Užtrūkusių karvių racionui – ypatingas dėmesys

LSMU VA mokslų daktaras R. An­ta­naitis įsitikinęs, kad bene pagrindinis faktorius, lemiantis karvių sergamumą, – sudarytas netinkamas mitybos racionas. Vieną popietę karvė sveika ir graži, kitą – pasiligojusi ir šluba. Tokie nemalonūs, bet gana dažnai pasitaikantys vaizdai šalies pieno ūkiuose pridaro nemenkų nuostolių šeimininkams ne tik dėl sumažėjusių primilžių, bet ir dėl gydymo išlaidų. Maža to, net 20 proc. pieningų karvių išbrokuojama dėl neaiškių priežasčių. Nors mineraliniai ir vitamininiai papildai sudaro tik 1 proc. karvės raciono sausųjų medžiagų, būtent jų disbalansas didžiąja dalimi sąlygoja daugybę piendavių ligų. Pienininkams – iššūkiai Kaip teigė Lietuvos sveikatos mokslų Veterinarijos akademijos (LSMU VA) veterinarijos gydytojas doc. dr. Ramūnas Antanaitis, žiemojimo sezonas gyvulininkyste besiverčiantiems ūkininkams gali tapti tikru iššūkiu. Vasarą nepertraukiamai merkusios liūtys stipriai suprastino pašarų kokybę ir paskatino mikotoksinų kaupimąsi juose. Dažnai nekokybiškas pašaras gali sąlygoti ir tam tikrų ligų, pavyzdžiui, klostridiozės, pasireiškimą: „Šiemet ypač daugėjo susirgimų klostridioze. Vėlgi viena priežasčių, dėl ko galvijai užsikrečia šia liga, yra nekokybiški, žemėmis užkrėsti pašarai. Jei šienainis nebus pakankamai baltymingas, o ūkininkai norės išlaikyti sveiką ir produktyvų galviją, jie tai turės kompensuoti didindami sojų ar rapsų kiekį pašare, taip padidindami ūkio išlaidas. Tačiau šių komponentų negali pridėti aklai, kad pašaras nekenktų karvių sveikatingumui, o ypač kepenims“, – apgailestavo mokslų daktaras. Karvėms priedai būtini Susirgus piendavei karvei ūkininkai patiria dvejopų nuostolių: sumenksta ne tik primilžiai, bet ir tenka pakloti nemažai pinigų gydymo išlaidoms. R. Antanaitis įsitikinęs, kad dauguma pieninių karvių ligų prasideda dėl netinkamo mitybos raciono. „Kartais ūkininkai galvoja, kad karvėms mineralinių ir vitamininių papildų nereikia. Tai labai prastas požiūris, ypač produktyvioms karvėms jie būtini. Kai kada mineralų disbalanso problemos pasireiškia ne karvėms, o tik atsivestiems veršeliams. Dažnai ūkiuose nustatome baltraumeninę (raumenų nusilpimo) naujagimių veršelių ligą. Aišku, čia kaltas ne veršelis ir ne karvė, o žmogus, kuris rūpinasi karvių mityba, juk laiku neatidavus tinkamo mineralinių papildų kiekio karvėms, neigiamas poveikis pasireiškia veršeliams“, – pabrėžė pašnekovas. Be to, baltraumeninė liga nėra tokia nekalta, kaip gali atrodyti, nes ji vėliau išprovokuoja antrines ligas, sąlygojančias veršelių gaišimą. Pasak veterinarijos mokslų daktaro, dalis ūkininkų teigia mineralinius priedus karvėms duodantys laižalų formų, tačiau šiuo atveju galioja posakis, kad ko neprivalgei, to neprilaižysi, todėl geriausia galvijus aprūpinti birios formos mineraliniais papildais. Šios formos papildai geriau įsisavinami, lengva juos įterpti į šėrimo racioną, be to, dažniausiai juose yra tinkamas kiekis subalansuotų mineralinių medžiagų ir vitaminų. Kad pirmaveršės karvės išvengtų mastito, patariama iš anksto pratinti tvartuose gultis ne į šiaudus, o į guoliavietes. Kurie mineralai geriausi? Nors Lietuva nedidelė šalis, atskiruose regionuose mineralų kiekis dirvose labai skiriasi, dėl to skiriasi ir pašaro kokybė. Pasak R. Antanaičio, Vidurio Lietuvoje, Suvalkijoje fosforo per daug, o Šiaurės Lietuvoje – jau per mažai. Nors mineralai piendavėms būtini, papildais gyvulius šerti veterinaras patarė tik prieš tai atlikus kraujo tyrimus ir tik įsitikinus, kokių tiksliai medžiagų gyvuliams labiausiai reikia. Mineralais prekiaujančių firmų apstu. Tad kaip ūkininkui išsirinkti geriausią produktą? „Girdžiu sakant, kad mineralus ūkininkai šeria, bet parezė (karvių paralyžius ir neatsikėlimas po apsiveršiavimo) vis vien pasireiškia. Taip atsitinka, kai duodami karvei netinkantys mineralai. Reikėtų nepamiršti, kad mažesnės vertės mineralai yra tie, kuriuose daug druskos, juk druska – pigi žaliava, o štai mineralai su daugiau fosforo, magnio – brangesni“, – paaiškino mokslų daktaras. Be to, yra būtinas tam tikras mineralinių medžiagų kiekis tam tikru laktacijos periodu, skiriasi užtrūkusių ir laktuojančių karvių poreikis mineralams. Kas per daug – nesveika Pasak jo, net ir kelių gramų nuokrypis mineraliniuose papilduose gali turėti skaudžių pasekmių pieno primilžiams ir gyvulių sveikatingumui. „Buvau stambiame pieno ūkyje, kuriame diskutavome apie galvijų ligas. Jie tarytum viską su savo banda darė gerai: turėjo tranzitines karvių grupes (pereinamojo laikotarpio), atidavė laiku tinkamą kiekį vitamininių ir mineralinių papildų, tačiau neseniai apsiveršiavusių karvių grupelėje kiekvieną dieną vis kita karvė susirgdavo pareze, ar vadinamuoju gulinčios karvės sindromu. Pasirodo, greta gardo, prie kurio buvo laikomos tuoj besiveršiuosiančios karvės, šalia buvo kitas aptvaras, kuriame laikomos vidurio laktacijos karvės. Dviejų grupių karvių pašaro struktūra kardinaliai skyrėsi. Apsiveršiavusios karvės pasivogdavo pašarų iš kaimyninio gardo, po kiek laiko susirgo ir nebeatsikėlė“, – ūkyje matytą pavyzdį pateikė R. Antanaitis, apibendrindamas, kad, norint karves apsaugoti nuo parezės, pirmiausia reikia išskirti užtrūkusių karvių grupę ir sudaryti atskirą subalansuotą šėrimo racioną kiekvienai karvių grupei pagal karvių fiziologinius poreikius. Kiekvienas pienininkas žino, kad kalcis – bene pagrindinis mineralas. Tačiau ūkininkai, siekiantys apsaugoti galvijus nuo parezės, dažnai suklaidinami esą prieš karvei apsiveršiuojant ją būtina šerti pašarais su didesniu kalcio kiekiu. „Jei karvei duosime mineralų su dideliu kalcio kiekiu prieš apsiveršiavimą, ją iškart susargdinsime pareze, – susidariusią klaidingą nuomonę paneigia R. Antanaitis. – Bus įjungtas kalcio metimo mechanizmas, kuris nesustos ir jai apsiveršiavus, o po to jis dar suintensyvės per krekenas. Kartais veterinarijos gydytojai prieš apsiveršiuojant karvei suleidžia kalcio, gyvulys iškart suserga ir vėliau teisinamasi, kad taip turėjo nutikti, taigi, kalciu piktnaudžiauti nederėtų.“ Jis ir pridūrė, kad lengviausias būdas įsitikinti kalcio pertekliumi – patikrinti karvės šlapimą. Jei jis itin šarmingas (apie 9 pH), vadinasi, kalcis iš organizmo galimai šalinamas su šlapimu lauk. Tiek Lietuvos, tiek ir užsienio šalių ūkininkai vargsta dėl kalio pertekliaus dirvose, o kartu ir pašaruose. Priežastis savaime aiški – beriamos trąšos, pilamos srutos, mėšlas. „Agronomai pasakytų, kad kalis reikalingas pašarui augti, ir tai yra absoliuti tiesa. Tačiau vertinant iš veterinarinės pusės, į kalį reikia žiūrėti atsargiai, nes jis greitai „suriša“ kalcį ir dėl to atsiranda įvairių problemų“, – patikino pašnekovas. Kaip pašalinti per didelį kalio kiekį iš organizmo? R. Antanaitis patarė iš užtrūkusių karvių raciono sumažinti kalio kiekį. „Jeigu yra kalio perteklius, stambiajame pašare galima didinti kukurūzų siloso kiekį, jame yra mažiau kalio nei žoliniame. Nors tai sumažina kalio kiekį gyvulio kraujyje, šalutinis poveikis, kuris itin pavojingas pieninėms karvėms, – nutukimas, todėl jų svorį ir sveikatingumą būtina atidžiai stebėti, – pabrėžė mokslų daktaras. – Firmos dažnai siūlo anijonines druskas tvirtindamos, kad mažinant kalį reikia naudoti natrį. Pati populiariausia druska – natrio chloridas. Tačiau su ja reikia elgtis atsargiai, ypač prieš karvių apsiveršiavimą, nes per didelis kiekis druskos sukels edemą – ištins tešmuo.“ Jeigu ūkis nesusiduria su kalio problema, mokslų daktaras primena, kad, sudarant užtrūkusių karvių šėrimo racioną, pirmoje užtrūkinimo pusėje jų nereikėtų apkrauti ypač krakmolingu, energiniu pašaru, kad nesikauptų riebalai stengiantis palaikyti aukštesnį baltymingumą. Taip pat yra dar daugybė šėrimo raciono balansavimo būdų, kurie gali būti pritaikomi kiekviename ūkyje individualiai. Kartais karvės gali ir nesusirgti paralyžiumi po apsiveršiavimo, tačiau kalcio trūkumas gali sukelti ir kitokių padarinių gyvulio sveikatai, kaip antai padidėja gimdos iškritimo, placentos užsilaikymo rizika, sumažėja gyvulio produktyvumas, atsiranda daugiau šliužo dislokacijos atvejų. Anot pašnekovo, norint išvengti parezės užtrūkusioms karvėms būtina palaikyti tinkamą kalcio, fosforo ir kalio balansą – kalcio apie 40 g, fosforo 28–30 g. Profilaktikai nuo parezės veterinarijos gydytojas taip pat patarė kelias dienas prieš veršiavimąsi karvei suleisti vitamino D3 injekciją. Dvi skirtingos praktikos Kalcio trūkumas karvėms dažnai sukelia pavojingų padarinių, vienas jų – gimdos iškritimo rizika. Pasak R. Antanaičio, gimda karvei gali iškristi iškart po apsiveršiavimo arba net praėjus kelioms valandoms. Šiuo atveju, kiek tai leidžia sąlygos, gimdą laikyti kuo švariau ir per dvi valandas nuo įvykio kreiptis į veterinarijos gydytoją, mat uždelsus pusdienį ar parą gimdos audiniuose prasideda nekrozė. Kaip jau ūkininkai pastebėjo, placentos užsilaikymo problemą (ji irgi siejama su kalcio trūkumu) naujosios ir senosios veterinarijos specialistai sprendžia skirtingai. Vyresnieji gydytojai buvo mokomi, kiek įmanoma, šalinti nuovalas, o štai šios kartos specialistai – įdėti viduje nereikalingus audinius suardančią tabletę, suleisti vaistų ir kontroliuoti temperatūrą. Natūraliai kyla klausimas, kuri praktika teisingesnė. „Aš esu už antrąjį variantą, nes placentos draskymas sukelia kraujavimą. Netgi cezario pjūvio metu stengiamės nuovalų nedalyti, nes matome akivaizdų kraujavimą, o šiuo atveju kraujavimo nepamatytume. Juk kartais jos labai stipriai prikibusios, todėl jų geriau išvis neliesti, – komentavo R. Antanaitis, pridurdamas, kad užuot „gesinus gaisrus“ vertėtų labiau susirūpinti profilaktika, t. y. duoti reikiamą kiekį kalcio bei vitamino E su selenu. „Dažnai pienininkai skundžiasi, kad, nuovaloms susilaikius, veršeliai atsi­vedami negyvybingi, serga baltraumenine liga, tačiau tai yra vitamino E ir seleno pasekmė“, – teigė pašnekovas. Susargdina produktyviausias karves Suskaičiuota, kad per 20 proc. karvių ūkiuose yra išbrokuojamos dėl neaiškių priežasčių. LSMU veterinarijos mokslų daktaras įsitikinęs, kad čia slypi nemažai šliužo dislokacijos atvejų (tikrojo skrandžio pasislinkimas iš jam būdingos vietos). Tiesa, pastarąją ligą diag­nozuoti remiantis simptomais nėra lengva, nes jos simptomai panašūs į kitų ligų: acidozės, ketozės, paratuberkuliozės ir kt.: „Stambesniuose ūkiuose paprastai praėjus mėnesiui nuo apsiveršiavimo pamatome kelis šliužo dislokacijos atvejus. Dažniausiai suserga itin produktyvios karvės, todėl jas išbrokuoti ūkiui neapsimoka. Diagnozuoti šią ligą gali veterinarijos gydytojas. Gydymas – operacinis, tačiau kuo greičiau nustatoma liga, tuo gydymas veiksmingesnis“, – teigė R. Antanaitis, pridurdamas, kad kartu su šliužo dislokacija kartu nustatoma (apie 90 proc. visų atvejų) ir ketozė. „Jei šliužo dislokacijos operuoti dėl kokių nors priežasčių nepavyksta, rekomenduojame pradėti gydyti ketozę“, – papildo pašnekovas. Lietuvoje pieno ūkių šeimininkai skundžiasi nemąžtančiu ketozės mastu patvirtindami gerai žinomą tiesą – kuo karvė labiau įmitusi prieš apsiveršiavimą, tuo daugiau turima bėdų po to. „Ūkininkai dažnai klausia, ką daryti, kad to išvengtų. Pirmiausia reikia karvės nenutukinti. Karvės tunka dėl dviejų priežasčių: mitybos ir netinkamos reprodukcijos vadybos. Reikia pasiekti baltymų ir energijos balansą, kurį geriausiai parodo pieno arba kraujo urėja. Kitas dalykas – reprodukcija, kuo vėliau karvę apsėklinsime, tuo labiau ji tuks, mat laktacijos pabaigoje iš pašarų paimtą energiją ji naudos ne pieno gamybai, o riebalams kaupti, todėl ją reikia apsėklinti laiku, kad pavyktų užtraukinti turint santykinai nemažai pieno“, – pažymėjo R. Antanaitis ir pridūrė, kad viena pavojingiausių ketozės pasekmių – kepenų distrofija. Apie 80 proc. kepenų sutrikimų po apsiveršiavimo perio­do yra sukelti būtent ketozės. Kodėl pirmaveršės karvės serga mastitu? Nors skamba neįprastai, tačiau ne tik žmonėms, bet ir melžiamoms karvėms reikalinga darbotvarkė, mat tai stipriai siejasi su jų sveikata. Pasak veterinarijos gydytojo, iškart po melžimo turėtų būti užtikrintas laisvas priėjimas prie vandens. „Tarkime, melžimo aikštelėje yra 24 vietos, o prie girdyklos gali prieiti tik dvi karvės. Juk iškart po melžimo pirmasis poreikis yra vanduo, pažiūrėkite, kiek vandens vienu metu netenka produktyvi piendavė. Kitas žingsnis – maistas. Tai glaudžiai siejasi ne tik su virškinimo ligomis, bet ir su mastitu. Po melžimo spenio sfinkteris lieka atsivėręs maždaug valandą, o silpnesnėms karvėms, kurioms trūksta kalcio ar spenių sfinkteriai kaip nors pažeisti, jie užsiveria per dvi valandas. Vadinasi, kad apie dvi valandas po melžimo karvėms privalome duoti veiklos: gerti, ėsti, žodžiu, bet ko, kad ji iškart nenueitų atsigul- ti“, – pabrėžė R. Antanaitis. Esant didesnėms bandoms, kuriose nusistovėjusi aiški hierarchija, pirmaveršės karvės prie girdyklos ar pašarų pirmos niekada neis, jei ten jau nuėjo bandos vadė. „Ji pirmiau atsiguls ir palauks, kol vyresniosios nueis, ir tik tada gers. Tai yra tiesus kelias į mastitą, nes liesdamiesi su mikroorganizmais atviri spenių sfinkteriai užkrečiami“, – paaiškino jis. Be kita ko, pirmaveršių karvių sergamumą lemia ir vadybinės ūkių spragos. „Telyčioms apsiveršiavus, jos įvedamos į bendrą bandą, tačiau nors guliavietėse yra daug laisvų vietų, o vyresnės karvės jų iš ten neveja, bet dauguma vis vien gulasi ant mėšlo. Kodėl? Todėl, kad jos dar būdamos telyčiomis priprato miegoti ant šiaudų, jų aptvaruose nebuvo atskirų guliaviečių, ėdimo zonų. Joms apsiveršiavus ir taip patiriamas stresas, be to, jos dar nežino, kur reikia gulti, todėl gulasi ant šėrimo tako, o jei vasarą būna karščiau – ant mėšlo. Dėl to 100 proc. bus mastitas“, – ligos priežastis atskleidė R. Antanaitis. Ligą išduoda sumažėjęs pieno riebumas Didėjant karvių produktyvumui, susiduriama su vis daugiau bėdų, susijusių su virškinimo sistemos ligomis. Viena jų – acidozė. LSMU veterinarijos gydytojas pastebėjo, kad ūkiuose, kuriuose nustatoma acidozė, matomos šios pagrindinės problemos: žemas pieno riebumas, galvijų nagos silp­nos, pilnos opų. Nediagnozavus acidozės ūkininkui svarbiausia greitai atkurti pieno kokybę, o tuo dažnai pasinaudoja įvairiais papildais prekiaujančios įmonės. Anot veterinarijos mokslų daktaro, firmos pataria naudoti apsaugotus riebalus, palmių aliejų. „Tai kainuoja nemažus pinigus, bet tai ne visada reikalinga – pieno riebumas pakyla, bet neišsisprendžia kiti dalykai“, – įsitikinęs pašnekovas. Maža to, viena iš svarių acidozės priežasčių – stresas karščiui. Taip pat įtakos gali turėti rūgštus arba per smulkus pašaras. Pati primityviausia, tačiau veiksminga profilaktika nuo acidozės – soda (esant acidozei saugus valgomosios sodos kiekis 200 g per dieną) arba geriau – soda su magnio oksidu (iki 50 g) ir kreida. „Lietuvoje ypač trūksta vario, o jo trūkumą išduoda išplikimas aplink karvių akis. Nustatyti varį pagal kraujo tyri- mą – nenaudinga ir neinformatyvu, nes kompensacinis mechanizmas veikia taip, kad vario normą visada rasime kraujyje. Norint įsitikinti, ar tikrai gyvuliui trūksta vario, rekomenduojama tirti ceruloplazminą, kurio koncentracija sumažėja lygiagrečiai su vario trūkumu organizme“, – patarė R. Antanaitis. Varis karvių organizme reikalingas reprodukcijai bei nagų tvirtumui. Varis ūkiuose dažnai naudojamas nagų vonelių forma. Tačiau yra ūkių, kurie pastebėjo, kad vario tirpinimas šaltame vandenyje neduoda norimų rezultatų, nes šiam elementui ištirpti reikalingas šiltas vanduo. Tai galima prilyginti pinigų metimui į balą, mat šis priedas tirpsta tik šiltame ar karštame vandenyje. Vokiečiams padeda bendras fondas R. Antanaičio pasiteiravus, kokia užsienio šalių praktika sprendžiant galvijų ligų problemas, pašnekovas pateikė įdomų pavyzdį iš Vokietijos. Pasak jo, Lietuvoje aštrėjanti paratuberkuliozės problema paliekama spręsti patiems ūkininkams, o štai vokiečiai ją sprendžia kiek kitaip. „Vokietijoje ūkininkai reguliariai, nelygu laikomų gyvūnų skaičius, perveda tam tikrą kiekį pinigų į specialų fondą. Prieš kelis mėnesius buvau Vokietijoje ir ten kaip tik nuspręsta dalį lėšų skirti vienam regionui paratuberkuliozės tyrimams. Pas mus ūkininkas pats tiesiogiai moka už tyrimus, o užsienyje jie gauna ne tik tyrimus, bet ir veterinarų konsultacijas iš bendro finansinio fondo“, – su užsienio kolegų patirtimi supažindina LSMU mokslų daktaras R. Antanaitis. Monika KAZLAUSKAITĖ Ramūno Antanaičio ir autorės nuotraukos