TOBULO SODO PAIEŠKOS su patyrusiais sodininkais

Sodas dovanoja žiedų grožį ir svaiginantį aromatą, bičių dūzgimą ir lapų šnarėjimą. O šviežiai sunokę vaisiai aprūpina visa vitaminų puokšte. Visa tai įkvepia, džiugina ir skatina judėti toliau, t. y. ieškoti, sodinti ir atrasti. Taigi nors mugėse sodinukų pasiūla ir įvairovė kasmet didžiulė, tačiau ir sodininkų mėgėjų norai dideli: įsigyti vis daugiau desertinių, atsparių šalčiui ir ligoms veislių, taip pat ir puošnių vaismedžių, tinkamų auginti sode. Žinoma, niekas nenori naudoti ir jokios chemijos. „Rasos“ šį kartą lankėsi sodininkų Vidos ir Kęstučio GAIŽAUSKŲ medelyne Babtuose (Kauno r.) ir provokavo šeimininkus sudaryti jų siūlomą pačių geriausių, sveikiausių, lengviausiai prižiūrimų vaismedžių dešimtuką šeimos sodui. Užduotis buvo ne iš lengvųjų – per 20 sodinukų auginimo metų džiaugtasi dešimtimis atradimų, gausybe naujų skonių ir, žinoma, sukaupta didžiulė patirtis.

„Šiuo metu medelyne „Babtų sodinukai“ auginame apie 8–10 tūkst. vaismedžių. Turime kolekcinį skiepūglyną, vegetatyvinių obelų poskiepių plotą. Visus darbus atliekame patys: akiuojame ir prižiūrime bei realizuojame vaismedžius mugėse“, – pasakoja sodininkas K. Gaižauskas.

Anot Kęstučio žmonos Vidos, jie abu anksčiau dirbo Vytėnų eksperimentiniame ūkyje, o keičiantis laikams liko be darbo ir ilgai negalvoję ėmėsi auginti vaismedžių sodinukus, nes ir prieš tai savo sodelyje tuo užsiimdavo laisvu laiku. Taigi patirtis, įgyta dirbant ūkio medelyne, bei Kęstučio tėvelio patarimai labai pravertė savo ūkelyje. Taip šis darbas tapo šeimos verslu. Medelyną nuo 2004 m. stebi ir tikrina Valstybinė augalininkystės tarnyba. 2007 m. Valstybinė sėklų ir grūdų tarnyba išdavė augalų dauginamosios medžiagos tiekėjo pažymėjimą. Visa tai užtikrina augalų veislės atitikimą ir sveikumo garantą.

„Medelyne auginame daugybę sodo augalų. Dauginame Lietuvoje rajonuotas veisles, tačiau neatsisakome kai kurių „senoviškų“, – patirtimi dalijasi K. Gaižauskas. – Taip pat galime akiuoti pirkėjų pageidaujamą veislę. Medelyne vaismedžių nepurškiame auginimo stimuliatoriais, todėl persodintas medelis lengviau prigyja, nestresuoja. Savo išaugintais vaismedžiais prekiaujame visoje Lietuvoje: mugėse, turgavietėse ir klientų pageidavimu tiesiai iš medelyno iškasame jiems labiausiai patikusį medelį.“

Vaismedžių dešimtukas pagal Vidą ir Kęstutį Gaižauskus

1. Trešnė ‘Anta’ – ankstyva trešnių veislė, sukurta selekcininko A. Lukoševičiaus. Vaisiai prinoksta birželio antrą dešimtadienį, vartojami švieži desertui – gražūs, tamsiai raudoni, skanūs, stambūs (5–6 g), plačios širdies formos, transportabilūs. Minkštimas raudonas, standus, saldus, sultingas, aromatingas. Kauliukas vidutinio stambumo, apvalus, lengvai išsiima iš minkštimo. Vaismedžiai sode neaugūs, dvylikos metų sulaukusių vidutinis aukštis – 2,6 m. Žydi vidutiniškai anksti. Veislė kryžmadulkė. Tinkamiausios dulkininkės: ‘Vytėnų Rožinė’, ‘Jurgita’, ‘Belobokaja Raniaja’ ir kitos tuo pačiu metu žydinčios trešnės. Dera gausiai, kasmet, išskyrus tuos metus, kai po šaltų žiemų pašąla žiediniai pumpurai. Vainikas rutuliškas, vidutinio tankumo, šakos tvirtos. ‘Antos’ trešnes rekomenduojama auginti sodybose, ūkininkų ir bendrijų soduose.

2. Vyšnia ‘Molodiožnaja‘ – vidutinio ankstyvumo vyšnių veislė, sukurta Rusijoje (‘Liubskaja’ x ‘Vladimirinė’). Vaisiai prinoksta liepos antrąją dekadą. Uogos gražios, tamsiai raudonos, blizgančios, stambios (4–5 g), apvalios, vienodo dydžio, transportabilios, puikaus desertinio skonio, prinokusios saldumu primena trešnes, sultingos, aromatingos, kauliukas išsiima lengvai. Vartojamos desertui, tinka ir perdirbti.

Vaismedžiai neaugūs (2–2,5 m), krūmo formos, vainikai rutuliški, vidutinio tankumo. Derėti pradeda 2–3 metais ir nuolat dera kasmet, nes yra savidulkė. Ištverminga žiemą, atspari kokomikozei ir kitoms grybinėms ligoms. Žydi vėlai, kai būna praėjusios pavasarinės šalnos. Perspektyvi kaip derlinga, atspari ligoms ir viena skaniausių vėlyvesnių vyšnių veislių.

3. Slyva ‘Ijulskaja Roza’ – labai ankstyva ir derlinga rusiška slyvų veislė. Vaisiai prinoksta net liepos viduryje, apie 10–12 dienų prieš ‘Kometa‘ veislės slyvas. Vaisiai rožinės spalvos, vidutinio dydžio, didesni už ‘Kometa‘ slyvas, malonaus saldžiarūgščio skonio, aromatingi, kauliukas prikibęs prie minkštimo. Vaismedis vidutinio augumo, vainikas netankus, gana kompaktiškas. Medžiai atsparūs šalčiui ir ligoms. Veislė kryžmadulkė, apsidulkina kaukazinės slyvos žiedadulkėmis. Slyvos vartojamos šviežios, tinka ir perdirbti.

4. Kaukazinė slyva ‘Nigra’ – kultivaras raudonais purpuriniais lapais ir rožiniais žiedais. Vaisiai tamsiai purpurinės spalvos, 2–3 cm dydžio, sunokę švelnesnio skonio nei kaukazinės geltonos slyvaitės. Šie dekoratyviniai medeliai tamsiai raudonais ūgliais žydi prieš skleidžiantis lapams balandžio–gegužės mėn. Puošnūs purpuriniai lapai išlieka visą sezoną. Vaismedžiai nereiklūs dirvai, tik nemėgsta užmirkusių, atsparūs sausroms. Puikiai tinka kaip spalvingas sodo akcentas.

5. Kriaušė ‘Alvita’ – rudeninė veislė, sukurta A. Lukoševičiaus. Vaisiai prinoksta rugsėjo trečiąją dekadą, sandėliuoti galima apie 30–35 dienas. Pernokę tampa miltingi. Vaisiai labai gražūs, skanūs, kūgio formos, vienodo dydžio, vienas sveria apie 150 g, transportabilūs. Odelė žalsvai geltona, įsaulyje purpurinė. Minkštimas saldus, aromatingas, pusiau tirpstantis, granulių nedaug ir jos smulkios. Ant šakų vaisiai laikosi stipriai, tačiau prinokę pradeda kristi, todėl juos reikia laiku nuskinti. Vartojami švieži ir perdirbti. Vaismedžiai atsparūs rauplėms ir rudajam puviniui, žiemą ištvermingi. Medžiai vidutinio augumo, vidutiniškai sulaukusių 7 metų amžiaus aukštis siekia apie 3 m.

Žydi vidutiniškai anksti, kryžmadulkė. Gerai apsivaisina su ‘Konferencinės’, ‘Patten’ ir kitų tuo pačiu metu žydinčių kriaušių žiedadulkėmis. Pradeda derėti maždaug penktaisiais metais, dera nuolat, derlingos. Gerai auga neįmirkusiose, derlingose, vidutinio sunkumo priemolio ir priesmėlio dirvose. Vainikas formuojamas aukštas ir retašakis. Pradėjusių derėti išpjaunama viršūninė šaka.

6. Obelis ‘Izbranica’ – vėlyva vasarinė labai derlinga veislė, sukurta Rusijoje. Vaisiai skinami rugpjūčio antrąją pusę, ne vienu metu. Jie stambūs, plokščiai apvalūs, truputį briaunoti. Odelė žalsvai geltona, su raudonais dryželiais. Minkštimas baltas, sultingas, rūgščiasaldis, silpnai kvepia. Vaisiai labai skanūs. Nuskinti laikosi 1–2 mėn. Vaismedžiai vidutiniškai augūs, žiemą ištvermingi, dera gausiai kasmet, auginami su MM.106, B.118, P 14, M.26, P 60, B.396 ir M.9 poskiepiais, atsparūs rauplėms, tinka ekologiniams sodams.

7. Obelis ‘Topaz‘ – žieminė veislė, sukurta Čekijoje. Vaisiai vidutiniai ir dideli, desertiniai, sultingi, kriaušių skonio. Odelė geltona su ryškiais raudonos spalvos susiliejančiais brūkšneliais. Minkštimas kreminis, tvirtas, labai sultingas ir skanus. Vaisiai skinami rugsėjo pabaigoje. Laikosi iki gegužės mėn. Veislė labai derlinga, dera reguliariai, gana ištverminga šalčiui. Genetiškai atspari rauplėms. Tinka ekologiniams sodams. Anksti pradeda derėti. Medžiai sode vidutinio augumo, vainikai rutuliški, tankūs. Auginami su MM.106, B.118, M.26, P.60, B.396 ir M9 poskiepiais.

8. Koloninė obelis ‘Arbat‘ – labai dekoratyvi rusiška rudeninė obelų veislė. Vaisiai vidutinio dydžio, gražūs, rūgščiasaldžiai, odelė geltona, įsaulyje skaisčiai raudona. Obuoliai aplink kamieną išsidėstę kaip kukurūzų burbuolė ar svogūnų pynė. Veislė gana atspari ligoms ir šalčiui. Pradeda derėti antraisiais trečiaisiais metais, dera gausiai. Sunoksta antrąją rugsėjo pusę. Laiku nuskinti išsilaiko apie mėnesį. Vaismedžiai visiškai atsprūs rauplėms ir šalčiui. Laja graži, kompaktiška. Koloninės obelaitės originaliai atrodo susodintos kas 70 cm (kaip gyvatvorė) arba po vieną žalioje vejoje.

9. Rojaus obelaitė ‘Dolgo‘ pasižymi stambiais, tamsiai raudonais, pailgais vaisiais. Žydi baltais žiedais, lapija žalia, blizgi. Vaisiai sunoksta rugsėjo pradžioje. Obuoliukai nokdami keičia spalvą – iš ryškiai geltonos į raudoną, o rugsėjį tampa tamsiai raudoni. Jie saldžiarūgščiai, aromatingi, tinka šviežiai vartoti, kompotams, džemams, vynui gaminti.

10. Lazdynas ‘Moskovskij Rubin‘ vidutinio ankstyvumo veislė (prinoksta rugsėjo antrąją pusę), sukurta Rusijoje. Krūmas augus, raudonlapis. Riešutai plačiai pailgos formos, stambūs (apie 3,5 g), tamsiai avietinio atspalvio, kekėje po 2–5. Kevalas plonas. Branduolys švelnaus, desertinio skonio. Veislė atspari šalčiams, gerai dera kasmet.

Pastaba. Į rinkimus sąmoningai nebuvo įtraukti persikai, abrikosai, nektarinai ir kiti iš šiltesnių kraštų atkeliavę augalai. Nors kartais jie auga labai sėkmingai, bet ir bėdų netrūksta. Pagrindinė – šaltis. Mes rinkome tokius sodo „gyventojus“, kurie nekeltų jokių rūpesčių ir džiugintų gausiu skaniu derliumi.

  Pagrindinės sodininkų mėgėjų klaidos veisiant ir prižiūrint sodą

  • Daugelis nori įsigyti aukštą, storoku kamienu vaismedį.

Perkant vaismedžius reikia atkreipti dėmesį į medelio išvaizdą, gerai išvystytą šaknų sistemą, bet nesistengti įsigyti peraugusio, 3–4 metų amžiaus sodinuko. Toks medelis sunkiau prigis arba gali ir visai žūti, ypač kaulavaisiai. Tiesa, jie į prekybą dažniausiai ir tiekiami tik vienmečiai, nes dvimečiai būna peraugę ir didelė tikimybė, kad neprigis. Obelys ir kriaušės šiek tiek pakantesnės. Nesibaiminkime pirkti vienmečių sodinukų, nors jie ir smulkesni, tačiau beveik 100 proc. prigyja.

  • Netinkamai ruošia duobę ir sodina.

Dauguma mėgėjų galvoja: iškasiu duobę, įstatysiu medelį, užkasiu, paliesiu ir viskas. Tačiau ne visuomet to gana. Duobes reikia kasti ne per tankiai, kad suaugusių vaismdžių šakos nepersipintų. Jei dirvožemis sunkus, iškaskime kuo platesnes duobes. Nesodinkime medelį kaip į „kibirą“ – šaknys turi lengvai plėstis į visas puses.

Netinka į duobes dėti šviežią mėšlą. Užkastas jis rūgsta ir sudaro nelaidų sluoksnį, kai kada net apdegina jaunas vaismedžių šaknis. Duobėms užpilti netinka ir durpės, ypač šviežios. Jos džiovina vaismedžių šaknis, absorbuoja tirpias maisto medžiagas ir net gausiai tręšiamas sodinukas gali pradėti badauti.

Į duobę derėtų pripilti ariamojo sluoksnio žemės, komposto, perpuvusio mėšlo su mineralinių trąšų priedu ir viską gerai sumaišyti. Iš gilesnių sluoksnių iškastas podirvis į duobę nepilamas, bet paskleidžiamas aplink.

  • Dažnai pasodintą vaismedį pririša prie vieno kuolo.

Pasodinus vaismedžius patartina sukalti po tris kuolelius, kad vėjas negalėtų jo išjudinti ir netrūkinėtų kapiliarinės šaknys, pradėjusios kabintis į dirvą. Prie vieno kuolo pririšti vaismedžiai dažnai išlinksta nuo vėjo.

  • Mulčiuoja tuoj po sodinimo.

Mulčiuoti medelius reikia tik smarkiai pašąlus, kai visi graužikai susiranda „namelius“. Kitaip pavasarį medelis gali likti be šaknų.

  • Medelius balina gegužę.

Daugelis sodininkų daro klaidą medelius balindami pavasarį. Tačiau pavasarį, ypač kai jau sprogsta pumpurai, šis darbas nebeturi prasmės. Medžius reikia balinti rudenį – taip jų kamienai apsaugomi nuo staigių temperatūros pokyčių žiemą, nuo žievės pleišėjimų, be to, sunaikinami kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Jaunus medelius balinti reikia tik specialiai jiems skirtomis priemonėmis.

Į ką atsižvelgti veisiant sodą

Šeimos sodas

Veisiant sodą svarbūs keli aspektai: kiek galime skirti sodui vietos, ar ruošiamės žiemą sandėliuoti derlių ir ką labiau mėgstame (sėklavaisius ar kaulavaisius).

* Vidutinio dydžio sodui patartina pirkti dvi vasarines obelaites (vieną labiau ankstyvą, kitą vėlyvesnę). Rudeninių reikėtų taip pat bent dviejų veislių (vieną greitai vartoti, o kitą, kad obuoliai išsilaikytų bent iki Kalėdų). Žiemines veisles rinkimės savo nuožiūra (kiek galime skirti vietos sode, kokio skonio obuolius mėgstame).

* Vienos vasarinės kriaušės šeimai pakanka. Pasodinę daugiau nespėsime suvartoti ir tai bus tik širšių maistas. Rudeninių rinkimės porą veislių (ankstyvesnę ir vėlyvesnę). Jei yra sandėliavimo patalpos, verta įsigyti ir 1–2 žiemines kriaušių veisles.

* Rinkdamiesi vyšnias ir slyvas pagalvokime, ar jas valgysime tik šviežias, ar ir konservuosime. Vidutinei šeimai pakaktų trijų vyšnių. O įvairios slyvų veislės paprastai dera nuo liepos vidurio iki spalio pabaigos.

* Persikų, abrikosų, nektarinų užtektų auginti po vieną medelį. Jiems skirkime šiltesnę, pietinę sodo dalį, labiau apsaugotą nuo šiaurinių vėjų. Be abejo, nepamirškime įsigyti ir trešnių, rojaus obelaičių, lazdynų, raudonlapių slyvų.

Sodinti ar laukti pavasario?

Ruduo – tinkamas metas vaismedžiams sodinti. Šiam darbui lieka visas spalis, kartais ir lapkričio pirmoji pusė. Ir karščiai nebegresia, ir drėgmės pakanka. Juk pavasarį galima sodinti tik nuo pašalo išėjimo iki pumpurų sprogimo, taigi apie tris savaites balandžio mėnesį. Jeigu užėjo karščiai ir sausros, ir sodinimas keblesnis, ir jų priežiūra sunkesnė.

Rudenį pasodinti medeliai geriau prigyja, pavasarį anksčiau prasideda jų vegetacija. Šiuo metu reikėtų vengti sodinti tik jautrias šalčiui veisles. Tačiau įsigyti sodinukų patartina rudenį, nes šie augalai šviežiai iškasami iš medelyno.

Jautrius šalčiui sodinukus verta sandėliuoti. Dažniausiai kaulavaisių nepatartina sodinti rudenį, tad ką su jais daryti?

Yra keli augalų sandėliavimo būdai:

       1. Pusiau gulsčius prikaskime sode ir gausiai paliekime (prasidėjus šalčiams mulčiuokime šaknis durpėmis, pjuvenomis, viršutinę augalų dalį pridenkime eglišakėmis). Nepamirškime padėti nuodų nuo graužikų.

       2. Jei turime dengtą patalpą (šiltnamį) su atviru gruntu, medelius ten ir prikaskime, apiberkime durpėmis arba pjuvenomis. Prikastus medelius gausiai paliekime.

       3. Į didelį polietileninį maišą sustatykime vaismedžius. Šaknis apiberkime durpėmis arba pjuvenomis ir paliekime. Maišo apačią subadykime, kad išbėgtų vandens perteklius. Maišą su vaismedžiais prieš užšąlant įneškime į vėsią patalpą. Taip paruošti medeliai puikiausiai peržiemoja.

Apie sodinimą

Vietas vaismedžiams sodinti paruoškime rudenį. Iškastos duobės per žiemą iššąla, natūraliai dezinfekuojasi dirvožemis. Duobė turi būti gana plati, kad augalo šaknys joje laisvai pasklistų. Sodinimo gylis irgi svarbus. Obelys ir kriaušės ant sėklinio poskiepio sodinamos tokiu pat gyliu, kokiu augo medelyne, svarbu, kad skiepijimo vieta liktų virš žemės, vyšnių ir slyvų ši vieta gali būti ir kiek giliau. O štai vaismedžių su vegetatyviniais poskiepiais skiepijimo vieta turi likti 8–10 cm virš žemės. Rekomenduotini šie sodinimo atstumai:

  • vyšnios – 3,5–4 m tarp eilių ir 2–2,5 m eilėje tarp medelių;
  • obelys, kriaušės, slyvos, trešnės, persikai ir abrikosai ant sėklinio poskiepio – 5–6 m tarp eilių ir 3–4 m eilėje;
  • obelys ant pusiau žemaūgių, kriaušės, slyvos ir tręšnės ant žemaūgių poskiepių – 4–5 m tarp eilių ir 2,5–3 m eilėje.

Pavasarį, kai dirvožemis sušyla, stenkimės kuo anksčiau pasodinti turimus augalus. Kuo anksčiau medelis pasodinamas, tuo labiau prigyja.

Rūta ANTANAITIENĖ

Autorės ir pašnekovų archyvo nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.