„Ūkininko patarėjo“ tema. PAV ir veto teisė: svarbus svertas sprūsta iš savivaldybių rankų

Jei įstatymas bus patvirtintas, geros naujienos laukia smulkiųjų augintojų: neteikiant PAV išvadų, bus galima auginti net ne šimtus, o tūkstančius „kitų naminių gyvūnų“ kategorijai priskiriamų gyvūnų.

Po dviejų savaičių Seime bus pradėtos svarstyti Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) įstatymo pataisos. Jos sukėlė didžiulį nerimą rajonų savivaldybėms, o ūkininkams bei gyvulininkystės, paukštininkystės verslų atstovams suteikė vilčių, jog iki šiol investicijoms ir ūkinei veiklai koją kišusios varginančios procedūros taps spartesnės, skaidresnės ir paprastesnės. Ir tik tada atsirastų reali galimybė, atsivėrus Kinijos pieno ir jautienos rinkai, auginti Lietuvoje milijoną karvių.
Bene rimčiausiai diskutuota dėl savivaldybių veto teisės stabdant PAV procesą pirminiame jo etape: savivaldybės praranda teisę, kuria iki šiol aktyviai – ir ne visada adekvačiai – naudojosi užkirsdamos kelią nepageidaujamiems verslo projektams. PAV išvados nebebus privalomos smulkiesiems ūkininkams, gerokai paspartės pačios procedūros. Kol pataisos nepatvirtintos, suinteresuotos šalys dėl jų turi savų argumentų.

Kaimai tampa dykromis
Dar prieš dešimtmetį sąvoka „demografinės dykros“ Lietuvoje buvo menkai kam žinoma. Šiandien tai – didžiulės dalies Lietuvos skaudi realybė. Pasak sociologų, pusę mūsų šalies ploto jau užima retai apgyvendintos vietovės, dykros, kai kuriose kvadratiniame kilometre belikę 2–5 žmonės. Emigracija ir nedarbas tapo didžiausiomis kaimiškųjų regionų rykštėmis.
Ūkininkai ir verslininkai vieningi: iš esmės nėra kito būdo kelti kaimo gerovę – tik steigti darbo vietas. Darbas kelia ir žmogų, ir visą kraštą. O štai Lietuvos rajonų savivaldybės daug kartų užvėrė duris investuotojams, ir toli gražu ne visada pagrįstai. Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį vetavus savivaldybėms į Lietuvos rajonus neatėjo per 30 reikšmingų investicijų.
Verslininkams svyra rankos: netgi iš kaimo vietovių aktyviai gujama tradicinė kaimiška veikla – naminių gyvulių ir paukščių auginimas. Dėl biurokratinių kliūčių, smulkių vietos politinių intrigų ir stipraus sverto savivaldybių rankose – veto teisės – plėtoti tiek smulkų, tiek stambų verslą regione Lietuvoje tapo nebepatrauklu ir nuostolinga.

Galvos skausmas – tik kieno iš tikrųjų?
Pastarųjų dienų pavyzdys – praėjusią savaitę įvykęs nedidelio Girkalnio miestelio (Raseinių r.) gyventojų „minireferendumas“. Raseinių r. savivaldybės iniciatyva surengta gyventojų apklausa, ar jie sutinka, kad netoli jų miestelio, Pakalniškio kaime, bendrovė „Agrovera“ statytų penkių paukštidžių viščiukų broilerių auginimo kompleksą. „Agrovera“ priklauso vieno iš mėsinės paukštininkystės verslo lyderių, šešis paukštynų kompleksus Lietuvoje valdančio verslininko Jono Jagmino sūnui Dariui Jagminui.
Iš galėjusių apklausoje dalyvauti apie 900 girkalniškių aktyvūs buvo kiek daugiau nei trečdalis, prieš paukštyno statybas pasisakė 295 žmonės. Pakiliai nusiteikę miestelio aktyvistai džiaugiasi dėl pilietiškos bendruomenės ir tikisi, kad jų nuomonė „tapo nepakeliamu galvos skausmu paukštyno statybas laiminusiems politikams ir paukštynų verslu užsiimančiai Jagminų šeimai“.
Vis dėlto nepakeliamas galvos skausmas veikiausiai užklups pačią Raseinių r. savivaldybės tarybą, kuri netrukus turės spręsti, ar pritarti planuojamai „Agroveros“ investicijai Girkalnyje. Patys prieš kurį laiką pasikvietę investuotojus, patys pasiūlę paukštidžių kompleksą statyti apleistose gyvulininkystės fermose, patys išnuomoję žemę ir patvirtinę PAV programą, Raseinių savivaldybės atstovai per visą PAV procesą investuotojams nepateikė jokių motyvuotų pastabų ar reikalavimų.
Veto teise, kai galėjo, rajono savivaldybės politikai nepasinaudojo. PAV procesas nėra sustabdytas. Gyventojų apklausa tebuvo rekomendacinio pobūdžio. Jei raseiniškiai politikai savivaldybės tarybos posėdyje pritars „Agroveros“ investicijai, užsirūstinę vietos rinkėjai gali to neatleisti per artėjančius savivaldos rinkimus, ypač po tokio pakilaus „referendumo“. Nepritars – vėl keblu: kuo pagrįsti investuotojams nepalankią išvadą, jei iki šiol oficialiai viskam pritarta ir neišsakyta esminių pastabų?

Žodžiai sau, darbai – sau…
„Svarbiausias Girkalnio gyventojų lūkestis – padidinti darbo vietų skaičių.“ Taip rašoma Girkalnio seniūnijos Bendrojo plano koncepcijoje, kurią prieš ketverius metus patvirtino Raseinių rajono savivaldybės taryba. Šiame dokumente taip pat tikimasi spartėjančios Raseinių rajono ekonominės plėtros, optimistinių materialinių investicijų prognozių ir Girkalnio investicinės aplinkos gerėjimo… Tačiau investuotojai, galintys sukurti kelias dešimtis darbo vietų, šiandien tegali spėlioti, koks bus politikų sprendimas.
Panašu, kad Raseinių r. politikų pozicija dėl paukštyno komplekso statybų Girkalnyje kaitaliojasi ne dėl objektyvių, su konkretaus objekto statyba susijusių priežasčių, o labiau dėl to, kad šiandien sprendimus priima jau kitos kadencijos ir kitokios politinės sudėties savivaldybės taryba.
Štai tokio pobūdžio provincijos politikų intrigos labiausiai ir glumina investuotojus, mat būta nemažai atvejų, kai net veikdami griežtai pagal įstatymus verslo atstovai savivaldybės veto sulaukdavo dėl visiškai nieko bendra su planuojama veikla neturinčių priežasčių.

Ragina neduoti valios politikieriams
„Štai taip „dirbama“. Vietoje esminių problemų sprendimo – plepalynė, dėl vištidės rengiami „referendumai“… Galėtume daryti rimtus darbus, plėtoti gamybą, rajone sukurtume 30 darbo vietų“, – absurdiška situacija stebisi vieną didžiausių agroverslų valdantis J. Jagminas.
Pasak pašnekovo, šiuo konkrečiu atveju investuotojai lauks Raseinių politikų ir Aplinkos apsaugos agentūros sprendimo, tačiau jaučiasi ramūs, nes viską iki šiol darė nepažeisdami nė vieno teisės akto. Tačiau J. Jag­minas sako, jog tokių girkalnių, kai savivaldybės taryba be rimtų argumentų gali pasinaudoti veto teise ir sustabdyti investicijas, apstu visoje Lietuvoje. Jis pasisako už tai, kad savivaldybėms nebeliktų veto teisės.
„Negalima leisti savivaldybių politikieriams priimti sprendimo investuoti ar neinvestuoti, jeigu ekspertai ir visos PAV dalyvaujančios atsakingos institucijos projektą suderino. Sumanius statyti fermą, dar nepradėjus jokių darbų tenka pakloti krūvas pinigų, vien PAV procedūra trunka nuo pusantrų iki dvejų metų. O po to savivaldybės taryba be jokių rimtų argumentų pasako „ne“.
Tokios provincijos intrigėlės numuša ūpą tiek saviems, tiek užsienio investuotojams. Nusvyra rankos ką nors daryti Lietuvoje, žmogus pagalvoja: kam man veltis į kažkokius kaimo konfliktus. Tai yra didžiausias absurdas ir kol tai nebus pakeista, tol visos šnekos apie žemės ūkio plėtrą bus tik tuščias muilo burbulas“, – sako verslininkas.
Pašnekovas siūlo problemą spręsti iš esmės – ne kovojant pavienius karus su savivaldybėmis ar vietos politikierių įkiršintomis bendruomenėmis, o tvarkant įstatymus, atsisakant perteklinių suvaržymų, atrišant rankas smulkiajam verslui ir gyvulininkystės plėtrai Lietuvos kaime. Verslininkas įsitikinęs, kad į žemės ūkio gamybą, į gyvulininkystės plėtrą reikėtų įtraukti kuo daugiau Lietuvos kaimuose dar likusių žmonių. Tai padidintų mėsos gamybą, skatintų smulkiuosius ūkininkus laikyti daugiau gyvulių, paukščių, augtų ir lietuviškų pašarų vartojimas.

Investicijos – ne bet kokia kaina
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) direktorė Roma Žakaitienė ketinimą iš savivaldos atimti veto teisę PAV procese vertina neigiamai.
„Vietos politikai yra tie teritorijos šeimininkai, kuriems gyventojai patikėjo teisę priimti sprendimus, geriausiai ginančius jų interesus jų gyvenamojoje aplinkoje. Keistai ir nelogiškai skamba svarstymai, esą savivaldybės stabdo galimą naują ūkinę veiklą – to be jokios priežasties niekas nedaro. Nereikėtų pamiršti, kad savivaldybių tarybų nariai visų pirma turi ginti viešąjį interesą, tai yra gyventojų teisę gyventi švarioje aplinkoje. Kartais neigiamas poveikio aplinkai pasekmes labai sunku arba neįmanoma ištaisyti, todėl rizika pritraukti investicijas bet kokia kaina yra neatsakinga“, – pabrėžė asociacijos vadovė.
Tokią LSA poziciją išties galima suprasti: juk yra buvę atvejų, kai tik ryžtingi vieno ar kito rajono gyventojų ar savivaldybės vadovų veiksmai užkirto kelią galimai nesaugioms investicijoms, apie kurias turėta per mažai informacijos arba ji buvo netiksli, – tarkime, pavojingų atliekų saugojimo aikštelėms.
R. Žakaitienė įsitikinusi, jog savivaldybės turi išsaugoti teisę pasirinkti, kokią planuojamą ūkinę veiklą leisti vykdyti savo teritorijoje, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, teritorijos ypatumus.
Investuotojų eilės kaime nesirikiuoja
„Savivaldybių vadovai, matydami, kaip mūsų šalyje didėja regionų atskirtis ir emigracija, puikiai supranta, kad investicijų pritraukimas konkrečios savivaldybės gyventojams yra nepaprastai svarbus. Sėkmingi investicijų regionuose pavyzdžiai rodo, kad turi sutapti keli dalykai – investuotojas teritorijoje įžvelgia geras galimybes verslo plėtrai (arba jas geriau pamatyti padeda savivaldybių vadovai), randa kvalifikuotų konkrečios srities darbuotojų arba juos parengti galinčią švietimo įstaigą ir jį tenkinančią infrastruktūrą (pvz., pastatą, į kurį galima iškart įsikelti), o savivaldybė maksimaliai išnaudoja nuo jos priklausančius būdus padėti investuotojui įsikurti. Taip pat turiu pastebėti, kad ypač regionuose investuotojų eilės nesirikiuoja. Tai lemia ir mažėjantis kvalifikuotų darbuotojų skaičius, galbūt netenkina socialinė infrastruktūra. Todėl Lietuvos savivaldybių asociacija nuolatos siūlo regionų politiką įgyvendinti horizontaliai, tai yra, valstybei nustačius prioritetinius regionų stiprinimo principus, įgyvendinti juos integruojant įvairias sritis – socialinę, švietimo, ūkio ir kitas“, – „ŪP“ sakė R. Žakaitienė.

Kodėl vieni varo, kiti priima išskėstomis rankomis?
Pasak J. Jagmino, į tokias pačias investicijas, tarkime, į paukštynų kompleksus, skirtingos savivaldybės reaguoja visiškai skirtingai. Daug lemia valdančioji savivaldybių tarybos dauguma, mero pozicija. Vienas didžiausių šalyje mėsinės paukštininkystės kooperatyvų „Agroaves Group“ Lietuvoje valdo šešis paukštininkystės kompleksus, tad verslininkas sukaupė ganėtinai įvairios patirties. Su Varėnos r. savivaldybe bylinėtasi 6 metus, o investuota apie 16 mln. Lt (apie 4,6 mln. Eur). O štai Molėtų, Lazdijų, Šiaulių savivaldybės paukštynų verslams ne tik nekėlė kliūčių, bet ir kuo galėdamos pagelbėjo: dokumentai derinti be kliūčių, nevilkinant buvo išduodami statybos leidimai. Dabar ir vienų, ir kitų savivaldybių gyvenvietėse veikia fermos, žmonės turi darbo, savivaldybių biudžetai pasipildo mokesčiais, sutvarkyta aplinka, keliai.
Buvęs politikas, ankstesnių kadencijų Seimo narys, J. Jag­minas savo buvusius bendrapartiečius socialdemokratus yra ne kartą raginęs pasinaudoti kaimyninių valstybių patirtimi ir atsisakyti ūkininkus smaugiančių per griežtų aplinkosaugos reikalavimų, trumpinti ir paprastinti sudėtingas projektų rengimo, PAV, žemės įsigijimo ar nuomos procedūras.
Panašu, jog šį kartą šio ir kitų žemės ūkio verslininkų balsas išgirstas: valdantieji, žadėję stiprinti regionus ir pritraukti į juos verslų, yra linkę PAV procesuose apriboti savivaldos galias ir suteikti daugiau laisvių ūkininkams.

Saugiklių – tiek, kad jokia veikla nebegalima
„Deklaruojame, jog skatinsime žemės ūkio plėtrą, remsime nedidelius šeimos ūkius, tačiau esame sukūrę tiek taisyklių, jog kaime praktiškai niekas nieko nebegali daryti“, – „ŪP“ sako Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas.
Politikas palygino: Latvijoje 2007–2013 metais pristatyta daug naujų nedidelių fermų, nes reikalavimai ūkininkams buvo kur kas paprastesni. O štai pas mus per tą patį laikotarpį daugėjo tik įvairių saugik­lių ir draudimų.
„Šiandien norint pastatyti 300 vietų karvių fermą, vien sutvarkyti dokumentus užtrunka iki 3 metų ir kainuoja dešimtis tūkstančių eurų, ir verslininkui vis tiek savivaldybė ar bendruomenė dar gali neleisti plėtoti veiklos. Verslas verčiamas investuoti į niekur ir paliekamas be jokių garantijų – kas gi po to norės kurti darbo vietas Lietuvos kaime? Tad šiandien einame biurokratinės naštos mažinimo ir procedūrų paprastinimo ūkininkams linkme“, – kalbėjo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.

Sieks laisvesnių sąlygų kaimo fermoms
Numatyta, jog nedidelėms fermoms PAV išvadų nereikės teikti apskritai, o dokumentų tvarkymo terminai turi trumpėti. Tai, kokiems tikslams savivaldybės pasinaudoja veto teise, ne kartą A. Stančikui yra sukėlę abejonių: juk yra pasitaikę, jog tarybos nariai neigiamais sprendimais tiesiog sukaišo pagalius į ratus pajėgiems savo konkurentams. Todėl pašnekovas įsitikinęs: neturi taip būti, kad plėtoti ūkinės veiklos neleidžiama nepateikus jokių rimtų argumentų – tiek savivaldybės, tiek gyventojų pozicija privalo būti pagrįsta ir motyvuota. Galimą ūkinės veiklos riziką išmintingiau palikti vertinti PAV ekspertams.
„Žinoma, gyvulininkystės įmonė – anaiptol ne saldainių fabrikas. Tačiau įpareigoję su kaimynais ir savivaldybe derinti leidimą steigti nedidelę triušių, naminių paukščių, kailinių žvėrelių fermą jau prasilenkiame su sveiku protu, o paskui skundžiamės, kad kaimai tuštėja, jaunimas bėga į didmiesčius, o parduotuvėse – vien atvežtinė žemės ūkio produkcija. Jauni, užsienyje patirties ir ryšių įgiję žmonės smulkius, šeimą išmaitinančius verslus galėtų pradėti savo kaime, ir žemės jiems neretai reikia minimaliai, tik objektams pastatyti. Šiuo ir kitais įstatymais gręžiamės į Lietuvos verslininkus ir ūkininkus, kad verslas atsipalaiduotų, plėtotųsi ir kad vyktų tikra regioninė plėtra“, – sakė A. Stančikas.

Kokios PAV įstatymo pataisos teikiamos Seimui?

Vitalijus AUGLYS
Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius

Planuojamos ūkinės veiklos PAV įstatymo pataisos buvo ilgai rengtos, į įstatymą buvo siekiama perkelti ES direktyvą dėl naujo PAV reglamentavimo. Išskirčiau šias svarbiausias nuostatas.
Savivalda lieka visaverčiu PAV subjektu, įstatymas aiškiau apibrėžia, kokios kompetencijos ribose ji galės pasisakyti. Tačiau veto teisės savivalda nebetenka. Praktika parodė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė išvadą, jog veto teisė neretai panaudojama neadekvačiai, neracionaliai ir galbūt neskaidriai. Investicijų tikslingumas turėtų būti svarstomas skaičių ir argumentų kalba, o ne politizuotais sprendimais. PAV – tai profesinis, dalykinis sprendimas, o politiniai sprendimai daromi, kai savivaldybė planuoja savo teritorijas.
Pataisos neužkirs kelio PAV procesuose dalyvauti visuomenei, teikti pasiūlymus, tačiau viską turi įvertinti ekspertai, projekto rengėjai ir kompetentingos institucijos: visuomenės sveikatos centrai, priešgaisrinė sauga, kultūros paveldas, savivaldybė, o galutinį sprendimą priima Aplinkos apsaugos agentūra.
Įstatymu taip pat optimizuojamas PAV procesas, nuo trečdalio iki pusės karto spartinamos procedūros. PAV procesas turėtų trumpėti daugiau nei du kartus, visos apimties procesai su ataskaitų parengimu – maždaug 3 mėnesiais. Įgyvendinusi šias nuostatas, Lietuva pagal administracinių procedūrų trukmę priartėtų prie kaimyninių šalių terminų. Įstatymo pataisose itin išplečiamos smulkiųjų augintojų galimybės: neteikiant PAV išvadų, bus galima auginti net ne šimtus, o tūkstančius „kitų naminių gyvūnų“ kategorijai priskiriamų gyvūnų. Įstatymas pateiktas Seimui po Vyriausybės pritarimo ir turi būti artimiausiu metu apsvarstytas plenarinėje sesijoje.

Rasa MASIOKAITĖ
„ŪP“ korespondentė