiau. Beje, kad mūsų šalyje nėra tinkamai įgyvendinama Orhuso konvencija, 2008 m. pripažinta konvencijos šalių trečiajame susitikime. Išvadą lėmė Kazokiškių bendruomenės bylos dėl regioninio sąvartyno precedentas. Lietuvos įstatymuose ekspertai aptiko prieštaravimų, dėl kurių šalies visuomenės nariai negali tinkamai įgyvendinti Konvencija jiems suteiktų teisių. Nuo 2008-ųjų mažai kas tepasikeitė.

Sprendimams trūksta atvirumo

Vietos savivaldai madas diktuoja aukštieji sprendimų priėmėjai.

Pagal priimamų ir koreguojamų teisės aktų skaičių bei jų leidimo spartą Europoje esame tarp lyderių. Įstatymai ir kiti teisės aktai kepami kaip blynai! Turime 8 tūkst. įstatymų (dauguma su pataisomis), 32 tūkst. Vyriausybės nutarimų, 44 tūkst. ministrų įsakymų. Vidutiniškai per metus Seimui pateikiama iki 700 įstatymų projektų (Estijoje – 200, Lenkijoje – 338).

Pusė įstatymų priimama skubos ir ypatingos skubos tvarka. Tarptautinės organizacijos įstatymų leidybos skubotumą kritikuoja dėl dviejų priežasčių: korupcijos rizikos bei pagarbos piliečiams.

Teisėkūros procesą auditavusi Valstybės kontrolė pripažino, kad politinių sprendimų priėmimo procesas Lietuvoje vis dar nėra pakankamai atviras ir skaidrus, į jį per mažai įtraukiama visuomenė.

Teoriškai tokia galimybė sudaryta: Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje skelbiami teisės aktų projektai. Tačiau praktika su teorija neretai prasilenkia. Informacinė sistema – tai nenutrūkstanti dokumentų upė, į kurią nerti ryžtasi retas pilietis. Mat per mėnesį paskelbiama apie 280 projektų. Kita vertus, viešai pateikiami ne visi dokumentai. Audituojamu periodu (2014–2016) teisėkūros iniciatyvų skelbiama tik apie 2 proc. Toli gražu skelbiami ne visi stebėsenos rezultatai.

Pasak valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio, dėl šios priežasties pirminiame etape neįvyksta diskusijų su suinteresuotomis visuomenės grupėmis, o vėliau pasiūlymais užverčiami Seimo komitetai.

Pasigenda išankstinio vertinimo

Galioja reikalavimas numatyti sprendimų poveikį bei palyginti su galimomis alternatyvomis. Tačiau praktiškai nėra įsitikinama, ar rengiami teisės aktai reikalingi, aktualūs ir veiksmingi. Tokį vertinimą turinčių teisės aktų dalis nesiekia 0,1 proc.

Tarptautinių santykių politikos mokslų instituto prof. Ramūnas Vilpišauskas tai vertina kaip karikatūrą, kai poveikio vertinimas paverčiamas politinių norų pagrindimu. Politinių sprendimų poveikio vertinimo trūkumas yra priežastis, kodėl viešojoje politikoje nėra pasiekiama rezultatų, kurių tikimasi, ir vyksta tam tikras nesusikalbėjimas, nors tuo tarpu politikai galėtų prisidėti prie nepasitikėjimo sprendimų priėmėjais mažinti.

Viešas argumentuotas kalbėjimas su visomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis padeda priartinti sprendimus, taupyti išteklius, efektyviai prognozuoti sprendimų būdus, mažina užgrobtų ir siaurų interesų riziką ir t.t.

Visuomenės nepasitikėjimo sprendėjų priėmėjų problema yra susijusi su kita – nepasitikėjimu profesionalais. Prof. R. Vilpišauskas profesionalus siūlo atpažinti pagal paprastą požymį: tai specialistai, kurie suvokia savo žinojimo ribas. Pasak profesoriaus, pagrindinė bėda yra ne valstybės tarnyboje, o kiek valstybė naudojasi jų pasiūlymais.

Noras diskutuoti – jau pažanga

Viešuoju arba visuomenės interesu rūpinasi demokratiškos visuomenės. Tiesa, pasak prof. R. Vilpišausko, sąvoka yra sunkiai apibrėžiama. Aiškiau suprantamas tinkamas šių interesų atstovavimas: kai kiekvieno svarbaus visuomenei klausimo sprendimas vyksta įvertinant alternatyvius jo sprendimo būdus, tikėtiną teigiamą ir neigiamą poveikį skirtingoms visuomenės grupėms ir tik po to priimamas sprendimas.

Viešojo intereso termino neapibrėžiantis įstatymų leidėjas tuo suteikia sąvokai erdvę, o prokurorui suteikia teisę pačiam spręsti, kuriais konkrečiais atvejais viešasis interesas yra pažeistas, jį dera ginti inicijuotina byla.

Seime apie tai neseniai buvo surengta įdomi diskusija. Kai kurių ekspertų nuomone, viešojo intereso sąvokos į apibrėžimus įsprausti nereikėtų. Tačiau nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos su tuo nesutinka – esamomis sąlygomis jiems teisme iškelti bylą ginant viešąjį interesą yra neįmanoma misija.

Įdomu, kad apie problemą Seimo rūmuose paskatino diskutuoti ne kas kitas, o stambusis verslas – Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK). Pasak jos prezidento Roberto Dargio, verslui rūpi išsiaiškinti kas yra kas, kad mažiau būtų kontraversijos, nebūtų stabdomi valstybinės svarbos projektai. LPK prezidento akimis, svarbiausias viešasis interesas yra valstybės augimas.