Vien rapsai neištemps Lietuvos iš Europos Sąjungos dugno

Neseniai paskelbta Lietuvai labai nepalanki Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato ūkių apskaitos duomenų tinklo 2017 m. statistika. Pagal bendrosios produkcijos vertę, iš vieno žemės ūkio naudmenų hektaro Lietuva tvirtai įsitaisė paskutinėje, 28-ojoje, Europos Sąjungos vietoje. Gal prieš reikalaudami iš Europos Komisijos didesnių tiesioginių išmokų, Lietuvos žemės ūkio politikos nustatinėtojai ir žemdirbiai pirmiausia turėtų gerokai padidinti lietuviškos žemdirbystės našumą?

Istorinės neteisybės

Visuomenė jau atmintinai žino Lietuvai stojant į Europos Sąjungą (ES) mūsų žemdirbių patirtas istorines neteisybes. Ūkininkų, žemės ūkio bendrovių organizacijos siunčia protesto peticijas Europos Parlamentui, reikalauja nelaužyti pagrindinio ES principo – valstybių solidarumo, laikytis ES sutartyje įrašytų vertybių ir pažadų.

2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis Atėnuose pasirašė Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Penkiolika senųjų ES valstybių pažadėjo dešimčiai naujokių, kad 2013 m. tiesioginės agrarinės išmokos posovietinių, pokomunistinių šalių žemdirbiams susilygins su Vakarų ir Pietų Europos žemdirbių gaunama ES parama. Tačiau  praėjus devyneriems narystės metams faktinės Baltijos šalių žemdirbių pajamoms palaikyti skiriamos lėšos siekė tik apie pusę ES vidurkio ar dar mažiau: Lietuvoje – 144 Eur/ha, Estijoje – 117 Eur/ha, Latvijoje – 97 Eur/ha. (ES vidurkis 2013 m. –  apie 280 Eur/ha).

Starto pozicijos panašios

2013 m. vasario 7–8 dienomis ES Vadovų Taryba pažadėjo, kad 2021 m. Baltijos šalių žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos turi būti ne mažesnės nei 196 Eur/ha. Kai kurie ES politikai, ypač skandinavai, austrai, olandai, galvoja, kad latviams, estams, lietuviams užtektų ir 90 proc. ES vidurkio siekiančių išmokų. 2021 m. Lietuvos ūkininkai gaus ne 196 Eur/ha, bet tik 176 Eur/ha.

Vis dėlto, atrodo, mūsų žemdirbiai, pateikę sąskaitas ir ultimatumus Briuseliui, patys savo namų darbų nepadarė. Kitos šalys, kartu su Lietuva arba netgi vėliau patekusios į ES, pasiekė daugiau, nors jų visų starto pozicijos buvo panašios. Lietuvos ūkių vidutinė bendroji produkcija 2004 m. – 446 Eur/ha, o 2017 m. – 824 Eur/ha. Latvių –   530 Eur/ha ir 973 Eur/ha. O Kroatijos, kuri į ES įstojo tik 2013 m., užsigydžiusios kruvinas Jugoslavijos byrėjimo, Balkanų 1991–1995 metų karo žaizdas, vidutinė bendroji ūkių produkcija 2017 m. – 1 585 Eur/ha.

Dirbk ir ES padės

Tiesioginės išmokos – ne priedas ūkininkų pelnams padidinti. Jos skirtos ūkių nuostoliams padengti. Ekonomistų nuomone, gaunant mažesnę europinę ir nacionalinę paramą, reikia stengtis savo ūkyje iš pagrindinės veiklos sukurti didesnę pridėtinę vertę, o dauguma Lietuvos ūkininkų vis dar linkę parduoti žaliavas, užuot perdirbę užaugintą produkciją, nors žinomas ekonomistas, profesorius Rimantas Rudzkis apskaičiavo, kad iš vieno euro, investuoto į žemės ūkį, galima užsidirbti beveik dvigubai.

Ūkio bendrosios produkcijos vertė (farm’s gross production value) – augalininkystės ir gyvulininkystės produkcija pridėjus pajamas už paslaugas, nuomą, gautas palūkanas, draudimo išmokas, pelną iš miškininkystės, kaimo turizmo. Bendroji  žemės ūkio produkcija – nuimto derliaus, išaugintų  javų, daržovių, vaisių, gyvulių, paukščių ir gautų gyvulininkystės produktų vertė gamintojų kainomis.

Atgal į viduramžius

„Seniai sakau – mūsų žemės ūkio politika nuostolinga, ydinga, neekonomiška ir avantiūristiška“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Anot V. Juodsnukio, Lietuvos valdžia labiau remia ne europietiškus vidutinius šeimų ūkius, bet stambiąsias žemėvaldas. „O žemės ūkio bendrovių vadai aiškina, kad tokia žemės ūkio struktūra Lietuvoje neva istoriškai susiklostė. Lietuvos bendrovės giriasi, kad, valdydamos 14 proc. žemės ūkio naudmenų, sukuria beveik 30 proc. šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos, ir paniekinamai atsiliepia apie smulkius Airijos ūkininkus, kurių Žaliojoje saloje yra daugiausia. Iš tiesų mes sugrįžome į viduramžius, kai kokie nors baronai, kunigaikščiai didžiuodavosi savo turtais, vengdami prisipažinti, kad jų protėviai buvo paprasčiausi pakelių plėšikai. Didieji Lietuvos ūkių valdytojai slepia savo tikrąsias pajamas, kad išsisuktų nuo  priklausančių mokesčių“, – tvirtino V. Juodsnukis.

Neteisinga strategija

Pasak Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovo V. Juodsnukio, stambūs ūkiai  nesugeba ir nenori laikytis naujausių ES bendrosios žemės ūkio politikos principų  – tausoti aplinką, gaminti kokybišką maistą, įsidiegti šiuolaikines technologijas.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto profesoriaus dr. Jono  Čapliko nestebina paskutinė Lietuvos vieta ES ūkių apskaitos lentelėje.

„Mūsų atsilikimą nulemia pasirinkta žemės ūkio strategija. Auginame daugiausia grūdus ir renkamės ne pačias geriausias eksporto kryptis. Iš vieno ha daržovių uždirbtume daugiau, negu dabar gauname iš hektaro grūdų. Norint išlipti iš ES dugno, reikia skatinti mūsų ūkininkus gaminti pajamingesnius žemės ūkio produktus, perdirbti savo produkciją, kad ją galima būtų iškart tiekti maisto pirkėjams. Tai yra išgauti iš savo darbo vaisių didesnę pridėtinę vertę. Nutiesti geresnius eksporto kanalus. Visa tai vadinama nacionaline žemės ūkio politika, kuri nuo 2021 m. turi pakeisti dabartinę Lietuvos 2014–2020 metų kaimo plėtros programą“, – „Ūkininko  patarėjui“ teigė prof. dr. J. Čaplikas.

Pluoštinės kanapės padėtų

Kaimo ir regioninės politikos eksperto, VDU ŽŪA lektoriaus, žemės ūkio ministro patarėjo Alvydo Aleksandravičiaus nuomone, kai kurie Lietuvos žemės ūkio sektoriai toli gražu nėra ES atsilikėliai. „Reikia atskirai vertinti kiekvieną ūkių grupę. Mūsų vaisių, daržovių, šiltnamių ūkiai pagamina nemažai bendrosios produkcijos. Jeigu dar sulauktume pluoštinių kanapių verslo proveržio, tai net vidutiniai ir smulkūs kanapių augintojai gerokai padidintų Lietuvos žemės ūkio bendrosios produkcijos vertę. Bet agrarinės naujovės Lietuvoje sunkiai skinasi kelią. Neišnaudojame visų galimybių. Jeigu kaimų gyventojai reikalaus tik didinti nepalankius ūkininkauti plotus ir lauks kompensacinių išmokų už juos, bet nė piršto nepajudins, kad bent užaugintų ir kaimynams parduotų pašarinių žolių, arba vien pelkes ir balas registruosime, aišku,  vidutinė lietuviška 1 ha žemės ūkio naudmenų bendrosios produkcijos vertė niekada nebus didelė“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino A. Aleksandravičius.

Klystkeliai ir pavyzdžiai

Pasak eksperto, javai, rapsai mūsų žemės ūkio neištemps į europines aukštumas.

„Pievos, ganyklos, kuriose gyvulių beveik nematyti – klaidingas kelias. Olandijoje, kurios plotas pusantro karto mažesnis nei Lietuvos teritorija, kas antras ūkis – sodas, daržas. Nyderlandų Karalystėje daugiau nei 10 tūkst. ha šiltnamių, Lietuvoje – tik 55 ha pramoninių šiltnamių, neskaitant plėvelinių. Reikia ugdyti ūkininkų sąmoningumą, verslo nuovoką. Jie gerokai daugiau uždirbtų, jeigu kooperuotųsi, bendradarbiautų ne tik pirminėje, bet ir tolesnėse maisto gamybos ir tiekimo grandinės dalyse. Deja, dar per mažai žemdirbių, agroverslininkų prašo paramos trumposioms vietinėms maisto grandinėms vystyti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014 –2020 metų programą“, –apgailestavo A. Aleksandravičius.

Ne žemdirbių rankose

Habil. dr. Julius RAMANAUSKAS

Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Vadybos katedros profesorius 

Lietuvos maisto pramonės infrastruktūra – ne žemdirbių rankose. Pieno, mėsos perdirbimo įmonių savininkai – ne ūkininkų organizacijos. Perdirbėjai kaip išmanydami stengiasi gyventi ūkininkų sąskaita. Kaimo žmogus tik savo žemės sklype yra dar šioks toks šeimininkas. Todėl ūkininkai ir nesiveržia į visaip  reklamuojamas trumpąsias maisto grandines, suprasdami, kad pirmaisiais smuikais ten vis viena grieš prekybininkai ir perdirbėjai.

O ir tos grandinės – ne kardinalus sprendimas padėti piliečiams, pageidaujantiems būti arčiau užauginto, pagaminto ir sveikesnio maisto.

Domėjausi Ukrainos žemės ūkiu. Ten gigantiški 40 tūkst. ha ūkiai – ne retenybė. Yra net 600 tūkst. ha valdų. Tai jau žemės ūkio įmonės. Agrarinės gamyklos.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas