Vietines veisles išgena maras ir mitybos mados

Vietinės Lietuvos ūkinių gyvūnų veislės nyksta daugiausia dėl ligų ir radikaliai besikeičiančių mitybos įpročių. Patriotiškai nusiteikusių ūkininkų netenkina ir ES paramos sąlygos bei jos dydis. Kvietimai teikti paraiškas paramai vietinių senųjų veislių ūkinių gyvūnų augintojams skelbiami kasmet, tačiau pastarųjų poros metų kvietimų rezultatas buvo nulinis. Kodėl tarp ūkininkų nepageidaujamos senosios lietuviškos gyvulių veislės?

Kritiškai mažėja kiaulių

Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA), administruojanti ES paramos lėšas, „Ūkininko patarėją“ informavo, kad iš 2014–2020 finansiniais metais numatytos skirti 12,961 mln. eurų finansinės paramos iki šiol išmokėta mažiau nei ketvirtadalis, 3,225 mln. eurų, o šiemet šios paramos negavo niekas. Parama jos prašytojui mokama 5–6 metus su sąlyga, kad vietinių senųjų veislių skaičius nemažėtų ir jie būtų kergiami tik su tos pačios veislės gyvūnais.

 „Ūkininko patarėjui“ nepavyko rasti ūkininko, auginančio vietines baltąsias kiaules. Dar prieš porą dešimtmečių tai buvo pati populiariausia Lietuvoje kiaulių veislė. Ūkininkai liūdnai juokauja, kad ir vietines, ir kitų veislių kiaules jau reikės įrašyti į raudonąją knygą.

Šiuos gyvūnus smarkiai išretino afrikinis kiaulių maras (AKM), kurio židinį aptikus, reikia išskersti visas židinio zonoje auginamas kiaules. Maras iš lėto slenka ir į Žemaitiją. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Klaipėdos rajono skyriaus pirmininko Vidmanto Buivydo nuomone, ūkininkai vengia auginti ne tik vietinių, bet ir atvežtinių veislių kiaules; tai pernelyg rizikinga – nežinai, kada AKM atslinks į tavo ūkį. Todėl žmonės renkasi auginti kitus ūkinius gyvūnus.

Pandemija kol kas mažiau palietė Klaipėdos kraštą, bet ir čia auginamos daugiausia tik atvežtinių veislių kiaulės. Lietuvos ūkininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas V. Buivydas teigė negirdėjęs, kad rajone kas augintų ne tik senųjų vietinių veislių kiaules, bet ir juodmargius, žaluosius galvijus, vištines žąsis.

Pavyzdžiui, Vėžaičių žemės ūkio bendrovėje auginami tik ne vietinių veislių bekonai, kurie, šeriami ekologiškais pašarais, užauga per 6–8 mėnesius, o ne per tris, kaip kiaulininkystės kompleksuose.

Bendrovės pirmininkas Leonas Šatkus teigė, kad kiaulės auginimo laiką lemia pašarai: šersi tradiciniais, ekologiškais – auginsi keliais mėnesiais ilgiau.

LŪS Mažeikių skyriaus pirmininkas Andriejus Virkutis ironizuoja: „Dabar gal ir augina kas dvidešimt, kas trisdešimt, bet juk pačios „skaniausios ir geriausios“ pirkėjams vis tiek prekybos centruose. Be to, lašinius esą valgyti nesveika, nes juose daug cholesterolio.

Na ir kas, kad jau raginama lašinius valgyti, nes tai jau ir geriau, ir sveikiau už liesą mėsą, bet nepasitikėjimas jau pasėtas ir nepaklausios mūsų vietinės lašininės baltosios kiaulės jau išnaikintos.

Sveika gyvensena ir mados

A. Virkutis neabejoja, kad žemės ūkį, kuris per amžius maitino Lietuvą, naikina sveikos mitybos specialistai ir įkandin sekančios mados. Jau esą nesveika valgyti raudoną mėsą (jautieną), pieną ir jo produktus, kiaušinius. „Bus ir jie reabilituoti, bet ūkininkams tokios „mitybos specialistų“ rekomendacijos trenkia mirtinus smūgius“, – sako jis.

Anot mažeikiškio, jaunimas jau nenori daug dirbti, todėl jei ir augina galvijus, tai daugiausia tik mėsinius, atvežtinius. Jie ir užauga per kelis mėnesius, ir jų mėsa dešimtis kartų brangesnė, ne po 1,5 euro už kilogramą, kiek moka supirkėjai Lietuvoje.

„Gyvulininkystė labiau išplitusi Skuodo rajonuose, kuriuose žemės prastesnės, netinka augalininkystei, bet negirdėjau, kad ir ten kas augintų vietinių veislių gyvūnų“, – sako A. Virkutis. Daugiau auginama tik sunkiųjų žemaitukų arklių.

Pasak Mažeikių skyriaus pirmininko, atsigauna avininkystė, tačiau ūkininkai ir avių veislių atsiveža iš kitur, nes avienos pirkėjai vis ieško, kad mėsoje būtų mažiau lajaus, be specifinio aromato, kurį skleidžia mūsų vietinės šiurkščiavilnės škudės, juodgalvės. „Anksčiau žmonės avis augindavo daugiausia vilnai, kailiui, bet dabar nėra kur tos vilnos dėti – nėra nei vilnos karšimo fabrikų, o ir šiurkšti vilna nepopuliari, švelnesnės reikia“, – sako A. Virkutis.

Anot Mažeikių skyriaus pirmininko, dabar dirbti žemės ūkyje iš vis yra nemadinga, neįdomu, o auginti gyvulių – juo labiau. „Anksčiau kiekviename kieme gyventojai laikydavo bent po karvę ar dvi, po porą kiaulių, o dabar visa tai smirdi, ypač gyvenvietėje, kaimynai piktinasi, protestuoja, – apgailestavo jis. – Mes krypstame nuo žemdirbystės. Dabar jaunimas verčiau žolytę pjauna, o ne gyvuliams sumaitina, kaip būdavo anksčiau.

V. Buivydas svarsto, kad vietinių gyvūnų veislių produktyvumas gal ir mažesnis, bet kyla klausimas: ko vartotojas nori – ar kad produktas būtų augintas vietoje, vietinėmis, įprastomis sąlygomis, ar nori atvežtinio. „Manau, vietinio žmogaus organizmas yra labiau prisitaikęs vartoti vietinį maistą, nes tai slypi genuose. Todėl ir vietinės daržovės, vietinė mėsa yra sveikesnė už atvežtinius produktus“, – teigė jis.

Anot klaipėdiškio, Amerikoje irgi „skani mėsytė“, bet juk ten gyvulys augdamas nė žolės nėra matęs. Tai ar mes norime valgyti tikrą mėsą, ar tą, kurios nereikia kramtyti?

Yra ir privalumų

Žemės ūkio ministerijos Gyvulininkystės ir augalininkystės skyriaus vedėjas Arūnas Šileika pripažįsta, kad vietinės ūkinių gyvūnų veislės yra labiau prisitaikiusios prie vietos sąlygų, mažiau reiklios laikymo ypatumams, tačiau yra gerokai mažiau produktyvios ir jų produkcija kokybe neprilygsta įvežtinių, labiau sukultūrintų veislių gyvūnų produktyvumui. Vis dėlto afrikiniam kiaulių marui neatsispiria ir Lietuvos baltosios.

Kita vertus, privalumas yra tai, kad vietinės veislės produktyvios išlieka keleriopai ilgiau, negu atvežtinės. Pavyzdžiui amerikietiškas holšteinas išgyvena iki 2 laktacijų, o Lietuvos juodmargė – iki 8, o ją sukergus su olandiškuoju holšteinu, amžių galima prailginti iki 4 laktacijų.

Parama nevilioja

Pasak A. Virkučio, ES parama kartais skamba viliojančiai, bet viską išsiaiškinus, kiek reikia įsipareigoti ir investuoti, ūkininkui vėliau ta parama nelabai rūpi.

Pagal Lietuvos Kaimo plėtros programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ numatyta ES parama gali pasinaudoti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, laikantys Lietuvos senųjų veislių gyvūnų.

Pareiškėjas turi auginti bent vieną numatytą naminį gyvūną arba dešimt naminių paukščių. Taip pat turi įsipareigoti bent penkerius metus išlaikyti paraiškoje nurodytų nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvūnų skaičių. Jei per penkerius metus neišlaikomas nurodytas gyvulių skaičius bei nepateikiami gyvulių netekimo priežastis pateisinantys dokumentai, parama gali būti sumažinta.

Norintieji gauti paramą pagal šią priemonę, taip pat turi įsipareigoti laikytis gyvūnų gerovės, gyvulių registravimo ir identifikavimo reikalavimų. Gavus paramą, turimą bandą ar paukščių būrį galima papildyti tik gyvūnų iš senųjų veislių bandų ar naminių paukščių būrių, kurių priklausymas bandai ar būriui yra patvirtintas genetiškai. Veisti gyvūnus galima tik poruojant su tos pačios veislės gyvūnais.

Pareiškėjas turi laikyti bent 1 arklį (arba) galviją, (arba) 2 kiaules, (arba) 5 avis, (arba) 10 naminių paukščių, priklausančių Lietuvos senosioms veislėms, kurioms gresia išnykimas.

Saugo ir veisia pavieniai

Lietuvoje jau negirdėti kalbų apie pilkąsias vištines žąsis. Kas jas augina – daugiausia ir baltąsias, ir mėsines. Kalakutų irgi nebėra, raibųjų vištelių – taip pat. Visi mėsiniai paukščiai lesinami vien kombinuotaisiais pašarais.

Vištinės žąsys buvo visiškai išnykusios. Jų rūšis buvo atgaivinta atsivežus kiaušinių iš Vokietijos. Kilus pavojui išnykti lietuviškoms baltosioms kiaulėms, suformuoti jų, kaip ir vištinių žąsų, būrį, patikėta Lietuvos gyvulininkystės institutui (LGI), kuriame toliau veisiamos ir vištinės žąsys.

Dzūkijoje dar galima pamatyti ir senųjų lietuviškų baltnugarių, juodmargių, žalųjų galvijų, o senųjų veislių avių bandą dar laiko UAB „Šeduvos avininkystė“.

Pavieniai gyventojai dar augina vietinių veislių kiaulių, galvijų, avių, bet paramos jie neprašo, nes įsipareigojimas laikyti tiek gyvūnų, kiek yra užegistruota paraiškoje, naikina galimybes užaugintus gyvūnus realizuoti rinkoje.

Ūkininkų nei pavienių augintojų netenkina siūlomas paramos dydis, nes užauginto gyvūno vertės ir supirkimo kainos parama nekompensuoja.