Trys ūkiai – trys skirtingi likimai

Laikas gyvenimo diagramas gali nubraižyti pagal savo tvarką. Vieniems jis numato pakilimus, kitiems – kritimus, tretiems – neįtikėtinus posūkius. Šių laiko viražų neišvengia, atrodytų, ir tokia stabili veikla, kaip žemės ūkis. Nuo seno esame įpratę šią sritį laikyti pastovumo, prieraišumo, ramybės simboliu. Tačiau tik ne šių laikų agroverslą. Kritimai ir pakilimai gali ištikti kiekvieną, bent kiek daugiau galvojantį apie savo ateitį, rizikuojantį ar tiesiog bandantį ką nors nauja, netradiciška.

Apie tai – trys trumpos istorijos iš Žemaitijos krašto. Visi herojai kažkada buvo aprašyti ŪP, sugrįžtame prie jų praėjus maždaug 10–15 metų.

Jurtos – akimirkos žavesys

Klaipėdos r. Judrėnų miestelyje gyvenusi Antano Poškos šeima keletą metų augino avis ir pardavinėjo jas mėsai. Šimto ėriavedžių bandą įkurdino buvusiose kolūkio karvidėse, gretimą pastatą ūkininkai buvo numatę pritaikyti skerdimui, taip pat galvota ir apie vilnos panaudojimą – buvo pradėję iš jų velti kilimus, siūti antklodes ir kitus smulkius gaminius. Tuo tikslu ūkyje turėjo atsirasti vilnos plovimo, džiovinimo ir kitokio jos apdirbimo cechas.

Tai buvo maždaug prieš vienuolika metų. Kaip tik tuo metu A. Poška susidomėjo vienu mūsų kraštui nebūdingu gaminiu – rytietiškomis jurtomis. Ieškojo apie jas informacijos internete, kalbino besidominčius žmones. Po nelengvų eksperimentų pagamino pirmąsias nedideles jurtas, dalyvavo su jomis parodose Klaipėdoje, atsirado pirmieji užsakymai. Beje, pirmąjį užsakymą A. Poška pagamino ožkų augintojui iš Aukštaitijos, kuris žadėjo ja pasinaudoti ganydamas ožkas. Šiam gaminiui buvo sunaudota 200 kg avių vilnos – praktiškai visa ūkininko bandos vieno kirpimo vilna.

Pirmosios jurtos atrodė gana primityvios, veltinio paviršius nebuvo idealiai lygus, o kad statinys būtų stabilus, reikėjo gerai įvertinti konstrukcijų geometriją ir naudojamas medžiagas. Ilgainiui jurtų gamybos technologiją A. Poška taip ištobulino, jog sulaukė užsakymų net iš Maskvos. Šio rašinio autoriui yra tekę apžiūrinėti dvi baigiamas statyti jurtas Šalpėnuose (Klaipėdos r.), jos buvo kone po šimtą kvadratinių metrų ploto, su puikiomis durimis ir langais, viduje – židinys ir kiti patogumai. Tokias jurtas buvo užsakiusi Šalpėnų kaimo bendruomenė – vienoje įkūrė kultūros ir pramogų centrą, o esančioje šalia – pirtį. Statiniuose buvo įrengtas šildymas malkomis kūrenamomis metalinėmis krosnelėmis. Abu šie statiniai tebeveikia iki pat šiandien. Bendruomenės narys Bernardas Andrijauskas sakė, kad abi jurtos tebėra išsilaikiusios, tik nuo laiko kiek papilkėjusios. Viduje per renginius telpa apie 40 žmonių ir dar lieka vietos pašokti. Tad jau gerus penkerius metus šalpėniškiai džiaugiasi A. Poškos pagamintomis jurtomis.

Tačiau paties jurtų meistro nei Judrėnuose, nei kuriame kitame kaimyniniame kaime ar mieste šiandien nepamatysime. Ir jo jurtų cecho, kuriame, atrodo, dar taip neseniai virė intensyvus darbas, neaplankysime. Vietos gyventojams puikiai žinoma, kad šis cechas prieš keletą metų buvo parduotas iš varžytinių, nusipirko tą objektą vienas vietos gyventojas, tačiau jokia jurtų gamybos ar kita panaši veikla čia nebevykdoma.

ŪP bandė aiškintis, kur A. Poška yra šiandien. Buvo girdėti, kad viename rajone jis ieško sau kompaniono, galbūt investuotojo, kuris padėtų kurti taip sumaniai ištobulintą verslą. Deja, pasiteiravus tame rajone, apie jokį jurtų meistrą niekas, sakė, negirdėjęs. Jei A. Poška kada nors vėl neatgaivins savo pomėgio, gali būti, kad niekam kitam Lietuvoje nešaus į galvą mintis imtis sunkaus, bet įdomaus darbo.

Šamus nugalėjo žemės ūkis

Klaipėdos r. yra toks miestelis Plikiai. Kaip ir daugelis miestelių, jis labai panašus į kaimą, todėl didelė dalis jo gyventojų verčiasi su žemės ūkiu susijusia veikla. Tai darė ir plikiškis Juozas Motiejauskas. Beje, atsikėlė čia jis iš uostamiesčio, prieš tai susigrąžinęs 4 ha žemės, už buto pinigus nusipirko naują traktorių MTZ-82 ir maždaug prieš du dešimtmečius pradėjo žemės ūkio veiklą. Augino grūdines kultūras, po to ėmėsi kiaulių – vienu metu jų buvo užveisęs per pusantro šimto.

Po kelerių metų veiklos J. Motiejauskas nusprendė, kad kiaules auginti nuostolinga, mat užsienio bendrovės, buvusiose kolūkių fermose prikūrusios kiaulių kompleksų, mušė kiaulienos kainas, ir smulkūs ūkiai vienas po kito ėmė užsidaryti. Tai apie 2006 m. padarė ir J. Motiejauskas.

Atsisveikinęs su kiaulėmis, ūkininkas nusprendė imtis kitos, iki tol jam neregėtos veiklos – šamų auginimo dirbtinėmis sąlygomis. Pirmąją partiją augino itin primityviomis sąlygomis, neturėdamas jokių teorinių žinių, tad nenuostabu, kad didžioji dalis žuvų išgaišo. Po to lankė kursus, nusipirko dvi dideles žuvų auginimui skirtas vonias, į kiekvieną suleido po pusę tūkstančio žuvų mailiaus ir užaugusias iki realizavimo svorio pardavė.

Neseniai pasidomėjome, kaip gi šis žuvų verslas ūkininkui sekasi šiandien. J. Motiejauskas atsakė, kad neilgai tas žuvis ir teauginęs.

„Kai užklupo krizė, niekam tų žuvų nebereikėjo. Iki tol nupirkdavo po 400–500 kg, iškeliaudavo žuvys į Palangą, Nidą ir kitus kurortus. Atėjus krizei imdavo jau tik po 40–50 kg, nebebuvo kur tų žuvų dėti. Net tie, kurie žuvis rūkydavo, nebeėmė, sakė, niekas neperka. Gerai, kad neatsivežiau daugiau mailiaus“, – liūdną savo verslo pabaigą apibūdino J. Motiejauskas.

Plikiškis sakė vėl ėmęsis žemės ūkio veiklos ir daugiau nebesiblaško.

„Ūkininkauju, kaip tai dariau ir prieš gerą dešimtmetį. Nuosavos žemės daug neturiu, tačiau kartu su nuomojama susidarys 200 ha, sėju javus. Įsigijau kombainą, kitos technikos, teko dalyvauti ir europiniame projekte, iš paramos nusipirkau traktorių. Praėjusį rudenį pasėjau 160 ha žieminių kultūrų, jos žiemą išgyveno labai gerai. Tad šį pavasarį reikės tik pasėti 40 ha vasarinių kultūrų“, – augalininkystės džiaugsmais pasidalijo J. Motiejauskas.

Vis dėlto žuvys pėdsaką ūkininko gyvenime paliko. ŪP pašnekovas sakė savo žemėje pasistatęs namuką, šalia iškasęs 9 arų tvenkinuką ir jame auginsiąs žuvis. Ne verslui, o savo malonumui.

Danieliai ir taurieji elniai

Nemenką danielių, tauriųjų elnių ir muflonų ūkį, tėvui Česlovui Čepui prieš gerą dešimtmetį mirus, ėmė valdyti sūnus Gintautas. Jo ir pasiteiravome, ar per tą laikotarpį įvyko kokių nors pokyčių šių laukinių gyvūnų auginime, ar viskas tebevyksta po senovei. Kaip kažkada kalbėjo Č. Čepas, žvėrys parduodami, vyksta jų medžioklė, tam tikrų pajamų gaunama už ekologinį ūkininkavimą.

G. Čepas, šiandieninis Antanavos (Mažeikių r.) elnių, danielių ir muflonų ūkio šeimininkas, sako, kad didžiausią dėmesį dabar skiria žvėrių pardavimui užsieniečiams.

„Dideles žvėrių partijas išvežėme į Rusiją. Manau, kad viskas sekasi neblogai. Tai nėra lengvas verslas, kad dirbtum atsipūtęs, kažkas atvažiavęs paimtų tavo gyvulius, o tu augintum toliau. Reikia žiūrėti, kaip juos pigiau užauginti, pasiekti mažesnę savikainą, o tai reiškia, reikia ieškoti geriausių pašarų. Tikslas – stengtis parduoti pigiau, nes tada galima konkuruoti su kitais augintojais, kurių Lietuvoje nėra mažai“, – sakė G. Čepas.

Šiuo metu ūkyje ganosi apie 500 žolėdžių, tačiau tai nėra pastovus skaičius – dalį pardavus jų lieka mažiau, kartais keliais šimtais padidėja. Paklaustas, ar ūkyje, kaip ir anksčiau, vykdomos medžioklės, į kurias atvažiuoja užsieniečių, G. Čepas sakė, kad tai nėra nuolatinė praktika.

„Tarp kelių šimtų žvėrių atsiranda keletas tokių įspūdingų, kad jie kiekvienam medžiotojui yra svajonė sumedžioti. Tačiau dabar tokias medžiokles retai vykdome, medžiotojams turi būti sudarytos tinkamos sąlygos. Daugiausia parduodame užsienio pirkėjams į medžioklės voljerus, kur ir užsiimama tokių medžioklių organizavimu. Mes gauname pusę kainos, jie dar tiek pat uždirba iš medžioklės. Aišku, turime ir atsarginį variantą – parduoti žvėrieną maistui. Kol kas tiriame šią rinką, ir jei sąlygos vers, to imsimės“, – sakė ŪP pašnekovas.

Paklaustas, ar ūkis yra naudojęsis ES parama, G. Čepas sakė, kad teko, tačiau neretai nuo to tik daugiau išlaidų, o ne naudos.„Vienu metu mūsų ūkis buvo sertifikuotas kaip ekologinis, gavome tam tikras išmokas. Tačiau reikia atlaikyti labai daug patikrinimų, inspektorių apsilankymų, trukdo visokie suvaržymai. Tai labai kliudė verslo vystymui, todėl vėliau tos ekologijos atsisakėme. Gali žaisti pasiėmęs kelis gyvūnus, o didelėje bandoje tai sudėtinga. Jei už ekologišką mėsą mokėtų tris kartus daugiau, gal ir vertėtų, bet mes ir taip už gyvą gyvūną gauname tris kartus daugiau, todėl mums ekologijos nereikia. Jei pažiūrėtume į situaciją realiai, akivaizdu, kad gamtoje besiganančių gyvūnų mėsa savaime yra ekologiška. Jie neužauga per kelis mėnesius, gyvena lauko sąlygomis, mėsa kokybiška, ir tas, kas moka iš jos gaminti, supranta tokio produkto vertę“, – sakė elnių augintojas.

Per tuos metus, kai čia ganosi elniai ir danieliai, yra buvę visokių incidentų. Per tvoras buvo įsibrovę laukiniai elniai, išsivedę geriausius jų augintinius. G. Čepas sakė išmokęs nuo to apsiginti – tvėrė dvigubas tvoras, ėmėsi kitų priemonių. Kai tarp žvėrių nelieka tiesioginio kontakto, nebėra ir tokių įvykių.

Dešimtmetis su trupučiu – pakankamas laiko tarpas, kad galėtume pamatyti, kokia kreive kas vystėsi. Apžvelgėme tris ūkius – visų jų likimai skirtingi.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas