Sveikuolis kepsnius čirškina iš paties paruoštų miltų

Žilvinas Užkuraitis ne tik Kėdainių rajono Naujųjų Lažų bendruomenės pirmininkas: jis taip pat padeda daugybei kitų bendruomenių sveikos gyvensenos bei ajurvedinės mitybos srityje. Jis jau dvidešimt penkerius metus studijuoja ajurvedą, domisi sveiku gyvenimo būdu, maistinėmis ir profilaktinėmis gydomosiomis prieskonių savybėmis. Ž. Užkuraitis – Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorius – savo patarimais sutiko pasidalinti ir su „Ūkininko patarėjo“ skaitytojais.

Vietoj miltų krakmolas

Žilvinas veda paskaitas įvairių šalies organizacijų ir bendruomenių nariams, norintiems tapti profesionaliais maisto gamintojais. Paskaitų dalyviai turi galimybę išmokti ruošti sveiką maistą. Prieš 30 metų staliumi dirbęs ir dar mieste gyvenęs vyriškis, atsikraustęs į kaimą, 1993-iaisiais dar bandė įkurti savo įmonę, bet iš to nieko gero neišėjo. „Su žmona norėjome, kad šeima būtų sveika, todėl nusprendėme tinkamai maitintis, – prisiminė Ž. Užkuraitis. – Ir tada paaiškėjo, jog tos gelmės neišsemiamos. Dabar Lietuvoje jau netrūksta ir vegetariškų vestuvių be alkoholio, be mėsos. Važiuojame kartu su Zita, padedame ten, patariame.“ Ž. Užkuraitis teigė, kad miltų gamintojai ir Lietuvoje, ir kitose šalyse sumala grūdus šlapiu arba centrifuginiu būdu, iš miltų atskiria baltymus bei krakmolą. Kviečių grūduose baltymų būna iki 16 proc. sausosios masės. Kuo didesnis baltymų kiekis grūduose, tuo brangiau ūkininkams yra mokama. „Tačiau apie 60 proc. sudaro krakmolas. Perdirbėjai ant miltų pakuočių užrašo, jog tai aukščiausia klasė, ir nurodo, kad sudėtyje baltymų yra apie 10 proc. Akivaizdu, jog likusioji didesnė dalis – krakmolas. Vis dėlto iš krakmolo net gerų blynų neiškepsi… Todėl žmonės deda visokius priedus – mieles, plaktus kiaušinius, kad tik tą visą masę ,,sulipdytų“. Jeigu miltuose būtų daugiau baltymų, nieko papildomai nebereikėtų. Sakoma, jog miltai – baltoji mirtis, kad mažiau jų reikėtų vartoti. Tačiau kodėl niekas nepaaiškina, kad ten per daug angliavandenių? Krakmolas yra angliavandenių šaltinis. Pirkdami parduotuvėje miltus, manome, kad ten sumalti aukščiausios rūšies grūdai, tačiau vėliau paaiškėja, kad juose nieko nebėra – nei skaiduliukų, nei gemaliukų, nei luobelių. Tik krakmolas ir atskirai „įkomponuoti“ kviečių baltymai“, – pasakojo Žilvinas. Jo žmona Zita teigė, kad yra didžiulis skirtumas tarp savo malūne sumaltų ir parduotuvėje pirktų miltų. Net blynų skonis visai kitoks.

Miltų gamintojų išmonės

„Prieš tūkstančius metų žmonės akmenimis susimaldavo grūdus ir buvo sveiki, – aiškino Žilvinas. – Veikiant seilių fermentams, tas krakmolas virsta cukrumi. Galima paeksperimentuoti – įdėkime šaukštelį krakmolo į burną ir palaikykime, vėliau jis ima saldėti. Yra tuščios kalorijos, kurios jėgos neprideda, tačiau priaugama svorio. Žmonės, laikydamiesi dietų, perka rupesnę duoną, o ji vis tiek iš krakmolo padaryta. Juk žmonių kaulus, raumenis, odą, plaukus organizmas formuoja iš baltymų. Jeigu pakankamas baltymų kiekis, organizmas pats pasiima iš maisto tų statybinių medžiagų tiek, kiek reikia. Tačiau kai yra jų trūkumas, mes nuolat badaujame. Tai reiškia, kad parduotuvės siūlo rafinuotus produktus, iš kurių pačios geriausios medžiagos išimtos. Dalį baltymų pasiima maisto papildų gamintojai, dalį – farmacijos pramonė. Rafinuotas saulėgrąžų aliejus, iš jo pašalinus lecitiną, parduodamas kaip geros kokybės produktas.“ Iš tikrųjų, iš prancūzų kalbos kilęs žodis rafinuoti reiškia valyti, tobulinti, smulkinti, šalinti priemaišas. Pašnekovo teigimu, taip rafinuodami visi gamintojai uždirba papildomai, nes žmonės eina į vaistines, perka visokius papildus, kas sudaro papildomas išlaidas. Juk kilogramas tokių papildų, kurių sudėtyje yra kviečių baltymų, pagardintų bananų skoniu, sportininkams kainuoja nemažus pinigus. Nei Žilvinas, nei Zita jau daug metų nevalgo mėsos. Pasak jų, maždaug 1992–1993 metais buvo sveikos gyvensenos bumas – reklamuotos Polio Brego, Galinos Šatalovos išverstos knygos, taip pat Vydūno prisiskaityta. Pastarieji teigė, kad tik maistas griauna ir vaikų, ir suaugusiųjų sveikatą. Tik vyresnieji Ž. ir Z. Užkuraičių vaikai Merūnas bei Adas dar kažkiek vaikystėje yra valgę mėsos, o trečias, jauniausias, jau 25 metų Gotautas, nėra ragavęs nei mėsos, nei žuvies, nei kiaušinių.

Kaip išplauti krakmolą?

Žilvinas pateikė patarimą, kaip patiems galima išplauti krakmolą iš miltų. Reikia nusipirkti 2 kg aukščiausios rūšies kvietinių miltų – tokių, ant kurių pakelio būtų raidė C (ji nurodo, kad šiame produkte yra daugiausia baltymų, apie 10-12 proc.). „Tešlą sumaišome su vandeniu, einame prie kriauklės, atsisukame vandenį, galima ir šiltą, kad rankoms nebūtų šalta, ir po tekančiu vandeniu minkome apie 15 minučių. Vėliau matome, kaip tas krakmolas, už kurį sumokėjome parduotuvėje, bėga į kriauklę. Tešloje esantys baltymai ją ,,suklijuoja“, nes nėra tirpūs, todėl su vandeniu jie neišbėga. Tas krakmolas gražiai putoja. Esu skaitęs, kad net pesticidų likučiai tokiu pačiu būdu iš tešlos išplaunami. Miltai gali būti ir ne ekologiški, nes pesticidai išbėga su krakmolu, jų nelieka baltymuose. Po penkiolikos minučių rankose lieka 800 gramų šlapių baltymų“, – patirtimi dalinosi Žilvinas. Vėliau jau galima tešlą supjaustyti gabaliukais, pasūdyti vandenį ir kelias minutes pavirti. Paskui galima naudoti kaip mėsą – kepti šašlykus, kepsnius. Sausio pradžioje Nord Hiltone, Anglijoje, Ž. Užkuraitis kartu su draugu Čarliu atidarė 60 vietų sveiko maisto restoraną „Green loft“ („Žalioji palėpė“). Kasdien ten pilna ne tik veganų ar vegetarų.

Mėsos kepsnys iš miltų!

Ž. ir Z. Užkuraičiai svečius dažnai vaišina kepsniais, prašo atspėti, iš kokios mėsos jie pagaminti. Niekas neatspėja, nes šie – iš kvietinių miltų. Žilvino paklausėme, kodėl jiedu vengia mėsos. Juk pirmykštėje žmonijos bendruomenėje vyrai eidavo medžioti, o žmonos triūsdavo namuose, augindavo vaikus. „Nelabai tikiu tokiomis istorijomis, – šypsojosi Žilvinas. – Juk mėsa yra plėšrūnų maistas, o visa žmogaus fiziologija rodo, kad jis yra augalavalgis arba vaisiavalgis. Kai kas klausia, kodėl žmogus turi iltinius dantis. Tokių paprašau nufotografuoti tuos iltinius dantis. Teoriškai jie yra, tačiau tokios pat konstrukcijos kaip ir pas graužikus. Su tokiais labai patogu riešutus gliaudyti arba morką pagriaužti. Tačiau dantimis pabandykite atsikąsti žalios mėsos. Nepavyks. Be to, mūsų žandikauliai nėra atsikišę, priešingai nei pas plėšrūnus, kad šie galėtų plėšti.“ Ž. Užkuraitis juokais pripažino, jog didžiausius iltinius dantis turi vegetarai – dramblių iltys kapitalinės, o begemotų dantys skirti visokioms šaknims rauti. Žilvino manymu, tik karo pramonė įtikino žmones, kad jie turi valgyti smurtinį maistą. Iš tikrųjų, iš prigimties nė vienas žmogus nelinkęs smurtauti. Ir dar. Parduotuvėse, pasak Žilvino, parduodama ir moteriškos, ir vyriškos lyties gyvūnų mėsa. Lytį lemia hormonai, kurie atsakingi už augimą, lytinę brandą, jie gyvūnams duodami, kad šie greičiau augtų. Kai žmogus suvalgo tokios mėsos, jam sutrinka skydliaukės veikla, kuri nebežino, kokius hormonus turėtų išskirti. Prieš keletą metų Ž. Užkuraičiui lyg ir pavyko įtikinti Lietuvos kariuomenės vadovybę, kad kariams reikėtų sveikesnio maisto. Bet viso to įgyvendinti nepasisekė, kadangi pokyčiai ten beveik neįmanomi. Kariuomenės vadas patvirtino lauko vegetarinį meniu, bet… „Ateina jaunuoliai vegetarai į kariuomenę ir rašo man, kad niekas nepasikeitė, klausia, kur tie įsakymai, nes tokio maisto niekas negamina ir nekreipia jokio dėmesio. Žinau keletą karių, kurie išsireikalavo tokio maisto radę Sveikatos ministerijos raštus ir kariuomenės vado įsakymus. Vadovybė, matydama, kad karys gali prieiti iki teismų, pradėjo sudarinėti vegetarinį meniu. Tačiau tokių karių nėra daug. Gaila, kad jauni žmonės nesusimąsto apie savo sveikatą ir nežino, kad tokias teises gali išsireikalauti“, – pasakojo Žilvinas, pridurdamas, kad kitose šalyse apie tai net nediskutuojama: pavyzdžiui, Vokietijos kariuomenėje ar universitete yra du trys alternatyvūs meniu ir niekas nepyksta, kad kiti maitinasi kitaip. Kartą Joninių šventės metu, Ž. Užkuraitis Naujųjų Lažų kaime paskelbė viešą laišką medžiotojams, kad jie mažiau skriaustų, šaudytų laukinius gyvūnus, o, sulipę į medžioklės bokštelį, papiltų šiems pašarų. Tada į šventę buvo suvažiavę žmonės iš visos Lietuvos, apie tai rašė ir spauda. Atsitiko taip, kad po kelių dienų po šio renginio, užėjo didžiulė vėtra. Sodiečiai pastebėjo, kad pamiškėje nebėra bokštelių ir juokavo, jog medžiotojai pagaliau „atėjo į protą“. Tačiau nuvažiavus arčiau jų, pastebėta, kad tik vėjas juos sudaužė į šipulius ir paskleidė ant žemės. Pasak Žilvino, tąkart stichija padarė savo gerą darbą. Jis ir netiki, jog kada nors gali pavykti sugraudinti kietas medžiotojų širdis.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas