Vaško kambario terapijos idėją parsivežė iš Ukrainos

b

Vaško kambario įkūrėja Abromiškių reabilitacijos ligoninės Psichoterapijos skyriaus vedėja ir bitininkė Viktorija Šerkšnienė savo pacientus nuteikia atsipalaidavimui, paaiškina bičių vaško kilmę.

Apie tai, kad bitininkai rečiau serga, be to, pasižymi kaip ilgaamžiai, seniai žinoma. Bitininkystė pastaraisiais metais populiarėja kaip sveikatai naudingo laisvalaikio būdas. Šalies žemės ūkio ir maisto parodose, mugėse lankytojai dažnai stabteli ties bitininkų prekystaliais. Ne tik dėl bičių produktų, bet ir dėl sveikatos, gamtos pažinimo patarimų. Raseiniškių bitininkų Šerkšnų šeima sukūrusi tikrą bičių produktų vartojimo laboratoriją. Bičiuliai patys išbandė ir įsitikino, jog žmogų teigiamai veikia ne tik medus ar bičių pienelis, bet ir apsilankymas bityne, avilio kvapas. Su pirmojo Lietuvoje vaško kambario įkūrėja Abromiškių reabilitacijos ligoninės Psichoterapijos skyriaus vedėja ir bitininke Viktorija ŠERKŠNIENE kalbasi „ŪP“ korespondentas Justinas ADOMAITIS.

– Esame girdėję apie mineralinio vandens, druskų kambarius, medikai yra patvirtinę jų terapinį poveikį žmogui. Kaip kilo vaško kambario idėja?
– Apie vaško kambarį sužinojome Ukrainoje, kai 2013 m. rudenį dalyvavome tarptautiniame „Apimondijos“ kongrese. Ten bendravau su ukrainiečių mokslininke ir bitininke Lidija Valigura, kuri tą kambarį kūrė dešimtmečius ir naudoja seniai. Kongreso dalyviams buvo pristatyta gydymo vaško kvapais (aromaterapijos) idėja ir pats kambarys. Pirmieji kvapų terapiją gydymo tikslais pradėjo kinai prieš 6 tūkst. metų. Europoje pirmasis aromaterapijos terminą pradėjo vartoti prancūzų chemikas Rene–Maurice Gattefosse 1928 m. Kitas prancūzas gydytojas Jean Valnet kvapais gydė grįžusiųjų iš Antrojo pasaulinio karo psichinius sutrikimus. Austrų kilmės biochemikė Marguerite Maury 1960 m. išpopuliarino kvapų terapiją, sukūrusi jų panaudojimo ligoms gydyti metodiką. Jos teigimu, kvapai skatina nusiraminti, atsipalaiduoti, teigiamai veikia nervų sistemą, malšina skausmą, stresą, nuovargį ir gerina bendrą organizmo veiklą. Be to, kvapai skatina medžiagų apykaitą, gerina virškinimą, naikina virusus, bakterijas, stiprina imuninę sistemą, gydo žaizdas. Kvapai stimuliuoja limbinę smegenų sistemą, atsakingą už gilių jausmų jutimą. Šis smegenų sluoksnis valdo emocijas, padeda įsisavinti naują informaciją. Aromaterapijos žinovas Gabrielis Mojay teigia, jog kvapai skatina žmogaus psichologinę, fizinę ir dvasinę gerovę. Grįžusi iš Kijevo vaško kambario projektą pasiūliau Abromiškių reabilitacijos ligoninės vadovui ir gavusi pritarimą įgyvendinau.
– Ant durų užrašyta, jog čia yra psichoterapijos kabinetas, tačiau įėjęs pasijunti tarsi bitininko namelyje.
– Šiame kambaryje yra 86 kg vaško, supilstyto į medines šešiakampes dėžutes, primenančias korio akeles. Vaškas šeštą ryto pradedamas šildyti, kaista iki 34 laipsnių ir laikosi visą dieną, vakare išsijungia automatiškai. Vaškui šildyti naudojame infraraudonųjų spindulių šildytuvus. Tie spinduliai nešildo aplinkos, tik vaško plokštes. Pacientams būti vaško kambaryje labai patinka. Jiems iškart kyla asociacijos su vaikyste, apsilankymu pas senelius bityne, atsiranda prisiminimų, teigiamų emocijų. Kartu su vaško kvapais vyksta ir muzikos terapija, visa procedūra užtrunka apie 30 min. Sujungėme dvi poveikio priemones: garsus ir kvapus. Gydytojas pacientams paskiria procedūras, o tada mes, psichologai, juos priimame. Vienas pacientas vidutiniškai apsilanko 7 kartus – tokį reabilitacijos „paketą“ kompensuoja Valstybinė ligonių kasa. Ukrainietės L. Valiguros teigimu, gydymo tikslais 30 min. vaško kambaryje pabūti užtenka. Kartais žmonės ateina anksčiau. Mes praktikuojame, kad pacientas atėjęs įsitaisytų krėsle, užsiklotų (tai sukuria saugumo, jaukumo įspūdį), tada išdalijame bevieles ausines ir kalbame į mikrofoną, įjungiame specialią atpalaiduojančią muziką. Tai multifunkcinis kambarys. Nėra pašalinių garsų, balsas skirtas kiekvienam tiesiai į ausį.
– Pastebiu, jog vaškas stilizuotose korio akelėse labai skirtingų spalvų bei atspalvių. Ar jis visas grynas, ar su kokiais nors priedais?
– Kadangi įsijungė šildymas, vaškas keičia spalvą. Kai vakare išsijungia šildymas, jis vėsta ir tamsėja. Visų atspalvių vaškas iš mūsų bityno. Stalius pagamino šešiakampius rėmelius, aš pati pilsčiau vašką. Abu žiūrėjome, kad infraraudonieji spinduliai šildytų ne medieną, o vašką. Akučių išdėstymas kambaryje – mano improvizacija. Šviesus vaškas – pavasarinis, tamsesnis – rudeninis, iš lizdinių korių išlydytas. Kai vaškas šiltas, jo spalvos vienodėja, vaškas tampa matinis. Vaško spalva priklauso ir nuo augalų žiedadulkių. Vienais metais netoli Girkalnio turėjome didelį pupų lauką. Įdomaus skonio medus, ne visiems patiko, žiedadulkės buvo labai tamsios, taip pat ir vaškas.
– Kodėl vašką reikia šildyti, juk ir taip jo kvapo pilnas kambarys?
– Jei mes paprastai padėsime vašką, jis kvepės neilgai. Šildomas iki įprastos bičių kamuolio avilyje temperatūros jis išskiria savo eterinius aliejus ir tada pasklinda intensyvus kvapas. Iš pradžių bijojome, kad tas kvapas bus labai aštrus ir ne visiems patiks. Mūsų pacientai į Abromiškių reabilitacijos ligoninę patenka po insultų, kitų sunkių ligų.
– Kokią pastebite vaško kambario lankytojų reakciją?
– Vaško kambaryje pacientų veikla – atsipalaidavimas. Pamiršti savo ligas, rūpesčius, netikėtai atsiradusią įtampą, bent jau tą pusvalandį. Vaško poveikis ypač svarbus rudenį, kai gamtoje daugėja tamsos, žmones užklumpa depresijos. Pacientai, atėję į kambarį, liečia vašką, jį uosto, klausinėja, bendrauja. Vaškas tiesiog prakalbina žmones, jie atsipalaiduoja. Kambario terapija – kvėpavimas vašku. Labai dažnai mes ir žvakę užsidegame. Namuose man tai įprasta procedūra, suburianti šeimą, suteikianti erdvei jaukumo, o čia žmonėms reikia paaiškinti. Deginti vaško žvakes patartina tokiu metu, kai žmones puola sloga, kvėpavimo ligos. Vaško žvakės deginimas namuose – tai pirmoji dezinfekcija. Be to, ji žmogui teikia ramybės, subalansuoja jo vidinius išgyvenimus. Savo pacientams rekomenduoju sukoncentruoti žvilgsnį į žvakės liepsną ir tai žmonėms padeda atsipalaiduoti. Juk ne kiekvienas namuose turime laiko pusvalandį pamedituoti.
Kambaryje keletu vaško plokštelių bandžiau „sustiprinti“ avilio kvapą – medinį pagrindą ištepiau pikio tirpalu, tačiau efektas buvo trumpalaikis.
Ruošdama vaško kambarį ieškojau literatūros apie patį vašką, bet šaltiniai labai kuklūs. Ukrainietė L. Valigura sako, kad ne pikis, o vaškas yra antiseptikas, antibiotikas avilyje.
– Esu girdėjęs, jog ukrainiečiai vartoja korių dangtelius, užpiltus medumi, kaip maisto papildą ir net vaistą.
– Su medaus koriu suvalgęs gabaliuką vaško žmogus neturėtų baimintis – karoteno (vitamino A) ten yra gerokai daugiau negu jautienoje. 100 g vaško yra tūkstantis tarptautinių vienetų, o jautienoje – 60. Su medumi suvalgytas vaškas ištepa žarnyną, padaro elastingas sieneles ir natūraliai pasišalina – organizmas jo neįsisavina. Tokius dalykus pasakoju mugių lankytojams, atsiranda kitas tarpusavio santykis. Pagal idėją, parsivežtą iš Ukrainos, visas vaškas turėtų būti geriausias – korio dangtelių. Jame yra labai daug fermento lizocimo, daugiausia antibiotinių savybių, palyginti su kitu vašku. Tokį tik dangtelių vaško kiekį surinkti – prabangos dalykas. Ukrainiečiai dangtelius užpila medumi ir pasiūlo vartotojams kaip vaistą nuo kvėpavimo takų ligų. Apskritai ukrainiečiai bitininkai gamina daug bičių produktų, kurie pas mus būtų draudžiami. Mes galėtume tą naudoti tik savo reikmėms.
– Anksčiau Lietuvoje žmonės patys liedavo žvakes, jas saugodavo svarbiausiems gyvenimo įvykiams, tikėdavo, jog vaško žvakės liepsna, kvapas apsaugo namus. Be to, katalikų bažnyčiose ir stačiatikių cerkvėse nuo seno privalomai deginamos tik bičių vaško žvakės.
– Iš savo šeimos patirties galiu teigti, jog vaško kvapas atitolina slogas, kosulius, alergijas. Aš niekada nesakau, kad vaškas gydo – tą reikėtų įrodyti mokslo tyrimais. Mes sakome, jog vaškas – profilaktinė priemonė. Vaško terapiją pirmiausia išbandėme patys Šerkšnų ūkyje. Pasigaminome keturias rūšis tepalų, išbandėme. Visi bitininkai skundžiasi rankų sąnarių skausmais – vaško tepalų poveikis pasijautė. Vaško ir eglės sakų tepalas naudingas sąnariams, taip pat saugantis virusų galima patrinti nosį, krūtinę, padus. Bet tai irgi ne vaistas, o profilaktika. Mes negalime sakyti, kad tai vaistas. Lietuvoje nėra apiterapeuto specialybės.
– Nacionalinės kokybės produkto sertifikatais paženklinti Reginos, Jurgio ir Dainiaus Šerkšnų trijų bičių ūkių produktai. Kokia šeimos ūkio sėkmės formulė? Kooperacija, kelio nuo avilio iki vartotojo valdymas?
– Girkalnyje (Raseinių r.) dirbame visi kartu, prižiūrime tris šimtus bičių šeimų. Turime daug platformų ir bites medunešio metu vežiojame po ganyklas. Mūsų krašte plinta grikiai, kurių anksčiau čia niekas neaugino. Mums tai pravartu, nes šių augalų nereikia purkšti chemikalais. Ūkininkams pastaruoju metu nepelninga auginti rapsus, bitininkams dėl to tik į naudą. Turime ir stacionarius bitynus.
Daugelyje prekybos tinklų, vaistinėse galima rasti „Šerkšno medaus“. Prekės ženklas populiarėja ir dėl patraukliai skambančios pavardės, ir dėl išskirtinės kokybės produkcijos. Vaikus vartoti medų pratiname spalvingais jo miši-
niais – su spanguolėmis, šaltalankiais, čiobreliais, pipirmėtėmis ir pan. Su prekyba susijusius reikalus tvarko mano vyras Dainius Šerkšnas, kas susiję su bitininkavimu – tėvai Regina ir Jurgis Šerkšnai.
Prie bičių eina visi Šerkšnų šeimos nariai, nes labai svarbu žinoti produkto kelią nuo bičių ganyklos iki vartotojo. Žmogus į mugę neateina pirkti, jis ateina paklausti, pabendrauti, sužinoti apie medaus vartojimo galimybes. Jei tu nebitininkauji, o tik prekiauji – būsi paliktas be dėmesio.
– Bitininkas ir reabilitacijos ligoninės psichologas. Bitė ir žmogus. Visata ir žemės smiltelė. Kur riba tarp realybės ir paslapties?
– Nueini į bityną, atsidarai avilį – ir ten tokia darna, tokia ramybė, kartais atsineštas stresas savaime dingsta. Bitininko darbas fiziškai beprotiškai sunkus, bet kai į burną paimi pienelio, žiedadulkių, atsiranda jėgų, keičiasi laiko skaičiavimas.
Darbas su motinėlėmis reikalauja iš tavęs švelnumo, atidumo, toks trapus dalykas. Atrodo, kas čia yra paimti motinėlę ir uždėti taškelį (žymint metus). Kaip tą padaryti švelniau negu švelniai? Su pieneliu darbas turi būti tikslus – dienomis, valandomis, minutėmis.
Kai su vaikais einu į bityną, sakau: vienos bitės bijokite, bet kai jų tūkstančiai – saugu. Mūsų šeimoje – visi bitininkai. Kai susirenkame prie avilio, prisiskaitę apie bites, prisirinkę žinių, sukeliame diskusiją. Kartais atsitinka, kad prapuola noras gilintis į bičių lizdą, tada uždarome avilį ir vykstame namo.
Kai prasideda medunešio sezonas, vyriausiasis bitininkas Jurgis važinėja po Raseinių krašto apylinkes ir tiria vietas, į kurias galėtų atvežti bičių šeimas. Būtina įvertinti lauko reljefą, medingųjų augalų plotus, užuovėjas ir pan.
Visi prisimena Tiltų kaime (Trakų r.) vykusios bitininkų šventės metu siautusį škvalą, išguldžiusį ir Dzūkijos pušynus. Nulaužtos, su šaknimis išverstos pušys buvo ir ties varėniškio Juozo Amšiejaus bitynu, tačiau už kelių metrų stovėję aviliai liko nepaliesti. Paslaptis?
Mano vyras dažnai su vaikais eina į bityną stebėti bičių. Jeigu bitės baigiantis vakarui dar skrenda į ganyklas ir grįžta ratuotos, rytojus bus gražus. Jeigu nutilusios, greičiausiai kitą dieną laukia lietus. Anksčiau žmogus buvo abejingesnis gamtos stebėsenai, dabar pamato ir žydinčias liepas, ir nektarą renkančias bites.
Žiniasklaidoje dažnai kalbama apie kosmosą, šviesmečius, žmogus pasijunta toks mažas. O kaip tada tam vabalėliui – bitei jaustis? Ir prie avilio žmogui iškyla tokių egzistencinių pamąstymų. Juolab kai tu prieini prie avilio, kiekvieną kartą sprendi rebusą: kas vyksta toje šeimoje, ar ją reikia praplėsti, įdėti naujų korių, ar sumažinti, ar sukeisti korius vietomis. Jos gyvena savo gyvenimą, o tu įsiterpi ir gyveni kartu. Tada jos prisitaiko.

Justino ADOMAIČIO nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.