Valstybė vilkus saugo žemdirbių sąskaita

Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis (kairėje) įsitikinęs, kad vilkų sumedžiojimo limitą reikia didinti, bet Aplinkos ministerijai atstovaujantis Zbignev Glazko aiškino, jog vilkų skaičius nėra didesnis nei tuomet, kai medžioklė buvo nelimituojama.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, iki ganiavos pabaigos šiemet vilkai šalyje papjovė 1 380 naminių gyvūnų. Avis vilkai pjovė 44, galvijus – 36, ožkas – 24 savivaldybėse, o Akmenėje ir Šakiuose ūkininkai neteko net arklių. Daugiausia nuostolių žemdirbiai patyrė Žemaitijoje, todėl europarlamentaro Bronio Ropės biuras Tauragėje į diskusiją „Saugi avis vilkų gyvenamojoje teritorijoje. Misija (ne)įmanoma?“ sukvietė visas suinteresuotas puses – ūkininkus, aplinkosaugininkus, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atstovus. Kone pusdienį trukęs pokalbis tik dar kartą patvirtino, kad valstybė rūpesčius dėl vilkų daromų nuostolių nori perkelti ant savivaldybių ir pačių žemdirbių pečių.

Sunaikino didžiulę fermą
Europarlamentaro B. Ropės padėjėjas aplinkosaugos ir maisto saugos klausimais Andrejus Gaidamavičius įsitikinęs, kad vilkų daroma žala auga ne dėl didėjančios jų populiacijos, o dėl to, kad ūkininkai augina daugiau gyvulių, ypač avių (?!). Tai akivaizdu: Tauragės apskrityje, kur daugiausia Lietuvoje auginama gyvulių, daugiausia patiriama ir nuostolių. Todėl kalbėti reikia ne apie vilkų skaičių, o apie tai, kaip galima būtų patobulinti žalos kompensavimo mechanizmą ir kokias geriausias prevencijos priemones taikyti ūkiuose.
Tikrąjį problemas mastą nušviesti ėmęsis Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra suskaičiavo, kad Šilalės rajone per pastaruosius trejus metus ūkininkai neteko vienos didelės fermos – 155 galvijų ir 55 avių.
Vilkų daromi nuostoliai kasmet augo: 2013 m. jie siekė 15 tūkst. Lt, 2015 metais – 35 tūkst. Lt, 2015 m. žala išaugo iki 16 tūkst. Eur, o šiemet rajono ūkininkai patyrė 11,5 tūkst. Eur nuostolių. Kaip ir pernai, 2016 metais Šilalės savivaldybei pritrūko Aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšų – ūkininkams ji liko skolinga 6,5 tūkst. Eur.
„Aš ne prieš vilkus, o prieš jų gausą. Kai stovi prie pusiau suėsto gyvulio, sunku atsilaikyti prieš žmogaus patirtą skausmą. Mūsų rajono ūkiai maži, vidutiniškai tik 13 ha. Žmonės gyvena miesteliuose, laiko 5–6 galvijus ir važiuoja pas juos po 4–5 km – neturi jokių galimybių kasdien suvaryti jų į tvartus. Mūsų nuomone, vilkų per daug, vien Tenenių miškuose medžiotojai suskaičiavo 11 vilkų, o juk daug jų yra ir kituose miškuose. Dėl to prasidėjo chaosas“, – mano A. Olendra.
Pasak Žemės ūkio skyriaus vedėjo, reikia suteikti galimybę išgyventi ne tik vilkui, bet ir kelis galvijus laikančiam smulkiam ūkininkui. „Nuo ankstyvo pavasario rašėm raštus Aplinkos ministerijai, Agentūrai išsiuntėm 7, jie mums atrašė 6. Galų gale rugsėjo 19 d. gavom raštą, kad galim sumedžioti 2 vilkus. Rugsėjo 29 d. sukvietėm medžiotojus, sėdėjom, mąstėm, ką ir kaip daryti, bet nei pernai, nei šiemet nesumedžiojom nė vieno. Turim būti lankstesni, kad žmonės nesakytų, jog niekas jiems negali padėti“,– tvirtino A. Olendra.

Žygaitiškis Jonas Nairanauskas mano, kad gyvulius pjauna ne vilkai, o sulaukėję šunys, todėl nušovus vilką būtina ištirti jo genetiką.

Voljerai – ne avims, o vilkams
Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjui antrino ir tauragiškiai ūkininkai. Alvydas Merkelis iš Žygaičių priminė, jog vilkų buvo ir anksčiau, bet jie tokios didelės žalos nedarė, o dabar nuo ankstyvo pavasario prie ūkinių pastatų – vien vilkų pėdos.
„Kiek jų yra, kad jie eina prie pastatų? Pagal pėdų gausą ir kokius gyvulius pjauna, matom, kad ateina didžiulėmis šeimomis. Įsigijom dujinę patranką – jie tuojau priprato. Tvoras stacionarias užtvėrėme lentomis, bet ir iš tokių aptvarų gyvulius išvaryti sugeba. Elektrinius piemenis jau visi naudoja, bet jie nieko nepadeda“, – konstatavo ūkininkas, kuriam pernai vilkai papjovė besiveršiuojančią karvę.
Vilkų puldinėjimus kaip didžiausią košmarą prisimena ir Žygaičiuose įsikūrusi ūkininkė Rūta Pilypienė – jos akivaizdoje vilkas nukando veršiui uodegą. Ūkininkės įsitikinimu, atsiginti nuo tokių „velnių“ neįmanoma nei tvoromis, nei jokiomis kitomis priemonėmis.
„Lietuva daroma dideliu voljeru, o gyvuliai tampa pašaru vilkams. Jei mes ką ne taip padarom, iš karto būnam nubausti, o jūs darot ką norit – niekas nebaudžia. Jei verčiat mus auginti vilkus, tai patys tverkit voljerus ir saugokit juos“, – siūlė ūkininkas A. Merkelis.

Kompensacijos – akių dūmimas
B. Ropės padėjėja Tauragės apskrityje Jolanta Vaitiekienė klausė ūkininkų, ar visi praneša savivaldybėms apie patirtą žalą. A. Olendros nuomone, apie 10 proc. atvejų dėl įvairių priežasčių į oficialiąją statistiką nepatenka. A. Merkelis pripažino, kad vienkiemiuose iš ganyklų dingsta daug nesuženklintų avių ir ožkų, bet žmonės negali įrodyti, jog nuostolių jiems pridarė vilkai.
„Aš ir pats ne kartą ir ne du esu numojęs ranka į kompensacijas. Jei telyčia kainuoja 1000 Eur, o apskaičiuoja 50 Eur kompensaciją ir dar turi sumokėti už utilizavimą, tai toks žalos atlyginimas yra visiška nesąmonė“, – neslėpė žygaitiškis.
Tauragės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus darbuotojai patikslino, kad didžioji dauguma stambiųjų ūkininkų kompensacijų už vilkų padarytą žalą negali gauti dėl programos „de minimis“ nustatytų pagalbos teikimo apribojimų.
Tačiau yra ir kita problema. Kompensacijų skaičiavimo metodika palanki ne ūkininkams, o vilkų gynėjams.
„Metodika tokia, kad galima visada nusiplauti rankas ir apkaltinti ūkininką, jog jis nesaugojo gyvulių. Aplinkos apsaugos specialiojoje programoje trūksta lėšų, dėl to komisijos tyčiojasi ir mažina žalą, aiškindamos, kad per žemos tvoros, nėra aptvarų, per liesi gyvuliai. Blogiausiai, kai vilkai papjauna veislinius gyvulius, o atlyginama pagal gyvulio svorį – tuomet nuostoliai siekia tūkstančius eurų“, – tvirtino Jurbarko savivaldybės Eržvilko seniūnijos seniūnas Gintaras Kasputis.
Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis siūlė kompensacijas skaičiuoti žiūrint ne iš vilko, o iš ūkininko pozicijų.
„Visiškai sutinku, kad kompensacijų skaičiavimo metodiką reikia tobulinti ir ūkininkams turi būti atlyginta visa žala, ypač už veislinius gyvulius. Tuo pat metu turite išnaudoti visas prevencijos galimybes. Pusę sąnaudų kompensuoja kaimo plėtros fondas – gal ūkininkams ir atrodo, kad yra svarbesnių investicijų nei tvorų tvėrimas, bet varinėti gyvulius kiekvieną vakarą į fermas – neįmanoma. Žemės ūkio ministerijos pozicija vienareikšmė: reikia didinti vilkų sumedžiojimo limitus tuose regionuose, kur daroma didžiausia žala“, – tvirtino R. Krasuckis.

Prevencijai lėšų neskiria
Ant savivaldybių pečių perkelti dėl vilkų kylančius rūpesčius linkęs ir Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Zbignevas Glazko. Pasak jo, savivaldybės neefektyviai naudoja aplinkosaugai skirtas lėšas, nes neskiria finansavimo prevencinėms priemonėms įsigyti.
Miškininkystės skyriaus vedėjas suskaičiavo, kad pernai savivaldybės aplinkosaugos fonduose turėjo 1,6 mln. Eur, tačiau panaudojo tik 880 tūkst. Eur, ir 90 proc. panaudotų lėšų skyrė prevencinėms miško apsaugos priemonėms kompensuoti. Bet dėl vilkų padarytos žalos iki rugsėjo 1 d. tebuvo išmokėta 61 tūkst. Eur.
„Mūsų požiūriu, yra daug galimybių ūkininkams apsisaugoti, nes iš tų programų ne tik galima kompensuoti žalą, bet ir įsigyti prevencinių priemonių. Savivaldybės nustato rėmimo tvarką ir pagal ją galima kreiptis. Nors dauguma dar nepakeitė rėmimo aprašų, nes negavo tokių prašymų“, – sakė Aplinkos ministerijos atstovas.
Tauragės žemės ūkio skyriaus vedėja Romutė Noreikienė sostinės valdininkams paaiškino, kad savivaldybių Aplinkos apsaugos specialiosios programos dvigubų kompensacijų – ir už papjautus gyvulius, ir už tveriamas tvoras – mokėti negali, be to, nėra tiek turtingos, jog galėtų kompensuoti veislinių gyvulių kainą. Tauragė šiemet visoms aplinkosaugos reikmėms turėjo 17 tūkst. Eur, Šilalė – 18 tūkst. Eur, Pagėgiai – vos 10 tūkst. Eur.
„Grįžę į Vilnių turėsim padaryti, kad tos nesąmonės nebūtų“, – žadėjo R. Krasuckis.

Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra suskaičiavo, kad per trejus metus vilkai išpjovė 155 galvijus ir 55 avis – visą didžiulę gyvulių fermą.

Medžioklė problemų neišspręs?
Savo požiūrį į vilkus ir dėl jų kylančius ūkininkų rūpesčius išdėstė ir aplinkosaugininkai. Europos Sąjungos dokumentuose nurodyta, kad Lietuva turi užtikrinti, jog šalyje būtų bent minimali 250 vilkų populiacija. Pernai jų suskaičiuota ne mažiau kaip 300. Vilko apsaugos plane nustatyta, kad jei jų yra mažiau nei 500, nustatomas 20 proc. medžioklės limitas. Kai limitas išnaudojamas, taikomas saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašas, kurį rugsėjo mėnesį Aplinkos ministerija patikslino. Dabar leidimas paimti probleminį vilką iš gamtos suteikiamas tada, kai užfiksuojama dešimt ir daugiau žalos atvejų.
Pernai buvo išduoti aštuoni leidimai paimti iš gamtos 28 probleminius vilkus, šiemet savivaldybės gavo 6 leidimus sumedžioti 12 vilkų. Ir pernai, ir šiemet sumedžiota po tris vilkus, ir visi – Anykščių rajone.
„Dabar jau artėjam prie tų skaičių, kiek vilkų buvo nelimituojant medžioklės. Šiemet aplinkos ministerija kreipėsi į Aleksandro Stulginskio universitetą ir paprašė mokslininkų parengti tikslesnę vilkų skaičiavimo metodiką“, – sakė Aplinkos ministerijos atstovas.
Vilkų gyvenimo būdu besidomintis A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad medžioklė problemos neišspręs. Iki 1980 m. Sovietų sąjungoje buvo manoma, kad reikia visiškai išnaikinti vilkus. Bet Europos šalių patirtis parodė, kad išstumti vilkus iš jų teritorijos – klaidingas sprendimas, nes miškui jie labai reikalingi. Net 70 proc. nušautų vilkų sirgo trichinelioze, vadinasi, pašalino iš ekosistemos sergančius gyvūnus. Vilkai dėl ligų gyvena tik 5 metus, o lytiškai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, todėl atsiveda vidutiniškai tik dvi vadas.
Telšių urėdijos miškininkas Petras Dabrišius taip pat mano, kad dėl vilkų agresijos kalti iš miškų juos išvarę žmonės. „Pilni miškai bokštelių – nepalikome vilkui erdvės, jis neturi kur medžioti, todėl eina į ganyklas. Reikėtų uždrausti naktį žmonėms būti miške ir problema savaime išnyktų“, – mano „Žvėrinčiaus“, kuriame gyvena vilkai, savininkas.
Visai kitaip situaciją mato medžiotojai. Medžiotojų ir žvejų draugijos Tauragės skyriaus pirmininkas Rimvydas Pakalniškis patikino, kad nemedžiojami žvėrys pripranta prie žmogaus ir dėl to eina net prie sodybų. „Mums vilkas – drąsus, gražus ir garbingas žvėris. Bet kai matome patiestas, išėstais viduriais karves, bet šauti į vilką negalime, neįmanoma apsakyti, ką jaučiame“, – neslėpė R. Pakalniškis.

Tinklinės tvoros – per brangu
Aplinkosaugininkai pripažįsta, kad vilkai ūkininkams sukelia daug problemų. „Jei ūkininkas nesiima jokių prevencinių priemonių ir jam nepadeda valstybė, jis tampa vilkų augintoju. Pavyzdžiui, Portugalijoje vilkai minta vien naminiais gyvuliais, o Lenkijoje tris kartus didesnis vilkių skaičius padaro tris kartus mažiau žalos nei Lietuvoje“, – įsitikinęs A. Gaidamavičius.
B. Ropės padėjėjas mano, kad vilkų skaičius problemų masto neparodo, nes neaišku, ar 30 vilkų yra trys šeimos po dešimt ar tai pavieniai vilkai, puolantys naminius gyvulius, nes nepajėgūs sumedžioti laukinių žvėrių. Kai sumedžiojamas vilkas, pora išyra ir jų vaikai neišmoksta medžioti, dėl to maisto ieškoti yra priversti pamiškių ganyklose. „Jei bus bent vienas vilkas, jis vis tiek nugvelbs avį. Stipri vilkų šeima yra geriausia gyvulių apsaugos priemonė, nes gina savo teritoriją nuo kitų vilkų“, – tvirtino aplinkosaugininkas.
Iniciatyvą „Saugi avis“ įgyvendinančios gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius neslėpė, jog vilkai greitai pripranta maitintis naminiais gyvuliais – vieną papjovę, jie vėl ir vėl grįžta į tą pačią ganyklą, todėl po vilkų atakos gyvulių ten palikti nebegalima. A. Laurinavičius rekomendavo ūkininkams tverti ganyklose 1,2 m aukščio tinklines tvoras, įrengti kilnojamas pašiūres, į kurias galima būtų nakčiai suvaryti gyvulius, didesniuose ūkiuose – naudoti specialių veislių aviganius šunis.
„Eksperimentiniuose ūkiuose tokios priemonės pasiteisino. Šimtaprocentinių apsaugos priemonių nėra, bet žalą sumažinti iki 80 proc. tikrai įmanoma“, – tvirtino „Baltijos vilko“ atstovas.
Išgirdę, kad aptverti 1 ha ganyklos kainuoja maždaug 1000 Eur, nustebo ne tik ūkininkai. Savivaldybių atstovai pripažino, kad daugelis smulkiųjų gyvulių augintojų tokių investicijų negalėtų sau leisti, todėl vargu ar galės pasinaudoti patarimais.
Nutarta prašyti Europos Parlamento nario B. Ropės kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl kompensavimo tvarkos tobulinimo ir ieškoti galimybių keisti valstybės paramos programą, kad stambesniems ūkininkams „de minimis“ neužkirstų kelio padengti vilkų padarytų nuostolių.

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.