Vėjo ir laisvės sąjungininkės teigia, jog motociklai šeimos neužgožia

„Zuikis“, „Braškytė“, „Perliukas“, „Mylimasis“ – taip meiliai šios moterys vadina ne vyrus ar vaikus, o… savo motociklus. Klubo „Vėjų laumės“ nares vienija motociklai, kurie neatima moteriškumo ir neužgožia šeimos. Klubo emblema – lietuviška vėliava pasipuošusi karžygė baltame fone – rodo, kad klubo narės yra draugiškos kovotojos už teisingumą.

Liucija Alksninytė: „Motociklas – tai laisvė ir atsipalaidavimas“

„Kaltas mano tėtis. Kai man buvo trylika, jis nupirko iš Vokietijos parvežtą mopedą. Tokį senovinį, su pedalais. Juo galėjau važinėti tik kaimo keliukais“, – prisimena iš Alytaus kilusi Liucija Alksninytė. Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad šiai žaviai merginai paklūsta motociklas.

Mamai – stresas
Išbandžiusi paauglišką plieninį žirgelį, po kelerių metų Liucija jau norėjo galingesnio. Alytaus baikerių klubo prezidentui Rimantui Alksniniui vienturtės dukters noras buvo šventas – Liucijai nupirko motorolerį. Nieko nuostabaus, kad vos sulaukusi pilnametystės mergina gavo vairuotojos teises ir nusipirko, kaip pati sako, normalų, galingą motociklą.
Tėtis su dukra pradėjo važinėti į baikerių renginius. „Mamai tai buvo didelis stresas. Negana to, kad tėtis nervus gadina, dar ir dukra prisidėjo“, – juokauja Liucija. Rimantas Alksninis nuo jaunystės važinėja „Harley Davidson“. Mama turėjo susitaikyti, kad šeimoje nuo šiol bus ne vienas, o du baikeriai.
Baigusi vidurinę mokyklą Alytuje, Liucija pradėjo studijuoti Vilniuje. Šiais metais apgynusi turizmo vadybos magistro darbą, ji liko dirbti sostinėje. Dabar važinėja ir automobiliu, ir motociklu. Su tėčiu netenka važinėti, nes skiriasi jų motociklų galingumas ir važiavimo stilius. „Mano motociklas yra miesto, sportinis, mėgstu greitį, o tėtis ramiai važinėja čioperiu. Susitinkame tik baikerių šventėse. Tokių šeimų reta – paprastai tėvas savo pomėgį perduoda sūnui, ne dukrai“, – sako Liucija.

Sveikina signalizuodami
Mergina tikina, kad miesto gatvėse ji laikosi saugaus eismo taisyklių. Pralėkti su vėjeliu sau leidžia tik užmiestyje. „Kuo daugiau posūkių, tuo smagiau“, – teigia motociklininkė. Ji įgūdžius lavino ir Kačerginės motociklų žiedinėse lenktynėse, bet sportininkės vardo nesiekė, važiavo savo malonumui. Liucija pasitiki savo jėgomis, nes per šešerius vairavimo metus sukaupė nemažai patirties.
Kasdien į darbą Liucija motociklu nevažiuoja, nors mielai tai darytų. Motociklą laiko garaže ne prie namų, todėl ryte nespėja jo pasiimti, tenka važiuoti automobiliu. O kai išsiruošia į Alytų pas tėvus – tik motociklu. „Motociklas – tai laisvė ir atsipalaidavimas, vairuodamas automobilį niekada nepatirsi tokio jausmo“, – tikina L. Alksninytė. Užsėdus ant motociklo, visi pojūčiai sustiprėja – jauti gamtos kvapus, vėją, kedenantį plaukus, o jeigu lyja, nieko baisaus – tinkama apranga apsaugo nuo šalto dušo.
Liucija mėgsta vakarais apsukti ratą aplink miestą su „mylimuoju“, „geležiniu draugu“ – taip ji vadina savo motociklą. Dažniausiai važinėja su draugais vyrais, nes jų tarp baikerių dauguma. Bet yra ir moterų. Kartais susirenka 20 – kai jos važiuoja gatve ir sustoja prie sankryžų, automobilių vairuotojai kelia nykščius aukštyn, sveikindami signalizuoja. „Vyrai baikeriai labai gerbia motociklus vairuojančias moteris“, – teigia ji.

Į baikerių šventes – su aukštakulniais
Liucija nedidelio ūgio, apžergusi motociklą vos siekia kojomis žemę. Vyrai supratingai padeda merginai, jeigu reikia, apsuka motociklą. „Man per sunku“, – teisinasi ji.
Moteriškumas ir motociklas – sunkiai suderinami dalykai. Pirmiausia šalmas gadina šukuoseną. „Kai jį nusiimu, iš mano garbanų nieko nelieka. Žinoma, tai erzina, juk norisi gražiai atrodyti“, – juokiasi Liucija. Kita vertus, ji, moterų motociklininkių klubo „Vėjų laumės“ tarybos narė, pasididžiuodama sako, kad per baikerių šventes visos klubo narės atrodo labai moteriškai. Jos vilki suknelėmis, avi aukštakulnius, net prie baikerių aprangos prisiderina sijonukus.
Liucijai neteko patirti rimtos avarijos, nors buvo atsidūrusi per plauką nuo pavojaus: „Lenkdama krovininė mašina vos nekliudė alkūnės, laimingas atsitiktinumas, kad pavyko išvengti tragedijos. Tai labai sukrėtė ir nuo to karto esu dar atsargesnė. Jei važiuoji gerai, tai dar nereiškia, kad pavyks išvengti avarijos, nes gali tapti kitų klaidų auka. Dažnai pasitaiko, kad automobilių vairuotojai nepraleidžia motociklininkų – jų nepastebi, o gal nenori matyti. Nors pastaruoju metu kelyje daugėja geranoriškumo.“
L. Alksninytė įsitikinusi, kad tik klubo nariai išmoksta važinėti tvarkingai: „Man tenka važinėti ir su jais, ir su jokiai asocia­cijai nepriklausančiais motociklininkais, todėl matau skirtumą. Kai važiuoji grupe, esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą. Bet koks neatsargus manevras gali sukelti pavojų iš paskos ar šalia važiuojantiems draugams, todėl savo veiksmus apgalvoji.“ Liucijos nuomone, gavęs teises motociklininkas užmiestyje negali važiuoti didesniu negu 80 km/h greičiu, nes neturi pakankamai patirties. Dažniausiai žūsta tie motociklininkai, kurie nepriklauso jokiam klubui.
Liucija turi ir kitų pomėgių – labai mėgsta kalnų slidinėjimą, todėl laukia žiemos. Neseniai baigė šokėjos karjerą, buvo patekusi į „Lietuvos ryto“ krepšininkų palaikymo komandą, bet patyrė traumą. Rudenį vėl planuoja šokti, ją traukia modernūs, gatvės šokiai.
Kaip turizmo vadybininkė Liucija kitiems rengia keliones ir pati svajoja pakeliauti, žinoma, motociklu. „Planuoju kitą vasarą su keliais bendraminčiais nuvažiuoti į Kroatiją. Mano motociklas netinka ilgoms kelionėms, įveikti du tūkstančius kilometrų būtų tikras iššūkis“, – ateities planais dalijasi L. Alksninytė.

 Emilija Grigauskienė: „Pati nustebau, kokia esu stipri“

„Buvau pilka namų šeimininkė, trijų vaikų mama, kuri nuo ryto iki vakaro sukiojosi virtuvėje ir dirbo neįdomų darbą, o vyras kabinėdavosi dėl kiekvienos smulkmenos“, – pasakoja kaunietė Emilija Grigauskienė.

Vyrui – dveji metai košmaro
Emilija neturėjo vasaros atostogų, o kai baigėsi dekretinės, grįžo į darbą baldų įmonėje ir, kaip ji pati sako, vėl tapo juodadarbe. „Kai man sukako trisdešimt, pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau tuščią veidą, kuriame nebuvo nieko – prisiminimų, gyvenimo aistros, iššūkių… Ir staiga manyje kažkas nutrūko, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis“, – prisimena ji.
Buvo pačiai keista – Emilija nėra spontaniška, tačiau staiga sugalvojo išmokti vairuoti motociklą. Trijų vaikų mama juokauja, kad visi, kurie ją pažinojo anksčiau, nebūtų patikėję, jog ji gali iškrėsti tokį pokštą. Juk nebuvo nė vieno draugo ar pažįstamo motociklininko.
Emilija nepasitarė su vyru, nieko jam nesakiusi pradėjo lankyti motociklų vairavimo kursus. Kai per egzaminą atsisėdo ant motociklo, 1,56 m ūgio Emilijos kojos pakibo ore, iki žemės liko 10 cm. Teko laikyti egzaminą su apribojimais. Kai pagaliau išsvajotas teises ji įsimetė į rankinuką, pradėjo ieškoti motociklo.
Šeimos biudžetas buvo kuklus. „Mudu su vyru juodadarbiai, o dar trys vaikai. Visos mūsų mėnesio pajamos suskaičiuotos iki paskutinio cento“, – prisimena kaunietė. Tačiau tai nebuvo kliūtis siekti svajonės. Išsirinkusi motociklą, tiesa, seną ir nebrangų, Emilija paskambino vyrui ir pranešė žinią: „Atvažiuok, perku motocik­lą.“ Vyras neteko žado. Jis negalėjo patikėti, stovėjo lauke ir laukė, kol ji pasirašė pirkimo sutartį. Nekalbėjo su Emilija dvi dienas, negalėdamas atsipeikėti nuo šoko. Ir vėliau prisipažino, kad dvejus metus gyveno kaip košmare, kol susitaikė su šiuo žmonos poelgiu.

Pomėgis sustiprino šeimą
O Emilijos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Iš anksto suderinusi su vyru ir jam palikusi saugoti vaikus, važiuoja į klubo renginius, aktyviai užsiima labdaringa veikla, kurią propaguoja baikeriai. „Po darbo viena apvažiuoju kelis ratus aplink Kauną, pasivažinėju 3–4 valandas ir grįžtu namo kaip ant sparnų. Atsigaunu taip, kad spirgu kaip tie kukurūzų spragėsiai mikrobangų krosnelėje. Vyras žiūri į mane ir juokiasi“, – pasakoja Emilija. Ji visa švyti ne dėl to, kad pasikrauna adrenalino – tikrai nėra britvininkė. Tiesiog važinėjimas motociklu suteikia tokį malonumą, kad net šiltas dušas taip neatgaivina kūno.
Motociklas neišskyrė sutuoktinių, priešingai, dar labiau sustiprino vyro ir žmonos ryšius. Vyras pažvelgė į savo žmoną kitomis akimis. Jis pamatė, kiek ji dabar sulaukia dėmesio, kaip ja žavisi kiti vyrai, ir pradėjo labai saugoti, branginti. „Anksčiau manęs nevertino“, – sako Emilija. Vyras išmoko namuose pavaduoti ją, atlikti namų ruošos darbus, o svarbiausia – ir pats užsimanė važinėti motociklu. Iš pradžių jis važinėjo žmonos motociklu, dabar Emilija vien tik dėl vyro nusipirko didesnį. Kitą sezoną vyras žada įsigyti savo motociklą, kad nereikėtų skolintis iš žmonos. „Kitos tokios šeimos Lietuvoje tikriausiai nėra: ne vyras žmoną, o ji vyrą paskatino važinėti motociklu“, – juokiasi E. Grigauskienė.
Jai tenka susidurti ir su kitokiu požiūriu. Ne taip retai iš vyrų išgirsta, kad moteriai tokia veikla netinka, ir apskritai moters vieta yra namuose prie puodų. Dar kiti stebisi, kodėl šalia jos nėra vyro, kaip jis ją išleidžia. „Jiems atrodau trapi ir maža šalia motociklo. Iš tiesų aš sveriu 47 kilogramus, o motociklas – 250“, – šypsosi kaunietė.
Kitaip į mamą pradėjo žiūrėti ir vaikai, ypač didžiuojasi sūnus, o jo draugai ateina išlydėti Emilijos į kelionę. Nors ji sako, kad pirmiausia yra mama, ne baikerė. Išvažiavusi į renginį, niekada nepasilieka nakvoti – važiuoja atgal nors ir 300 kilometrų, nors ir per lietų.
Ir į klubo „Vėjų laumės“ veiklą įsitraukė todėl, kad ne siausti moterys susirenka, o prasmingai leisti laiką, organizuoja renginius vaikams ir visada pabrėžia, jog svarbiausia – šeima.

Motociklas vietoj psichologo
„Pati nustebau, kokia esu stipri. Įsitikinau, kad nieko nėra neįmanomo, viską galima pasiekti“, – sako E. Grigauskienė ir pripažįsta, kad jei su tokiu ryžtu siektų karjeros, pasikeistų ir ši jos gyvenimo pusė. Bet kol kas nėra vidinio postūmio, dėl kurio ryžtųsi profesinėms permainoms.
Emilija mano, kad važinėti motociklu gali kiekviena. „Kai reikėjo įsigyti aprangą, batus, šalmą, o juk viskas brangu, sudariau sąrašiuką, pasikabinau ir užsibrėžiau tikslą – per metus viską nusipirkti. Iš pradžių ieškojau kuo pigiau, negalvojau apie saugumą. Paskui įsigijau kokybiškesnių drabužių, bet su nuolaidomis“, – pasakoja ji.
Kaune Emilija jau susirado draugę, kurią paskatino važinėti motociklu. Draugė greitai gaus vairuotojos teises, motociklą jau turi. „Labai laukiu, kada galėsime važinėti kartu, noriu moteriškos kompanijos“, – sako kaunietė.
Ar dabar kitoks veidas žvelgia iš veidrodžio? „O taip! Pasikeičiau taip, kad net atostogoms randu laiko! Prieš metus draugė iš klubo paskambino ir sako: „Nusipirkau bilietą, griebk ir tu, lekiam į kelionę.“ Ekspromtu nuskridome į Italiją kelioms dienoms – net nebūčiau pagalvojusi, kad taip įmanoma. Tai buvo pirma mano kelionė į užsienį“, – pasakoja Emilija. Ji įsitikinusi, kad dabar viską gali.

 Liudmila Kazlauskienė: „Tai ne pomėgis, o gyvenimo būdas“

„Vyrai baikeriai buriasi į klubus, o moterų nepriima“, – teigia vilnietė, klubo „Vėjų laumės“ prezidentė Liudmila Kazlauskienė. Tai paskatino prieš penkerius metus „startinį šešetuką“ įkurti moterų motociklininkių klubą, kuriame vyrai negali dalyvauti.

Pirmiausia – labdara vaikams
Liudmila motociklu pradėjo važinėti šešiolikos, bet padarė nedidelę avariją. To užteko, kad dvidešimt metų ji net negalėjo pažiūrėti į motociklo pusę – kaustė baimė. Tačiau prieš aštuonerius metus draugai pradėjo ją gundyti vėl sugrįžti prie seno pomėgio. Iš pradžių ją prikalbino važiuoti ant užpakalinės sėdynės. Po kelių tokių pasivažinėjimų prabudo Liudmilos išdidumas – gana būti keleive, pirks savo motociklą!
Įsitraukusi į klubo veiklą, L. Kazlauskienė savo gyvenimo jau neįsivaizduoja be motociklo. Vyrų baikerių klubai mėgsta rengti šou, o „Vėjų laumių“ veikla kitokia – dauguma narių yra mamos, todėl pirmiausia nori rūpintis vaikais ir labdara.
„Rengiame vaikams stovyklas. Jose dalyvauja ir baikerių vaikai, ir vaikų namų globotiniai, ir vaikai iš socialinės rizikos šeimų“, – pasakoja Liudmila. Ir vieni, ir kiti susitinka jau ne pirmus metus, todėl susidraugavo, nors baikerių vaikai išlepę, o globotiniai – uždari. Klubas renginiuose renka lėšas įvairiems labdaroms projektams. „Baikeriai nesiviešina, bet aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje“, – tikina klubo prezidentė.

Baikeriai – ne pikti ir barzdoti
Pasak Liudmilos, anksčiau buvo gajus stereotipas, kad vyrukas ant motociklo – pilvotas, piktas, purvinas, su barzda, geriantis alų gatvių chuliganas. „Tai netiesa, tarp baikerių yra ir aukštas pareigas užimančių verslininkų, ir labai turtingų, išsilavinusių žmonių. Kartais pamatai per šventes baikerį, net sunku patikėti, kad jis universitete studentams paskaitas skaito“, – pasakoja L. Kazlauskienė.
Tiesa, baikeriai paprastai mėgsta puoštis tatuiruotėmis – ne išimtis ir „Vėjų laumių“ motociklininkės.
Klubo narystė įpareigoja motociklininkus tvarkingai elgtis kelyje, juk ant jų striukių – klubo emblema. Chuliganiškas elgesys nesuderinamas su geru klubo vardu. Ne taip retai baikeriai nedrausmingą narį „išbalsuoja“ iš klubo – ypač griežti yra vyrai. Užsienyje motociklininkas reprezentuoja ir Lietuvą, nes emblemoje – valstybės vėliava. „Neseniai mačiau Vilniuje važiuojančių lenkų motociklininkų koloną. Gražu žiūrėti. Jeigu jie chuliganiškai elgtųsi, iš karto pagalvotum, kad daro gėdą savo šaliai“, – sako Liudmila.
Važiuojant grupe, maršrutą iš anksto aptaria kelio kapitonas, kuris važiuoja priekyje. „Juk važiuodamas nepasitarsi, nepaskambinsi telefonu. Su ausinėmis girdėsi, ką tau sako, bet tavęs nesupras, jei bandysi kalbėti. Yra šalmų su įmontuotu telefonu, bet tokia įranga labai brangi“, – sako klubo prezidentė, vienu metu atlikusi ir kelio kapitonės pareigas.
Palankiau į motociklininkus pradėjo žiūrėti ir automobilių vairuotojai. „Kelyje visos transporto priemonės yra lygiavertės. Mes esame už toleranciją“, – sako Liudmila.

Ekspedicija Antano Poškos keliais
Šią vasarą L. Kazlauskienė dalyvavo ekspedicijoje, skirtoje pagerbti garsaus keliautojo Antano Poškos 1972 metais surengtą kelionę motociklu į Kaukazą. Šeši lietuviai penkiais motociklais per 3,5 savaitės nuvažiavo daugiau kaip 9 tūkstančius kilometrų.
„Mūsų tikslas buvo Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas. Per kitas šalis stengėmės pervažiuoti greičiau. Gaila, kad dėl įvykių Ukrainoje turėjome keisti maršrutą, važiavome per Turkiją“, – pasakoja L. Kazlauskienė.
Turkijoje buvo labai karšta, todėl ji važiavo su marškinėliais trumpomis rankovėmis, pasiraitojusi kelnes. „Tačiau sustojus degalinėje mane užblokavo dorovės policija. Jei būčiau turkė, mane būtų uždarę į kalėjimą dvidešimčiai metų. Bet užsienietei paaiškino, kad jų šalyje nevalia pažeidinėti tradicijų ir apnuoginti kūno“, – prisimena kelionės įspūdžius Liudmila.
Lietuvius svetingai sutiko Azerbaidžanas, tik visą laiką buvo juntamas naftos kvapas, o veidas apsinešdavo suodžiais. Ryte keliautojai stengdavosi išvažiuoti kuo anksčiau, nes dieną vargino 45–50 laipsnių karštis. Saulė degino veidą net per antšalmį. Užsirišus drėgną skarą ant veido, ji tuoj pat išdžiūdavo. Pirmomis kelionės dienomis buvo labai sunku – paskausdavo nugara, kaklas, nuvargdavo raumenys. „Paskui pripranti, organizmas prisitaiko prie krūvio. Visiems linkėčiau įveikti tokią kelionę“, – sako Liudmila. Grįžusi namo, ji jau po kelių dienų motociklu išriedėjo po Lietuvą. „Tai ne pomėgis, o gyvenimo būdas“, – sako klubo „Vėjų laumės“ prezidentė L. Kazlauskienė.

Rita Šemelytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.