Į šulinius tekančios fekalijos – situacija „kaip visur“

Nors būdami europiečiais, visi turėtume būti lygūs, tačiau kaimo žmonės jaučiasi nustumti į pašalę. Europos Sąjungos parama vandentvarkai pasiekia tik didžiuosius Lietuvos miestus ir daugiau kaip 2 tūkstančius gyventojų turinčius miestelius, tačiau beveik visiškai neprieinama tiems, kurie įsikūrę nedidelėse kaimo tipo gyvenvietėse. Dėl to daugelyje jų nuotekos tebeteka į melioracijos griovius ar net tiesiai į upelius, teršia aplinką ir kenkia žmonių sveikatai. Kuo tai gresia, gerai parodo Rutkiškių (Jurbarko r.) pavyzdys – šiame kaime fekalijos jau teka tiesiai į gyventojų šulinius.

Sukruto po skambučio į Vilnių

Prieš pusę amžiaus iš vienkiemio į Rutkiškių gyvenvietę kolūkio „atvyta“ Ona Ambrozaitienė net blogiausiame sapne negalėjo susapnuoti, jog ateis laikas, kai iš savo šulinio sems ne tyrą vandenėlį, o smirdančią putrą – grynų gryniausias fekalijas. Visą gyvenimą iš to šulinio krištolinį vandenį gėrė, o per polaidžius dar ir kaimynai juo gardžiuodavosi, kol šį pavasarį vanduo tapo drumzlinu ir įgavo nemalonų kvapą.

„Vanduo pasigadino, Ievute“, – birželio mėnesį pasiskundė Onutė ją aplankiusiai anūkei.

Paaiškėjo, kad „pasigadino“ ne tik O. Ambrozaitienės, tačiau ir greta gyvenančios Vilmos Mockuvienės šulinio vanduo – įgavo tokią pat rudą spalvą ir nemalonų dvoką. Jauna, naujagimį auginanti moteris iš šulinio vandens negeria, nes buvę namo savininkai nusitiesę atšaką nuo kaimo „alytnamių“ vandentiekio trasos, o O. Ambrozaitienei teko neštis vandenį iš ne taip jau ir arti, matuojant seno žmogaus žingsniais, gyvenančių kaimynų.

Kas atsitiko šuliniui, kurio vandens skaidrumu močiutė visada didžiavosi, aiškintis pradėjo anūkė Ieva Ambrozaitytė.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė

Visą straipsnį skaitykite ŪP Nr. 84, p. 1-2