Užvilks tramdomuosius marškinius tėvams?

Kad už vaikų neįgalumą gautų kuo daugiau pinigų iš valstybės, gimdytojai juos žaloja ar tiesiog negydo

Vasarą įsigaliojo nauja sveikatos apsaugos ministro įsakymu nustatyta tvarka, nurodanti, kokiais atvejais medikai įpareigojami Vaikų teisių apsaugos tarnybai pranešti apie galimus vaikų teisių pažeidimus. Pasirodo, tokių įtarimą keliančių atvejų medikų praktikoje pasitaiko ne taip jau retai. Traumatologams gana dažnai tenka susidurti su sukrėsto kūdikio sindromu, gydyti daugybinius kaulų lūžius, toksikologai intensyvios terapijos skyriuose gelbsti buitine chemija, vaistiniais preparatais apsinuodijusius vaikus, o pediatrams tenka reabilituoti nuo tėvų praktikuojamos žaliavalgystės nusilpusius mažamečius. O ką kalbėti apie būtino vaikų gydymo atsisakymą ar sveiku protu nesuvokiamą tėvų norą nustatyti vaiko neįgalumą netgi jį sužalojant? Tokie faktai gydytojams dažnai būdavo žinomi, vis dėlto atsakingoms institucijoms apie tai jie ne visada pranešdavo. Minėtas įsakymo pakeitimas turėtų „užkamšyti“ šias įstatymo spragas.

Tyla – prasta byla Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, įsakymo pakeitimai akivaizdūs. „Įstatymuose numatyta, kad gydytojai, mokytojai ir visi kiti asmenys, matantys vaikų teisių pažeidimus, privalo apie tai informuoti Vaiko teisių apsaugos skyrių. Tačiau paaiškėjo, kad institucijos tarpusavyje nebendradarbiavo. Po kelerių pastarųjų metų smurto prieš vaikus atvejų nustatyta, kad medikai įsisenėjusias problemas žinojo, jas stebėjo, bet apie tai pranešdavo retai arba nepranešdavo visai“, – susirūpinimo neslėpė E. Žiobienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų socialinė darbuotoja ir administratorė Andželika Balčiūnienė „ŪP“ tvirtino, kad su Vaiko teisių apsaugos tarnyba glaudžiai bendradarbiaujama jau septynerius metus. Kasmet vidutiniškai užregistruojama apie 300 įvairių smurto prieš vaikus, nepriežiūros, apsinuodijimo nuo vaistų, nudegimų atvejų. Daugiau nei apie pusę jų pranešama vaiko teisių apsaugos specialistams. „Į Vaiko teisių apsaugos tarnybą kreipiamės visais atvejais kilus įtarimui, kad prieš vaiką buvo smurtaujama ar jis buvo neprižiūrimas (į ligoninę vaikai atvežami be būtinų daiktų, jie aprengti netinkama sezonui apranga, pastebint, kad vaikų higiena apleista), taip pat, kai nesilaikoma gydymo režimo, rekomendacijų (nenuperkami vaistai, nesilankoma pas gydytoją). Be abejo, pastebėję, kad tėvams trūksta socialinių įgūdžių, taip pat pranešame, specialistai aiškinasi, ar tie tėvai sugeba būti atsakingi už savo atžalas“, – atvirai kalbėjo socialinė darbuotoja. Nors daugėja medikų, kurie operatyviai bendradarbiauja su atsakingomis institucijoms, vis tik didelių problemų iškyla privačiame gydymo sektoriuje. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė atkreipė dėmesį, kad privačiai dirbantys gydytojai, ypač vaikų odontologai, vengia įtarimus apie smurtą pranešti tarnyboms, mat baiminamasi prarasti klientus, o kartu ir jų atnešamas pajamas.

Vietoje chemoterapijos – žolelės ir burtai Vienas iš vaikų teisių pažeidimų yra vaikui būtino gydymo atsisakymas. „Pasitaiko atvejų, kai tėvai onkologinėmis ligomis sergančius vaikus griežtai atsisako gydyti ligoninėje. Keletą kartų tik padedant Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams vaiko gydymas buvo tęsiamas. Tačiau būta ir nesukalbamų tėvų, kurie raštiškai atsisakė gydymo ligoninėje. Deja, pasitaikė atvejų, kurie baigėsi vaiko mirtimi. Tokios šeimos nebūtinai socialiai rizikingos. Tėvai ligonėje vaikų negydo manydami, kad procedūros jiems kenks labiau nei pati liga, ir griebiasi alternatyvių priemonių, tiki ekstrasensais, šamanais, užkalbėjimais“, – apgailestavo A. Balčiūnienė. E. Žiobienė pabrėžė, jog neverta tikėti stebuklingomis žolininkų „sėkmės istorijomis“, kurių baigtis dažniausiai nutylima. „Onkologine liga sergančiam vaikui skiriama chemoterapija. Jam pradeda slinkti plaukai, kristi dantys. Nevilties palaužti tėvai vaiko gydymą patiki alternatyviosios medicinos šalininkams, įsitikinę, kad tradiciniai gydymo metodai seni, neveiksmingi. Prasidėjus ketvirtai vėžio stadijai, tėvai eina keliais melsdami medikų išgelbėti vaiką, tačiau ligai progresavus tai padaryti beveik neįmanoma“, – apie desperatiškų gydymo metodų pasekmes pasakojo vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Jos teigimu, tėvai tokių klaidų padaro dėl besąlygiškos meilės vaikams, todėl atimti iš jų globą netikslinga. Anot jos, vaiko teisių apsaugos specialistai tėvus stengiasi motyvuoti, šviesti, kad vaikams būtų užtikrinama teisė į gydymą, sveikatą.

„Verslo planas“ – vaikai paverčiami neįgaliais Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės, mažyliai iš biologinių tėvų paimami tik kritiniais atvejais. Pavyzdžiui, kai vaikams tyčia kenkiama siekiant pasipelnyti. „Nors tai nedažni atvejai, bet nepaneigsime, kad jų nėra. Pasitaikydavo, kad besiskiriantys tėvai dėl didesnių išmokų iš vaiko tėvo ar mamos su vaikais elgdavosi akivaizdžiai netinkamai, jam kenkė norėdami, kad būtų pripažinta vienokia ar kitokia ligos diagnozė. Buvo ir mirtinų atvejų, kai motina tyčia savo vaikui švirkštė terpentiną, – baisėjosi E. Žiobienė. – Nors įrodyti sudėtinga, tačiau esame susidūrę su atvejais, kai medikai įtarė, kad vaikams buvo kažkas leidžiama, mat, paskyrus tyrimo laiką, rezultatai būdavo prastesni nei juos atlikus netikėtai.“ Paklausta, kokio socialinio statuso šeimos ryžtasi tokiam sveiku protu nesuvokiama eksperimentui, kontrolierė užtikrino, kad tai yra išsilavinę žmonės. „Jie žino, kad nustačius didesnį neįgalumą gaunami ir didesni pinigai, geresnės paslaugos, visuomenės gailestis. O buvo ir tokių tėvų, kurie net ir sveikam vaikui bandė gauti neįgalumo grupę.“ Kontrolierės žodžius patvirtina ir kaimiškosiose vietovėse gyvenantys žmonės, teigdami, jog ir asocialūs tėvai ar globėjai neįgalumo grupę turinčių vaikų tyčia negydo tam, kad gautų išmokas už juos. Deja, apie tokius atvejus niekam nepraneša, nes vengia konfliktų su dažniausiai kaimynystėje gyvenančiomis tokiomis šeimomis. Dėl tos pačios priežasties apie šias problemas nutyli ir mažų miestelių bei kaimų gydytojai – negi skųsi pažįstamus žmones? Ignalinos r. Rimšės seniūnijos socialinė darbuotoja su socialinės rizikos šeimomis Danguolė Rabatienė pasakojo, kad ją nustebino romų tautybės tėvai, kurių vaikui tereikėjo specialiojo pedagogo pagalbos, o jie bandė įrodyti, kad vaikas neįgalus. Tiesa, tąkart sąmokslas greitai žlugo, mat paprašius pateikti dokumentus, liudijančius vaiko negalią, jie taip ir neatsirado. Kontrolierė, susidurianti su tokiais tėvais, sakė abejojanti jų sąmoningumu, tačiau nustatyti jų psichinę būseną yra sudėtinga: „Net jeigu vaiko teisių apsaugos specialistai įtaria, kad tėvai serga psichine liga ir jiems derėtų pasitikrinti sveikatą ar vartoti medikamentus, iš medikų tokia informacija negaunama, mat tai konfidencialu. Turėtume pasiekti Vakarų šalių sistemos lygį, kai diagnozavus ar įtariant psichinę ligą tėvai dėl to negali pasirūpinti savo vaikais, institucijos turėtų bendradarbiauti ir apie tai pranešti viena kitai. Juk vaiko teisių apsaugos specialistams konkreti diagnozė nereikalinga, užtenka žinoti, kad vaikui galbūt kyla pavojus.“

Smurtaujantiems – pašalpa Smurtas, alkoholis, narkotikai – tai daugelio socialinėse rizikos šeimose gyvenančių vaikų kasdienybė. „Alkoholis – nuodas, veikiantis lėtai ir nepastebimai. Jis iškreipia charakterį, ugdo agresiją. Beveik visi žiauriausi nusikaltimai prieš vaikus padaryti apsvaigus nuo alkoholio. Augdami tokioje aplinkoje vaikai jaučia pagiežą, jie yra labilios psichikos, dažnai užauga silpnavaliai, pasiduodantys kitų poveikiui“, – susirūpinusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ligoninės chirurgė onkologė Leonarda Šarakauskienė. Gydytoja piktinasi, kad asocialių šeimų vaikams tenka grįžti pas smurtaujančius tėvus, kurie ne tik lieka nenubausti, bet dar ir pralobsta, mat už invalidu paverstą vaiką mokamos solidžios pašalpos. „Tėvai nenori vaikų vežti į ligoninę, mat jie gali išsipasakoti, kokiomis aplinkybėmis patyrė traumą. Manau, specialiai negydyti vaiko tam, kad jis liktų luošas ir už jį pasiimti pašalpas, – amoralu ir žvėriška“, – nuomonę išsakė medikė.

Geriau trenkti nei išklausyti? Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė tikino, kad sudėtingiausia situacija socialinės rizikos šeimose, bet ir kita dalis mūsų visuomenės gyvena labai įvairiai. „Tenka pastebėti, kad tėvai negeba valdyti emocijų. Vaikai namuose auklėjami riksmu, diržu. Normalus vaikų auklėjimas – gebėjimas susikaupti ir išanalizuoti, kodėl vaikas aikštinasi. Numatant vaiko auklėjimo taktikas reikia daug laiko, pastangų, susivaldymo, gal net konsultacijos su specialistais. Tačiau daug paprasčiau yra rėkti, trenkti“, – apie vaikų auklėjimo spragas kalbėjo kontrolierė.

Svarbi bendra paciento būklė Anot vaiko teisių apsaugos kontrolierės, norint sumažinti smurto ar nepriežiūros atvejų šeimose, gydytojai turėtų atkreipti dėmesį ne tik į konkretų nusiskundimą, bet ir bendrą mažamečių pacientų būklę. „Pavyzdžiui, odontologas, atlikdamas burnos apžiūrą, mato vaiko kaklą, galvą, visą veido zoną, todėl jis gali lengvai nustatyti, ar nėra sumušimų. Esant įtarimų apie tai nedelsiant turi būti pranešama Vaiko teisių apsaugos tarnybai, kuri aiškinsis, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas, ar smurto atvejis, dėl kurio vaikas kenčia“, – sakė E. Žiobienė. Kauno klinikų socialinė darbuotoja A. Balčiūnienė taip pat tikino, kad į skyrių patekę vaikai visada apžiūrimi plačiau. „Vaiką stacionarizuojant ar renkant pirminius medicininius duomenis aiškinamasi, ar gripu sergančiam vaikui buvo laiku duodami vaistai nuo karščiavimo. Taip pat jeigu nudegintas vaikas į ligoninę pristatytas tik po kelių parų, bandoma nustatyti delsimo priežastis, nelaimės aplinkybes“, – apie akylą vaikų apžiūrą pasakojo socialinė darbuotoja.

Baimintis nėra pagrindo Tėvai, augindami vaikus, žino: kad ir kaip mažuosius saugotume, mėlynės ar nubrozdinimai yra beveik kasdienybė. Ar tai reiškia, kad gydytojas, jas pamatęs, iškart praneš Vaiko teisių apsaugos tarnybai? Kauno klinikų socialinė darbuotoja ir administratorė A. Balčiūnienė patikino, kad vaikų ligų gydytojai puikiai žino, kaip auga vaikai, ir į kiekvieną atvejį žvelgia individualiai. „Kur nelaimingas atsitikimas ir kur vaiko nepriežiūra, sunku nustatyti nudeginimo atveju. Tada tenka kruopščiai gilintis į aplinkybes, kodėl vaikas buvo paliktas vienas. Pokalbių su tėvais metu greitai atsiskleidžia, kuri šeima yra socialiai tvirta ir įvyko nelaimingas atsitikimas, tačiau išsiaiškinus, kad vienas vaikas buvo paliktas daugiau nei valandą ir randamas užsipylęs arbatinuką karšto vandens, natūraliai kyla įtarimas, ar ta šeima tinkamai prižiūri vaikus. Tokiu atveju vaiko teisių specialistai aplanko šeimą namuose ir patikrina, ar ten sudaryta saugi aplinka mažyliams“, – kalbėjo A. Balčiūnienė.

Nusiirta ne tiek, kiek norėta „Sakyti, kad vaikams apsaugoti priemonių pakanka – negalėčiau. Mūsų valstybė per pastaruosius metus smarkiai keitėsi, tačiau nusiyrėme ne tiek, kiek norėjome. Galima pasidžiaugti glaudesniu medikų, socialinių darbuotojų ir vaiko teisių apsaugos specialistų bendradarbiavimu. Vis dėlto pasieksime didžiausią pažangą, kai visuomenės mentalitetas pasikeis, kai žmonės savo vaikų nelaikys šunyčiais, nuosavybe, su kuria daroma kas norima, ar gėlėmis namams papuošti. Tai yra asmenybės, kurioms reikia padėti užaugti ir tam suteikti tinkamas sąlygas“, – griežtą požiūrį išsakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.