Ūlioj bitela Stripeikių pievaj…

Tik vakarop, šventei rimstant, minutėlei prisėdo Medkopio šventės sustyguotojos muziejaus administratorė Danutė Indrašienė ir renginio vedėja Sigutė Mudinienė.

Ignalinos rajone, Stripeikiuose, Aukštaitijos nacionalinio parko Senovinės bitininkystės muziejuje po metų pertraukos vėl sudūzgė Medkopio pabaigos šventė. Visų metų pertraukos prireikė, kol buvo atnaujinti patręšę muziejaus mediniai pastatai. Pasiilgę buvimo ramybės erdvėje su dūzgiančiomis bitelėmis, į vasaros pabaigtuvių šventę gausiai suskrido bičiuliai.

– Mūsų kaime likome tik mudu su vyru Jonu ir mūsų bitės, – lino mėlio akimis šypsojosi visada miela Ignalinos krašto bitininkė Irena Blažienė, džiaugdamasi, kad tarp miškų įstrigusioje sodyboje bitelės gausiai sunešė medaus.

Jausmingai susiciksėjo dzūkiškoji tarmė iš autentiško folkloro grupės „Obelija“ merginų lūpų su renginio vedėjos, parko kultūrologės Sigutės Mudinienės kalba, mat Ignalinos rajono Ceikinų kaime dzūkuojama kaip ir pačioje Dzūkijoje.
Merginos prieš kon­certą, uždegusios au­ku­rą, pagarbino bičių dei­vę Austėją.
Jau­dulio ku­pinas bu­­vo šis medkopis ir pirma­jai šeimininkei (iki tol vadovavo vyrai), Biti­nin­kystės muziejaus ad­ministratorei Danutei In­drašienei, pra­dėjusiai tarnybą statybi­ninkams beišeinant.
– Išklausiau įvairiausių „nusimanytojų“ priekaištus, kad pastatų pertvarka išgujo muziejaus senąją dvasią, – kalbėjo administratorė, – tačiau noriu pakviesti visus drauge ją kurti, nes muziejus – it bičių avilys, į kurį sunešami pasiūlymai, patarimai, eksponatai.
Ir kaip nepakalbinti išskirtiniais aprėdais su žmona Birute apsirėdžiusio Broniaus Kazlo, agronomo pagal diplomą, muziejaus įkūrėjo pagal širdies paliepimą.
– Mane bitelės prieš trisdešimt metų išvedė iš to laiko įtampos šaršalyno kolūkyje, – prisiminė muziejaus idėjos gimimą B. Kazlas. – Tokia graži vieta, lyg pats Dievas būtų ją pataikęs darbštuolėliui vabzdeliui pagarbinti. Palaikė mano idėją tuometė Vilniaus valdžia, nupirkome nebegyvenamą sodybėlę ir pradėjome kaupti eksponatus. Mane šioje šventėje provokuoja klausdami, ar patinka atnaujintas muziejus. Jau sutręšę buvo pastatai, su laiku nepasiginčysi, bet europietiškas žingsnis į jį dar kiek neįprastas, tačiau tikiu, kad dvasia sugrįš. Vertėtų sukviesti tautodailininkus į drožėjų stovyklą, nes sutrešo ir senosios skulptūros. O apie biteles noriu irgi šiuolaikiškai pamintyti: dabarties žmogus vis mažiau jas myli ir vis labiau išnaudoja – jau dešimtimis tonų kopinėjamas medus jų sudylančius nuo medunešio sparnelius vis labiau spaudžia.
Stripeikiai, be medaus kvapų, dūzgesio garsų, dar pakeri erdve – teritorija nemaža, lankytojai nuo kūdikio ligi senolio čia apkerėti ramybės, niekur neskuba. Vaikštinėja, bendrauja. Šioje aplinkoje simboliškai įsipynė kultūros minis­tro Šarūno Biručio žmonos Rasos ištartieji: „Manosios vaikystės ryškiausias prisiminimas, tai tėvelio rankos, kvepiančios aviliu. Sugrįžęs iš bityno jis man visada timptelėdavo už nosytės…“
Neturėtų lankytojai peikti europietiško pokyčio detalių Bitininkystės muziejuje, nes laikas vietoje netrepsi. Europarlamentaras Bronis Ropė pažadėjo, kad apie senovinę lietuviškąją bitininkystę išgirs ir Briuselyje bei paliko namų darbų: parengti filmą apie Stripeikių unikalumą.

Regina STUNDIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.