Sunkiausia iš 14-os ministerijų

Kad Lietuvoje nestinga aukščiausios kvalifikacijos gydytojų, o sveikatos apsaugos sistema pranoksta kai kurias ES šalis, patvirtina emigrantai, kurie grįžimus į tėvynę suderina su vizitu pas odontologą, kitus specialistus, nori pasinaudoti įvairiomis mokamomis medicinos paslaugomis. Tačiau paprastiems šalies mirtingiesiems, minantiems poliklinikų slenksčius, ir patiems medikams atrodo kitaip – iki tobulumo dar toli. Visuomenėje vis įsiplieskia audringos diskusijos su baltais chalatais susijusiomis temomis. Kokią poziciją ketina užimti paskirta naujoji sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė? Beje, Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje šios ministerijos vadovų galerijoje jos portretas bus šešioliktasis ir pirmasis – moters.
Nelabai minkštoje ministro kėdėje prabėgus pirmajai darbo savaitei su naująja sveikatos apsaugos ministre Rimante ŠALAŠEVIČIŪTE kalbėjosi į „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ.

– Vaikystėje svajojote būti chirurge, bet tapote teisininke. Ir štai likimas netikėtai primena gal jau primirštas svajones. Į ministrės postą ateinate su patirtimi, įgyta dirbant Seimo, vėliau vaiko teisių apsaugos kontroliere. Vis dėlto dabartinės pareigos Jums yra visiškai nauja sritis.
– Iššūkių nebijau, būta tik abejonių, ar sugebėsiu susitvarkyti. Sveikatos apsaugos ministerija iš visų 14 ministerijų yra sunkiausia sritis, nors daugiau kalbama apie šalies ūkio reikalus. Anksčiau mane labiausiai jaudino socialiniai reikalai, sakydavau, kad be geros socialinės politikos nebus valstybėje ir gero ūkio. Dabar socialines problemas pradedu lyginti su sveikatos apsaugos problemomis, jos tarpusavyje labai susijusios. Kai nėra geros socialinės politikos, daugiau sergama, vaistams išleidžiama nemažai pinigų. Padidėja krūvis medikams, kartu ir mūsų ministerijai.
Daugelį problemų ministerijos darbuotojai man jau pristatė. Labai daug norinčių apie jas papasakoti specialistų iš šalies, tik esu nepajėgi visų priimti. Ką tik pradėjo dirbti viceministrai (trečiasis viceministras Gediminas Černiauskas pareigas pradėjo eiti šį pirmadienį – red. past.). Spręstinų klausimų yra daug.

– Atrodo, kad į naują veiklą įsijungti vasara – idealus laikas. Ir poliklinikos, vaistinės tuštesnės, tarsi žmonės būtų sveikesni. Kokiomis nuotaikomis gyvenate praėjus pirmajai savaitei ministro poste?
– Tai palankus metas pradėti darbus mums, trim naujiems ministrams. Turime daugiau laiko viskam susidėlioti, peržiūrėti, kam reikia tęstinumo.
Esu labai dėkinga kolegai Vyteniui Povilui Andriukaičiui. Porą dienų mes po tris valandas ir ilgiau kalbėjomės apie problemas, jis parengė didžiulį aplanką – nuo ministerijos struktūros, kurioje dirba 245 žmonės, iki teisės aktų ir svarbiausių problemų.
Laikausi principo, kad tris mėnesius privalai neskaičiuoti savo darbo laiko. Su pora padėjėjų dėl to teko atsisveikinti: jau penkiolikai minučių likus iki penkių – sukrautas rankinukas, užtrauktas užtrauktukas ir žiūrima į telefoną, kada bus penkios.
Kiekvieną dieną po darbo turi bent tris valandas skirti savo tobulėjimui, skaityti teisės aktus. Labai džiaugiuosi, kad visais klausimais gaunu puikiai parengtą informaciją. Reikia tik laiko viską perskaityti. Su mūsų specialistų, pacientų organizacijų pagalba išanalizavusi problemas po trijų mėnesių turėčiau jaustis gana drąsiai.

– Žalią šviesą uždegsite visiems parengtiems teisės aktams ar kai kuriuos pristabdysite?
– Dėl kai kurių viešojoje erdvėje atgarsio sulaukusių sprendimų prasidėjo diskusijos. Darbe visada laikausi nuostatos, kad pirmiausia turi būti analizė. Sprendimus priimu tik išklausiusi įvairias nuomones.
Kol kas nepasirašiau nė vieno įsakymo, kuriuo būtų sustabdytas senųjų įsakymų veikimas ar atidėti jų terminai. Neturiu net pagrindo ką nors keisti, daryti rimtus sprendimus, kurie gali turėti įtakos sveikatos apsaugai. Tam reikia pasiruošti, žinoti nuomonių įvairovę.

– Vaizdžiai kalbant, dabar gilinatės į sveikatos apsaugos sistemos sveikatą. Ar galite įvardyti diagnozę?
– Oi… Dar anksti kalbėti pagal atskiras sritis – kur gerai dirbama, kur blogai. Pirmiausia susipažinau su jau priimtais teisės aktais ir parengtais įstatymais, Vyriausybės nutarimais; yra dviejų ministerijų lygmens teisės aktų. Manyčiau, mūsų teisininkams ties kai kuriais teisės aktais dar reikės padirbėti, nes bet kurios problemos sprendimas prasideda pirmiausia nuo teisinio reglamentavimo, tada – tinkamo vykdymo: žmogiškųjų išteklių, atsakomybės atliekant pavestas funkcijas.
Dar iki paskyrimo dirbti ministre į mane kaip Seimo narę trys iš penkių rinkėjų kreipdavosi dėl sveikatos apsaugos sistemos problemų, netinkamos medikų veiklos. Štai važiuoju į Ignaliną ir ruošiuosi, kad kitos srities klausimų jau nebus, tik medicinos problemos. Tada, kai neturėjau net minties, kad galiu užimti ministrės, tuo labiau tokios atsakingos ministerijos, postą, tekdavo aiškintis, rašyti raštus Sveikatos apsaugos ministerijai, gydytojams. Aktualiausia – vaistų kaina, kad ir insulino: jis visą laiką buvo 100 proc. kompensuojamas, o vieną dieną atsirado priemoka. Gydytojai puikiai žino, kad yra naujos kartos generiniai vaistai. Pacientą reikėjo informuoti, kad būtent jie yra nemokami, paaiškinti, kad galima pasirinkti vaistą, kuris pasirodytų tinkamesnis. Žmogus perka tai, kas nurodyta recepte. Taigi, kad pacientui pabrango vaistai, yra kažkiek ir medikų kaltės. Medikas turi pasirinkimą, kokį ligoniui skirti ir išrašyti receptą. Galbūt ir gydytojams reikalingas tam tikras švietimas?
Pasitarime su Farmacijos departamentu, Vaistų kontrolės tarnyba, Ligonių kasa labai išsamiai pristatyta esama situacija. Institucijų vadovai išsakė svarių pasiūlymų, kaip keisti kainų politiką. Manau, pokyčių reikėjo jau seniai. Tačiau skubotumo nebus. Sprendimas bus priimtas tik po diskusijų su daugiau specialistų.
Labai aktualūs biudžeto klausimai, rugpjūtį turime apsvarstyti su pinigėliais susijusius reikalus. Susitinkame su pavaldžių ligoninių vyriausiaisiais gydytojais išsiaiškinti ligoninių problemų. Pirmą kartą buvo atliktas išsamus trečio lygio ligoninių vertinimas – pajamos ir išlaidos, kiti rodikliai. Rezultatai, taip pat lovų panaudojimas labai skiriasi, nors finansavimas vienodas. Pvz., Vilniaus greitosios pagalbos ligoninė teikia būtinąsias paslaugas, kurios yra brangios, todėl šios gydymo įstaigos finansinė situacija sudėtinga.
Daug tokių problemų. Skaudi tema sistemos darbuotojų atlyginimai. Visuomenės sveikatos centruose jie sumažinti 40 proc., žmonės palieka darbo vietas. O turime užtikrinti prevencinį darbą, įgyvendinti programas, mažinti sergamumą.
Daugelį domina neurochirurgų situacija – dėl jos taip pat pasitarėme. Ar tvarka yra keistina, reikia mažiausiai mėnesio diskusijų, o gal daugiau.
Kas sukėlė atgarsius tarp visuomenės narių, medikų, bus išanalizuota, tada priimti atitinkami sprendimai.

– Ar jau bendravote su pacientų organizacijų atstovais? Priimant sprendimus bus atsižvelgta ir į jų, visuomenės nuomonę?
– Mano sąraše – 18 pacientų organizacijų, nors viešųjų ryšių specialistė sufleruoja – jų yra daugiau. Jos – artimiausioje perspektyvoje. Kol kas „gesiname gaisrus“.
Be abejonės, visuomenės nuomonė svarbi, tam ir planuojami susitikimai. Yra kolegija, trišalė taryba, komisijos, darbo grupės. Jų sudėtis bus peržiūrima, pildoma.
Sveikatos mokslų universitetas laukia sprendimo dėl gydytojų rezidentų. Turime išklausyti ir mokslininkų, studentų atstovybės – būsimųjų gydytojų – nuomonę. Esu linkusi pritarti, kad rezidentūra neturėtų būti tik Vilniuje ir Kaune, kai yra ir kituose miestuose gerų ligoninių.

– Reformuojant sveikatos apsaugos sistemą turbūt labiausiai nukentėjo regionai, medicinos paslaugos tapo sunkiau pasiekiamos. Kitaip jau nebus?
– Neturime pamiršti, kad mažėja gyventojų skaičius. Prieš pusmetį gilinausi į skundą, kad Švenčionių ligoninėje uždaromas gimdymo skyrius, buvo prašoma padėti jį išlaikyti. Nuvykus paaiškėjo, kad per savaitę būna tik 1-3 gimdymai, sąlygos – šiaip sau. Skyrių išlaikyti tikrai neracionalu, juolab kad iki Vilniaus gimdyvę galima nuvežti per 40 min.
Tačiau reikia žinoti kiekvieną konkretų atvejį. Ketinu tęsti kolegos V. P.  Andriukaičio praktiką, kiekvieną savaitę aplankyti kurią nors savivaldybę, nes tik vietoje įsigilinus į situaciją galima daryti tinkamas išvadas. Spalio mėnesį numatyta išvyka į Kelmę.
Kol kas esame susitelkę prie viešoje erdvėje iškilusių problemų, kurios laukia daugiausiai diskusijų. Yra Konstitucinio Teismo spredimas, kad privati medicina nėra nacionalinės medicinos sistemos dalis. Turime analizuoti situaciją, nors valstybės biudžeto lėšomis naudojasi nedidelė privačios medicinos atstovų dalis, pvz., 80 proc. odontologų dirba tik savo lėšomis.

– Dar noriu grįžti prie medicinos paslaugų prieinamumo regione. Ne paslaptis, kad universitetinių ligoninių profesoriai atvykus ligoniui iš regiono tik skėsteli rankomis, nes liga taip užleista. „Kur iki šiol buvote?“ – stebisi.
– Man patinka „Ūkininko patarėjas“. Mano sesė ūkininkė, tėtis ir šviesios atminties mama buvo žemės ūkio specialistai. Nuvažiavusi į kaimą visada paskaitau. Turbūt jūsų nusakytą situaciją reikėtų vertinti dvejopai. Kaimo žmogus nelabai domisi sveikata. Ja susirūpina, kai jau paeiti nebegali. Gal yra išimčių. O kai žmogus savęs nemyli, atsiranda užleistos ligos. Sveikata pirmiausia reikia rūpintis pačiam. Miestuose gyventojai turi daugiau galimybių, bet užleistų ligų vis tiek pasitaiko. Manau, kad tai nėra gydytojų kaltė. Kai dirbau vaiko teisių apsaugos kontroliere, iš pradžių sakydavau, kad globos namų darbuotojai neatsakingai žiūri į vaikus. Paskui supratau, kad tai klaida, reikia sakyti, kad neatsakingi dalis darbuotojų. Analizė patvirtino, kad tokių buvo apie 30 proc. Manau, kad panašiai yra ir su medikais. Pacientas turėtų būti priimtas korektiškai, sulaukti supratimo ir užuojautos, paaiškinta jo situacija. Medikas, kuris tik atidirba savo valandas, randa progos pabendrauti su kolegėmis ir kavos išgerti, kai už durų sėdi pacientai (ir man pačiai teko laukti eilėje ir girdėti, kai už durų kalba telefonu 15-20 min.), toks specialistas gali atmestinai pažiūrėti į paciento sveikatos problemas, kurias reikia gydyti šiandien ir čia pat.
Yra dar vienas dalykas. Lietuva vienintelė šalis, kurioje neišspręsta paciento atsakomybė, kai jis neateina paskirtu laiku. Pas specialistus, šeimos gydytojus praleistų vizitų skaičiai ganėtinai dideli. Neatvykstama net į stacionarą pagal nukreipimus. Kitose valstybėse taikomos tam tikros priemokos, kurios atvykus paskirtu laiku grąžinamos. Pas mus taip pat reikia pradėti diskutuoti, nes gaišinamas gydytojų laikas, tai finansiškai atsiliepia mūsų biudžetui.

– Užsiminėte, kad sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams reikia koregoti atlyginimus. Bet Vyriausybės nutarimas liepia 5 proc. sumažinti išlaidas. Ar nenutiks taip, kad pacientams atsiras papildomų priemokų?
– Pacientams tikrai niekas nepabrangs. Jau aptarėme, iš kur galime sutaupyti tuos 5 proc. ir ko atsisakyti, tai visiškai nesusiję dalykai su pacientais. 5 proc sutaupysime jų neskriausdami, tą galiu garantuoti.

UPPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.