Valstybiniams žirgynams – pilnos ėdžios, privatiems – tik sauja avižų

Kiek bevažiuotum per kraštą, retai, labai retai bepamatysi kinkinį. Nei su malkomis pavasarį, nei su mėšlu rudenį. Ir besiganančio bėrio ar sarčio pasiilgsi. Retame kaime belikęs koks vienas arkliokas, lyg priminimas kraštiečiams, kad būta šaunios praeities, kad iki paryčių degė naktigonių laužai, kad pas mergeles bernužėliai raiti jodavę. Ar visuotinė mechanizacija, ar menka nacionalinė parama devalvavo nacionalines arklių veisles? Valstybiniams žirgynams, kurie saugo žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų veislių žirgų genetinį fondą, valstybė pinigų negaili, tačiau privatiems augintojams tik ES paramos pyrago gabalėlis tenka…

Žemaitukai – mėsai?
Neseniai aplankiau Stanislovą Kurkulionį, gyvenantį Varėnos rajono Macelių kaime. Verčiasi Stanislovas grūdų ir… Lietuvos sunkiųjų arklių auginimu.
Prieš trejus metus jis įgyvendino savo nuo vaikystės puoselėtą svajonę – įsigijo žirgą. Tik jis nebuvo paprastas. Iš Biržų į Macelius atvyko tikras Lietuvos sunkusis arklys. Šiandien kaimyniniame Trakų rajono Paluknio seniūnijos Mamavio kaime, jo arklidėje, šeriamos 30 kumelių ir du veisliniai eržilai. Tai S. Kurkulionio džiaugsmas ir pasididžiavimas. Mažai kalbus arklininkas pasiguodė, kad šalies valdžia atsainiai žiūri į tradicinių lietuviškų arklių augintojus, juos palikę vienus. Ar taip yra iš tikrųjų?
Žinomas ūkininkas, vieno didžiausių šalyje žemaitukų žirgynų savininkas Ramūnas Karbauskis tvirtina, kad šiandienis valstybės požiūris į tradicines mūsų šalies arklių veisles yra absoliučiai nesuprantamas.
– Lemtingu metu, kuomet buvo rengiama stojimo į Europos Sąjungą sutartis, mūsų derybininkai įrašė, kad žemaitukai bus auginami… mėsai, – apmaudu dalijosi R. Karbauskis. – Ir nors žemaitukai yra oficialiai ES saugoma arklių veislė, tačiau negi galima mėsai pjauti nykstančios veislės žirgus? Ar nors vienas žemaitukus laikantis ūkininkas yra papjovęs savo arklį? To negali būti, nes šie žirgai auginami dėl didelės meilės savo krašto praeičiai, dėl to, kad tai tikras lietuviškos veislės istorinis žirgas.

Parama per maža
Savo mintimis dalijasi ir Varėnos rajone, Valkininkuose, 28 Lietuvos sunkiuosius arklius laikantis ūkininkas Andrius Griežė.
– Neseniai laikiau apie 40 ark­lių, – pasakoja A. Griežė. – Esu priverstas mažinti kaimenę, nes labai sunku išlaikyti arklius. Tačiau sumažinti bandą galiu tik iki 25 gyvulių, nes dar labiau sumažinus šį skaičių kiti arkliai tampa „dykaduoniais“. Turėdamas mažiau arklių, gausiu mokėti dideles baudas. Tai yra numatyta paramos sutartyje. Kiekvienam žirgui valstybė skiria 191 Eur vienkartinę išmoką. Ir viskas.
Man kiekvieną mėnesį reikia susimokėti apie 30 Eur privalomojo sveikatos draudimo mokestį, dar apie 100 Eur būtina atseikėti „Sod­rai“, tai kas lieka arkliui? Susaistė rankas ir kojas sutartis. Žinau keletą bičiulių arklininkų, kurie ketino sudaryti panašią paramos sutartį, tačiau šio žingsnio atsisakė. Nenorėjo žemintis.
Arklius laikanti ūkininkė iš Alytaus rajono Miroslavo seniūnijos Rima Strazdienė atsisakė 200 Eur išmokų už kiekvieną arklį iš ES lėšų.
– Koks buvo džiaugsmas, kai prieš aštuoniolika metų pradėjau verstis arklininkyste, – pasakoja R. Strazdienė. – Degiau tikėdamasi, kad valstybė atsisuks veidu į arklininkus. Nesulaukiau norimo dėmesio. Dabar nesinori priklausyti nuo tų pinigų, už kuriuos neatsikratysi tikrintojų ir revizorių. Apeisiu pati apie pusšimtį arklių, kurių dauguma yra stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji arkliai, džiaugiuosi, kad nuoširdžiai talkina visa šeima. Laikysime arklius, kol išgalėsime, tačiau peilio tikrai negaląsime. Tik labai apmaudu, kad Lietuva į XX a. išdidžiai įjojo ant žirgo, o XXI a. pradėjo nusisukdama nuo savo geradario.

Arklius augina tik entuziastai
Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos prezidentas Vygantas Indrašius iš Biržų mano, kad būtina pagirti tuos vyrus, kurie augina arklius, ypač saugomas lietuviškas veisles.
– Šis darbas vyksta tik entuziastų ir šalies patriotų dėka, – sako V. Indrašius. – Daugiausia šių stip­ruolių auginama Pietryčių Lietuvos rajonuose.
Asociacijos vadovui nesuprantama, kodėl šių unikalių, ties išnykimo riba buvusių arklių auginimo neremia valstybė, kodėl jie nepriskiriami prie ekologiškai auginamų gyvulių, kuriems taikoma ES ir nacionalinė parama? Jei karvė ar avis ganosi ekologinėje pievoje, ėda ekologišką žolę ar šieną, vadinasi, gyvuliai auginami ekologiškai. Jei toje pačioje pievoje ganosi arklys, jis jau ne ekologiškai auginamas. ES valstybėse į nacionalines arklių veisles žiūrima su derama pagarba, ten arklių laikytojams mokamos subsidijos. Pas mus nustatyta, kad arklys negamina jokios produkcijos ir dėl to kyla visi nesusipratimai. Gaunami pinigai labai maži, o arklių išlaikymo kaštai dideli. Iš tribūnų giriamasi, kad pas mus saugomos nykstančios arklių veislės, tačiau pagalbos praktiškai jokios nesuteikiama.
Pasak V. Indrašiaus, šiandien aukščiausioji šalies žemės ūkio valdžia neturi konkrečios strategijos, kaip pagelbėti arklininkams, auginantiems retas ir nykstančias veisles.
Žemaitukų veislės žinovė dr. Valė Macijauskienė pastebi, kad iš tiesų sunku patarti, kaip pagelbėti žirgininkams, nes visų čia minėtų veislių padėtis nėra saugi. – Prieš 20–25 metus, kai buvo stabdomas lietuviškų veislių nykimas ir bandoma užpildyti jų trūkumą, privalumas buvo tai, kad jų išsaugojimu rūpinosi idealistai. To meto veislių nykimo priežastys buvo akivaizdžios, o šių dienų – užslėptos. Manau, kad viena didžiausių bėdų yra sistemoje nevaldomai įsikerojantys korupciniai ryšiai ir užsienio kapitalo remiamų lobistų pastangos sukompromituoti Lietuvos veislininkystės savivaldą, korumpuotų valdininkų, vadovų ir net mokslininkų priedangoje maskuoti lietuviškų veislių saugojimo problemas, siekiant mūsų arklius padaryti nekonkurencingus, auginimą – nepelningą, o po to padarant išvadą, kad gal ir nieko nevertos lietuviškos veislės ar bent jau niekada neprilygsiančios kitų šalių veislėms. Ir kad lietuvišką rinką reikia užpildyti būtent jomis. Šis modelis pavyko kiaulininkystėje, kurioje lietuviškų veislinių kiaulių liko vos 0,5 proc., ir galvijininkystėje, kur nelikę nei 1,5 proc. Lietuvos žalųjų ir juod­margių. Aš didžiuojuosi Lietuvos žirgininkais patriotais, kurie šiam procesui nors ir sunkiai, bet priešinasi savo pasiaukojančiu darbu, – „ŪP“ sakė V. Macijauskienė.

Remtų tik ekologišką arklieną
Nors ir Žemės ūkio ministerijos auditas, ir Valstybės kontrolė patik­rina ir labai išsamiai surašo ataskaitas bei nurodo veislininkystės sistemos ir genofondo saugojimo trūkumus, tačiau į tai nėra reaguojama. Vis dėlto žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė įsiklausė ir sustabdė akivaizdų pinigų nutekinimą per keletą nieko bendro su lietuviška veislininkyste neturinčių asociacijų, suvienodindama įkainius už kilmės knygų vedimą. Bet tai yra lašas jūroje, žinant, kokios gilios yra kitos problemos.
Šios ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis pabandė sudėlioti taškus šioje situacijose. Pasak jo, šalyje šiuo metu remiama gyvulininkystė, taip pat ir arklininkystė. Ir jei ekologiniam ūkininkavimui šiuo metu trūksta apie 50 mln. Eur, tai nieko bendra neturi su atseit per menku arklininkystės rėmimu.
– Valstybė remia ir rems tik ekologiškos produkcijos augintojus, taigi, jei kam patinka auginti žirgus savo malonumui, tai tegul ir daro, – sako R. Krasuckis. – Ekologiškos arklienos Lietuvoje niekas iki šiol nematė ir neužfiksavo. Tiesiogines išmokas už ganyklas arklininkai gauna, nesvarbu, kokios veislės arklius jie augina. Jei atsirastų ekologiškos produkcijos, t.y. mėsos, būtų galima peržiūrėti sąrašą gyvulių, kuriems būtų taikomos kitokios išmokos.
Pasak departamento direktoriaus, konfliktinė situacija yra gerai žinoma, tačiau ekologinio ūkininkavimo bendruomenė yra teisi, gindama savo teisę į išmokas už produkcijos gamybą. O tos trys unikalios lietuviškų arklių veislės yra remiamos per Kaimo rėmimo programą. R. Krasuckis nesutinka su Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos atstovų priekaištu, kad valstybė skatina retų arklių veislių nykimą. Viskas yra daroma pagal įstatymo ir teisės aktų normas.

Valstybė remia nacionalinių arklių veislių auginimą

Vilius REKŠTYS
Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM viršininkas

Vienas svarbiausių Lietuvos arklininkystės uždavinių yra išsaugoti vietinių arklių populiacijų genetinį potencialą, nes Lietuvoje veisiamos ir auginamos arklių nacionalinės veislės yra pavojingos būklės.
Siekiant išlaikyti nuo seno veisiamas nacionalines žirgų veisles, Lietuva 1996 m. ratifikavo Rio de Žaneire 1992 m. birželio 5 d. pasirašytą Biologinės įvairovės konvenciją bei įsipareigojo išsaugoti savo šalies genetinius išteklius.
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetiniai ištekliai saugomi vadovaujantis administravimo taisyklėmis, kurios parengtos atsižvelgiant į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą ir patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 3D-58 „Dėl Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programos patvirtinimo“. Šios taisyklės reglamentuoja valstybės biudžeto lėšų skyrimo tvarką Lietuvos sveikatos mokslų universiteto padalinio Gyvulininkystės instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro ir specializuotą veislininkystės veik­lą vykdančių valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, laikančių ūkinių genofondinių gyvūnų selekcinius branduolius, vykdomai veiklai, apimančiai ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimą, finansuoti. Iš valstybės biudžeto finansuojama pelno nesiekianti ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo ir priežiūros veikla, kuri teikia visuomeninę naudą.
Finansuojamos veiklos kryptys yra šios: išsaugoti Lietuvos ūkinius genetinius išteklius in situ (ūkinių genofondinių gyvūnų selekciniams branduoliams su­da­ryti ir privalomai genealoginei struktūrai išlaikyti); išsaugoti Lietuvos ūkinius genetinius išteklius ex situ (ūkinių gyvūnų genetinės medžiagos naudojamajam ir saugojamajam ūkinių gyvūnų genų bankams išlaikyti, spermos ir embrionų kolekcijoms sudaryti ir saugoti); stebėti, atrinkti ir įvertinti Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinius išteklius, rengti ekspedicijas; informuoti visuomenę apie Lietuvos ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimo veiklą (viešinimo akcijos, ūkinių gyvūnų genetinių išteklių demonst­ravimas, straipsniai, interneto svetainė).
Įkainis už saugomus in situ žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų veislės arklius per einamuosius metus siekia 1 414,21 Eur už vienetą (valstybiniams žirgynams – redakcijos pastaba).
Lėšos Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo priemonei skiriamos žemės ūkio ministro įsakymu.
Vadovaujantis LR žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 18 d. įsakymu 3D-190 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veik­los „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“, už žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų veislės arklius yra numatyta ES parama. Šioje programoje yra remiama veikla – nykstančių vietinių senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių laikymas ir veisimas. Už nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimą laikytojams yra numatyta kompensacija, kuri už žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų veislės arklius siekia 200 Eur už 1 SG.

Vladas KASPERAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.