Trapus ažūras prilygsta meditacijai

Paberžės (Kėdainių r.) senoji klebonija skendėjo trapiuose karpinių mezginiuose – liepos pabaigoje Tėvo Stanislovo namuose vyko pirmasis Lietuvos karpinių meno meistrų ir mėgėjų pleneras „Paberžės vasara 2015“. Pasigrožėti įspūdingais, deja, labai jautriais laikui meno kūriniais galima visą rugpjūtį – paroda eksponuojama čia pat esančiame rekonstruotame barono Stanislovo Šilingo dvare.

Įkvepia aplinka
„Pasikeisdamos Tėvo Stanislovo namuose darbuojasi 3–5 karpytojos – ne kiekviena juk gali sau leisti savaitei išvykti iš namų, atitrūkti nuo darbų ir čia apsigyventi. Iš viso kiek daugiau nei dvidešimt karpinių meistrių ir mėgėjų iš Vilniaus, Utenos, Vilkaviškio, Druskininkų, Kaišiadorių, Sasnavos ir kitų Lietuvos miestų suvažiavo į jungtinės parodos atidarymą“, – sakė plenero sumanytoja ir koordinatorė tautodailininkė iš Kauno Eglė Vindašienė.
Pasak jos, plenero vieta ideali kūrybai: įkvepianti gamta, aplinka skatina dalytis, bendrauti, kurti – juk Tėvas Stanislovas ne tik rūpinosi Paberžės bažnyčia, kapinėmis, parapija, bet ir rinko senovinius meno eksponatus, įkūrė muziejų, globojo, taikydamas darbo ir meno terapiją bandė į gyvenimą sugrąžinti priklausomybių turinčius žmones.
„Mums artimi Tėvelio puoselėti principai: savo darbais, talentu, žiniomis dalinamės ir mes – taip tarsi tęsiame jo pradėtą darbą. Sužinojusios apie plenerą pas mus atėjo kaimo moterys, iš Kėdainių atvažiavo autobusas Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų, buvo ekskursantų iš Kauno – ne tik parodome, ką pačios sukūrėme, bet ir papasakojame apie šio meno tradicijas, o norintieji gali prisėsti ir patys išbandyti savo gebėjimus. Daugelis nustemba, kad galima patirti tiek daug džiaugsmo“, – šypsosi plenero sumanytoja. „Mums artimi Tėvelio puoselėti principai: savo darbais, talentu, žiniomis dalinamės ir mes – taip tarsi tęsiame jo pradėtą darbą. Sužinojusios apie plenerą pas mus atėjo kaimo moterys, iš Kėdainių atvažiavo autobusas Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų, buvo ekskursantų iš Kauno – ne tik parodome, ką pačios sukūrėme, bet ir papasakojame apie šio meno tradicijas, o norintieji gali prisėsti ir patys išbandyti savo gebėjimus. Daugelis nustemba, kad galima patirti tiek daug džiaugsmo“, – šypsosi plenero sumanytoja.

Karpymas atpalaiduoja
Senosios klebonijos verandoje stovintis didelis stalas skendi karpiniuose, ant jo guli jau paruošti eksponuoti darbai, asmeniniai karpytojų albumai, padėta apie šio meno tradicijas pasakojančių knygų. Aplink stalą, retsykiais persimesdamos vienu kitu sakiniu, tyliai darbuojasi plenero dalyvės.
„Tai prilygsta meditacijai. Karpymas atpalaiduoja, padeda viską pamiršti. Daug talento nereikia. Prisėskite, popieriaus visiems užteks“, – kviečia moterys.
Jų karpiniuose – gėlės, gyvybės medžiai, taisyklingos ir netaisyklingos geometrinės figūros. Kažką primena, kažkur matyta?.. Tautos simboliai gyvi liaudies mene: medžio drožiniuose, kalvystės darbuose, audinių raštuose, karpiniai – ne išimtis, karpytojos juos tik savaip interpretuoja.
Moterys jau spėjo trapiu ažūru papuošti senosios klebonijos lentynėles, langus, šviestuvus, kažkuri sugalvojo dekoruoti stiklainius ir taip paversti juos dailiomis vazomis gėlėms, kiauraraščio rėmais papuošti klebonijos palėpėje rastus, kaime kadaise buvusius labai populiarius šventųjų paveikslus.

Pažintis su paveldu
E. Vindašienės teigimu, dabar pastebimai padidėjo susidomė­ji­mas karpinių menu. Paaiški­ni­mų ne vienas: karpyti gali ir jaunas, ir senas, popierius – vi­­siems prieinama, paprasta ir ekologiška medžiaga, iš kurios galima su­kurti ne tik snaiges, bet ir įmant­rias skulptūras. Be to, šie metai pa­skelbti Etnografinių regio­nų metais, tai paskatino žmones pažinti savo šaknis. Karpinių meistrai noriai dalijasi savo patirtimi, siekia atgaivinti tautinį paveldą: jau vyko jungtinės parodos Rokiškyje, Telšiuose, Kaune, buvo rengiami mokymai ir susitikimai Utenoje, Ukmergėje, Klaipėdoje, Zervynose, o gruodžio mėnesį Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengiama tarptautinė konferencija ir paroda.
Plenero „Paberžės vasara 2015“ tikslas – priminti tikrąsias karpinių ištakas: dabar laikomi vaizduojamojo meno dalimi karpiniai anksčiau turėjo išskirtinai pritaikomąją reikšmę – laukdamos švenčių ar tiesiog norėdamos papuošti namus moterys juos pjaustė peiliu ar karpė avims kirpti skirtomis žirklėmis.
„Karpinių tradicija siekia XIX amžių. Anksčiau švaraus popieriaus lapas buvo tikras deficitas, tad karpė iš atliekų, laikraščių ir ne angelus, gėles ar paukščius, kaip dažniausiai manoma, o paprastus geometrinius ornamentus. Dažniausiai juos sudėliodavo iš kvadratukų, rombelių – tokias formas buvo paprasta išpjauti peiliu. Deja, muziejų ekspozicijose ir archyvuose senų šio meno pavyzdžių nėra: popierius – labai nepatvari medžiaga, susiglamžė, suplyšo, sušlapo, apmusijo – į krosnį“, – pasakoja tautodailininkė, raginanti iš naujo atrasti praktišką ir ekologišką popieriaus puošybą.
Plenero dalyvės ketina E. Vindašienės projektą paversti tradiciniu: naudinga pasidalyti idėjomis, patirtimi, buvimas bendraminčių rate dovanoja daug dvasinės energijos.

Ugdo vaikų kūrybiškumą
„Pirmą kartą apie karpinius sužinojau pradinėse mokyklos klasėse – karpiau snaiges, paskui vedė smalsumas, o vėliau – profesija, – šypsosi dar viena plenero dalyvė, Vilkaviškio rajono Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytoja, karpytojų klubo „Sėjinis“ vadovė Virginija Armanavičienė. – Tokios disciplinos mokytojo misija – pažadinti vaikų meninę gyslelę, paskatinti juos kurti. Kad darbas sekasi, įrodo įvairūs renginiai, konkursai: mūsų mokyklos vaikai metai iš metų grįžta su diplomais ir apdovanojimais.“
Prieš penkerius metus V. Armanavičienei kilo mintis talentingiausius savo mokinius suburti į klubą ir pakviesti dalyvauti tradicinėje karpinių parodoje, kuri vyksta Marijampolėje birželio mėnesį. Daugelis mokinių išsibarstę po pasaulį: kas gyvena Norvegijoje, kas Danijoje, Vokietijoje – mokytoja juos susirado per socialinį tinklą „Facebook“, tačiau atsakymai didelių vilčių nesuteikė – visi buvo apleidę pomėgį karpyti.
Vėliau į klubo veiklą įsijungė buvusių mokinių vaikai ir dar mokyklą lankantys auksarankiai. Klube „Sėjinis“ – trys kartos, iš viso – 22 žmonės. V. Armanavičienė nestokoja nei laiko, nei įkvėpimo kūrybai. Jos karpiniuose – amžina tautos klasika: tulpės, paukščiai, angelai. Labai dažnai originalių minčių ji randa savo krašto poetų ir menininkų kūryboje, netradicines idėjas padiktuoja supanti aplinka.

Įsipareigojimas dukters atminimui
„Į Paberžę mus atvedė ne tik karpiniai, labai malonu jausti dvasišką bendrumą su meniškais, kūrybingais žmonėmis, be to, Eglė Vindašienė visada turi ką įdomaus papasakoti, kažko naujo išmoko. Tokiuose susitikimuose emociškai įsikrauname visai žiemai“, –  džiaugiasi kartu su mama Genute Bučiūniene iš Zyplių dvaro (Šakių r.) atvykusi žinoma keramikė Eglė Kurcikevičienė. Jauna moteris pasakoja, kad karpyti išmoko iš mamos, o toji – iš anapilin paskubėjusios išeiti neįgalios dukters, Eglės sesers Rūtos. „Rūta negalėjo judėti, tačiau turėjo labai aštrų protą, daug talentų: ji tapė, karpė, leido žurnaliuką. Karpiniai – jos palikimas man“, – liūdnai pastebi G. Bučiūnienė, save vadinanti krapštuke, – jai labai patinka įvairūs smulkūs darbeliai.

Puoselėjant paveldą svarbu nepamiršti dabarties
„Karpau iš visko, ypač patinka spalvotų žurnalų nuotraukos – iš jų išeina puikūs besikeičiančių spalvų atvirukai. Deja, tokių darbų į parodas niekas nenori imti – netradicinis menas. Aš manau, kad tradicijos turi būti pritaikytos dabarčiai. Kodėl tik juoda ir balta, paaiškinimas gana paprastas: anksčiau nebuvo pasirinkimo, ne taip, kaip dabar“, – aiškina tautodailininkė iš Vilniaus Edita Meškonienė.
Ji įsitikinusi, kad saugoti tradicijas būtina, tačiau kartu reikia žvelgti į priekį ir kur kas plačiau: juk karpinius galima laminuoti ir paversti originaliais vitražais, dekupažo technika dekoruoti įvairias interjero detales, baldus, papuošti marškinėlius. Editos profesija su menais nieko bendro neturi – Vilniaus Gedimino technikos universitete ji dėsto finansus, o tautodailė – moters laisvalaikis. Polinkį į taikomąjį meną ji pastebėjo dar jaunystėje, kai lankė folkloro ansamblį, o karpinių menu susižavėjo dukros dėka. „Nuvedžiau ją į užsiėmimus, o jų vadovė, garsi karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva padėjo popieriaus, žirkles ir liepė negaištant laiko pamėginti“, – pasakoja E. Meškonienė, per plenerą iškarpiusi kapinaitėse nusižiūrėtą kryžių.

Karpiniai namuose

Tautodailininkė Eglė Vindašienė abejoja, ar miesto namų interjere dabar dera popierinės užuolaidėlės – nebent kaip šventinė puošybos detalė, ir vardija kitas šiuolaikiškas popieriaus karpinių pritaikymo sritis:

  • 4 lentynėlių, šviestuvo gaubto puošmenos;
  • 4 vitražas lange;
  • 4 paveikslo, šeimos nuotraukos įrėminimas;
  • 4 genealoginio medžio detalės ar net kūrimo būdas;
  • 4 staltiesės, staltiesėlės;
  • 4 vienkartinės lėkštutės, lėkštė tortui ar pyragui.

Eglė LEONOVIENĖ
Laimučio BRUNDZOS nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.