„Užprogramuoti“ galvijai ir žalios pieno ūkio perspektyvos

„Ūkininkaujantys veterinarijos specialistai ir Lietuvoje galėtų patys rūpintis galvijų selekcija, dirbtiniu sėklinimu, užuot dėl to varginę valstybės įmones“, – kalbėjo kolegos Audrius Banionis ir Egonas Bulsė, išskirti geografinio atstumo ir verslo aplinkybių.

Tęsinys. Pradžia „ŪP“ Nr. 138

Vienas pieno ūkio šeimininkas šalies ekonomikos sektoriui sukuria 25 darbo vietas. Taip skaičiuoja vokiečių rinkos analitikai. Pieno žaliavą reikia išvežti, ištirti kokybę, pagaminti produktus, juos parduoti. Maisto grandinė nuo fermos iki stalo visuomet buvo, yra ir bus visuomenės dėmesio centre. Apie pieno gamybos kaštų mažinimą, galimybes sušvelninti rinkos pokyčius didelė grupė Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos narių pieno ūkių šeimininkų diskutavo su vokiečių kooperatinės veislininkystės įmonės „Masterrind“ vadovais, specialistais praktikais.

Svarbiausia ūkyje – verslo drausmė
– Vokietijoje beveik visi pieno ūkių galvijai yra kontroliuojami, o griežta apskaita skatina ūkininkus ieškoti racionalių verslo sprendimų, – pasakoja privačios galvijų sėklinimo įmonės Žemutinėje Saksonijoje savininkas, veterinarijos specialistas Egonas Bulsė.
Į didžiausios šalyje veislininkystės įmonės „Masterrind“ auditoriją susirinkusiems LGVA specializuotos ekskursijos dalyviams jis pristatė Vokietijos pieno ūkių sistemą, kalbėjo apie ūkininkavimo drausmę, apskaitą, įstatymų, sutarčių laikymąsi.
Pavyzdžiui, Vokietijoje per praėjusius gyvulių produktyvumo kontrolės metus buvo kontroliuojama 93 proc. visų šalyje laikomų piendavių (Lietuvoje – apie 45 proc. – red. pastaba). Kontroliuojamų bandų buvo 53 154. Vidutinis kontroliuojamos bandos dydis – 69 karvės. Vidutinis karvių produktyvumas per praėjusius kontrolės metus siekė 8 221 kg (4,12 proc. riebalų ir 3,41 proc. baltymų) pieno. „Masterrind“ veislininkystės įmonės kuruojamuose pieno ūkiuose karvių produktyvumas siekė daugiau nei 9 tūkst. kg per laktaciją. Vokietijoje 74 proc. karvių laikomos tvartuose palaidos, 21 proc. – pririštos, 41 proc. vasarą ganomos lauke.
Pasak E. Bulsės, per 2013–2014 metus „Masterrind“ kuruojamose teritorijose 547 117 karvių apsėklino 102 profesionalūs specialistai, 165 824 karves – 146 veterinarijos gydytojai ir 144 646 piendaves – 454 ūkininkai, ūkių šeimininkai. Pastaraisiais 2014–2015 metais selekcinio darbo struktūra keitėsi: 557 894 karves apsėklino 105 profesionalūs specialistai, 161 324 karves – 138 veterinarijos gydytojai ir 161 885 karves – 646 ūkininkai. Pranešėjo pastebėjimu, selekcijos darbo savo ūkiuose vis dažniau imasi patys ūkininkai, prieš tai „Masterrind“ įmonėje išklausę kursus, išlaikę egzaminus, gavę kvalifikaciją liudijantį pažymėjimą. Tačiau sėklinti jie kiekvienas gali tik savo bandų galvijus (lietuviai replikavo, jog tokia sistema būtų naudinga ir jų ūkiuose, deja, to netoleruotų valstybės tarnybos, monopolizavusios šį verslą).
Pasak E. Bulsės, vokiečių ūkininkai tokio darbo imasi dėl ekonominių skaičiavimų. Pavyzdžiui, Žemutinėje Saksonijoje sėklintojo apsilankymas ūkyje kainuoja 7,50 Eur. Jeigu sėklinama sekmadienį, šventinėmis dienomis ar ganykloje, prie minėto pagrindinio mokesčio imama 5 Eur priemoka. Sėklinimo mokestis – 5,50 Eur (už pirmus penkis, nuo šešto – po 3,50 Eur). Karvės ciklo ir veršingumo tyrimas ultragarsu – 3 Eur, mokestis už paslaugų sutartį – 15 Eur. Prie viso to dar reikia pridėti veislinio buliaus spermos kainą, kuri yra kintamo dydžio (12–29 Eur), ir PVM (7 proc.).
Selekcijos specialisto E. Bulsės teigimu, pastaraisiais metais populiarėja ankstyvasis karvių ir telyčių veršingumo tyrimas, nes kiekvienas pieno ūkio savininkas suinteresuotas pelningu verslu.
Vokietijoje veislininkystės specialistai (ir ūkininkai) naudoja specialią kompiuterinę programą, kurioje yra visi duomenys apie galvijų kilmę, tas padeda išvengti giminingo veisimo. Be to, sėklintojas kiekvieną savo apsilankymą ūkyje, kiekvieną procedūrą aprašo, išspausdina ir ūkininkui įteikia kvitą. Visa tai atsispindi ir bendroje šalies gyvulininkystės sektoriaus duomenų bazėje. Apie tokią sistemą (duomenys apie galvijus, jų veisles, produktyvumą, pieno tyrimus, ligas, informacijos sisteminimas ir analizė) LGVA nariai jau ne kartą diskutavo su vokiečių kolegomis, siūliusiais savo paslaugas.

Didelėje šalyje pieno supirkėjų mažiau
– Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, pieno rinka svyruoja, keičiasi, – pastebi E. Bulsė.
Vokietijoje įregistruoti 37 pieno žaliavos supirkėjai nuo praėjusio rudens pieno kilogramo kainą sumažino vidutiniškai 10 euro centų.
Prieš metus pieno supirkimo kaina Vokietijoje buvo vidutiniškai 40 euro centų už kilogramą. Šį rudenį kai kurios supirkimo įmonės mokėjo už kilogramą vidutiniškai po 33 euro centus. Įmonė „Deutsches Milchkontor“ (DMK) 2014 m. rugpjūčio mėn. už pieno kilogramą mokėjo 29,6 euro cento, 2015 m. rugpjūtį – 25,9 euro cento, „Berchlesgadener Land“ – 39,9 euro cento pernai ir 37,4 euro cento šiemet.
– Lietuvoje pieno supirkėjų dvigubai daugiau, galbūt tai ir lemia mūsų žemas pieno žaliavos kainas, – pastebėjo LGVA tarybos narys Vincas Jablonskas.
Oficialiais ŽŪM duomenimis, 2015 m. spalio mėn. mūsų šalies kooperatyvai „Roinga“, „Ėriškių pienas“, „Margės ūkis“, „Paežerių pienas“ už superkamo pieno kilogramą mokėjo po 14–16 euro centų. Vidutinė šalies supirkėjų mokama kaina spalio mėn. siekė 22 euro centus už kilogramą.

Konkurencingiausias produktas
– Pienas yra konkurencingiausias lietuviškas žemės ūkio produktas, – sako LGVA direktorius dr. Edvardas Gedgaudas, – jo gamybos išlaidos, palyginti su Vakarų Europos šalimis, mažesnės dėl pigesnės darbo jėgos, pigesnio kapitalo ir pašarų. Dr. E. Gedgaudo teigimu, daugelyje šalių pieno gamyba – viena svarbiausių žemės ūkio veiklos sričių. Oficialiai pripažįstama, jog ES pieno sektorius sukuria 14,5 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Be to, du trečdaliai jautienos ES išauginama pieninėse bandose. Tai sudaro papildomai apie 9 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. ES šalyse apie 24 proc. visų ūkių (6,7 mln.) sudaro galvijų ūkiai (pienininkystė ir galvijininkystė juose mišri). Atskirose šalyse melžiamų karvių skaičius ūkiuose skiriasi. Pavyzdžiui, Aust­rijoje vidutiniškai vienam ūkiui tenka 9 karvės, tik 1,6 proc. ūkių laiko daugiau kaip po 30 karvių. Panašaus dydžio karvių bandos Graikijoje ir Portugalijoje. Didžiausios karvių bandos laikomos Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kai kuriuose Ispanijos bei Prancūzijos regionuose.
ES eksportuoja apie 12 mln. t pieno (tai sudaro daugiau kaip trečdalį pasaulinio pieno produktų eksporto). Antroji pagal eksporto apimtis – Naujoji Zelandija (9,3 mln. t), trečioji – Australija (4,9 mln. t). JAV eksportavo 2,8 mln. t pieno produktų.
– Šiais metais asociacijos narių grupės lankėsi Airijos, Portugalijos pieno ūkiuose, Vokietijos veislininkystės įmonėje, dalyvavo tarptautiniame gyvulių produktyvumo kontrolės temai skirtame renginyje Estijoje, – pasakoja LGVA prezidentė V. Švedienė.
Pasak jos, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje pienininkystė yra perspektyvus verslas, tačiau tam trūksta pačių žemdirbių vienybės ir valstybės dėmesio. „Svečiuodamiesi užsienio kolegų ūkiuose mes tarsi iš šalies pamatome savo problemas ir jų sprendimo būdus, palyginame verslo pažangos tempus, – pasakoja V. Švedienė, – užsienietis ūkininkas mūsų sąlygomis neišgyventų, o mes netgi pajėgiame investuoti į verslo plėtrą“.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ specialusis korespondentas Vokietijoje

Autoriaus nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.