Vilkai „ėda“ ir valstybės pinigus

Sumedžioti vilką medžiotojams – didelė sėkmė, deja, medžioklės limitai labai griežti.

Pastaraisiais metais vis labiau baugina statistika apie vilkų daromą žalą. Teritorijos, kuriose jie šeimininkauja, vis plečiasi. Suvalkijoje šiemet ne tik Vištyčio apylinkėse (Vilkaviškio r.), bet jau ir Akmenynų, Liubavo, Sangrūdos seniūnijose (Kalvarijos sav.) pilkiai kruvinas puotas kelia vis dažniau. Medžiotojai piktinasi, kad griežti vilkų medžioklės limitai neleidžia kontroliuoti šių plėšrūnų skaičiaus ir dėl to sparčiai mažėja ne tik kitų laukinių gyvūnų, didžiulės žalos padaroma ir ūkininkams, mat pilkiai vis dažniau įsisuka ir į gyvulių bandas, o kadangi nuo pernai valstybė pradėjo mokėti kompensacijas už vilkų padarytą žalą, tad jie „suėda“ nemažas sumas ir iš šalies biudžeto.
Apie šias problemas su Liubavo medžiotojų klubo pirmininku Edmantu DERENČIUMI ir Kalvarijos savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vadovu Algirdu BANSEVIČIUMI kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Milda JONKIENĖ.

– Vis garsiau prabylama, kad pastaruoju metu vilkų populiacija labai pagausėjo ir tai jau tampa rimta problema. Ar išties ši statistika ima kelti nerimą jau ir medžiotojams?

Liubavo medžiotojų klubo pirmininkas Edmantas Derenčius tikina, kad Kalvarijos apylinkėse vilkų populiacija sparčiai didėja.

Edmantas DERENČIUS:
– Statistika yra žiauri. Jau treti metai Kalvarijos savivaldybėje, arčiau pasienio su Lenkija, nepažabojamai siaučia vilkai. Mes informuojame gamtos apsaugos institucijas, kad masiškai pjaunami šernai, sudraskomi šerniukai, jauni briedžiukai, jau beveik nebeliko stirnų. Ar dabar matome kur pievose būrelius besiganančių stirnų? Beveik ne. O ką jau kalbėti apie šių plėšrūnų daromą žalą žmonėms – kiek galvijų jau papjovė! Ir vis labiau jie įžūlėja. Medžiotojai turėtų reguliuoti jų skaičių, o ne kažkas „nuleisti“ iš Vilniaus limitus, kurie visiškai neatitinka tikrovės.
Visoje Marijampolės apskrityje per sezoną leista sumedžioti tik keturis vilkus – tai tas pats, kas nieko. Užpernai ant sniego skaičiavome pilkių pėdas – tik Akmenynų ir Liubavo seniūnijose jų per 20 radome. O juk pilkiai gana sparčiai dauginasi. Spėjame, kad jų šiuo metu yra kelis kartus daugiau. Vieną vilką pavyko nušauti. Tačiau ne taip paprasta juos sumedžioti – tai labai protingi gyvūnai. Pilkiai, praradę gaujos narį, kuriam laikui iš tų vietų pasitraukia, bet paskui vėl dažniausiai sugrįžta. O ir nušovus vilką didžiausia biurokratija: reikia per 12 val. pateikti raštu ataskaitą, kur ir kaip jį nušovei. Ūkininkai mus bara, kad po jų laukus vaikštome, medžiojame, bet nuo vilkų neapginame – šie siaučia, pjauna jų galvijus. Tik nuo pernai žmonėms valstybė ėmė kompensuoti nuostolius, o anksčiau visi kaltinimai dėl nuostolių griūdavo ant medžiotojų galvos.

– Tačiau vienas kitas vilkas reikalingas, kad kontroliuotų žvėrių gyvenimą, kiek tokioje teritorijoje kaip Jūsų turėtų būti šių plėšrūnų?
– Poros vilkų tikrai užtektų. Seniau šiuos plėšrūnus buvo galima medžioti visus metus. O dabar medžioklės laikas labai trumpas. Nesuprantu, kodėl mašinos partrenktą vilką skaičiuoja kaip sumedžiotą? Kodėl, kai po ratais papuola, pvz., briedžiai, niekas jų netraktuoja kaip sumedžiotų, niekas nereikalauja jų nurašyti iš leidžiamo medžioti limito. Kodėl vilkai įgavę tokias išskirtines teises? Ir krankliai tapo ypač saugomi, juos anksčiau šaudydavome visus metus ir už tai dar premijas gaudavome, o dabar negalima. Krankliai, gandrai  ir suopiai baigia išnaikinti kurapkėles, bet tų plėšrūnų paukščių neleidžia šaudyti Europos Sąjunga. Taip ir su vilkais. Žmonės dažnai pyksta ant medžiotojų, kad jie neva savo darbo nepadaro, neapsaugoja nei jų galvijų, nei laukų nuo laukinių gyvūnų. Didesnė santarvė būtų, jei patiems medžiotojams leistų nuspręsti, kiek ir kokių žvėrių sumedžioti.

– Šernų naikinimo istorija taip pat tikriausiai nepraeis be pasekmių?
– Dėl šernų irgi buvo perlenkta lazda. Mes esame įpareigoti, kiek šernų turime nušauti. Tačiau jų jau beveik nelikę – jaunus vilkai išskerdžia, o ir dėl kiaulių maro daug medžiotojai iššaudė. Seniau laukinių kiaulių per metus sumedžiodavome apie 100, dabar vos apie 30 pavyksta nušauti. Klaida buvo padaryta ir organizuojant medžiokles su varovais. Mes savoje teritorijoje žinojome kur, kas ir kaip, o kai nuginami žvėrys į kitą teritoriją, ligos židiniai, irgi išplinta. Ta propaganda vis dar gyva, kad jei koks šernas liks ir dar, neduok Dieve, ligotas, visoms kiaulių fermoms pavojus… Vilkams neužtenka papjauti vieną šerniuką, dažnai puola ir sunaikina visą šeimą. Radome kartą taip sudraskytus. Kai pilkiai mokina vilkiukus, pjauna ne tik tam, kad paėstų, bet ir kad medžioti jaunikliai išmoktų, tada žūsta daug žvėrelių ar galvijų. Vienam vilkui per metus reikia apie 60 stirnų (jei vien stirnomis mistų).

– Vilkų populiacijai sparčiai didėjant, ar neiškyla grėsmė ir žmonėms?
– Be abejo, maždaug prieš ketverius metus buvo atvejis, kad pilkis į mišką darbininkų neįsileido. Plėšrūnas kažkur, matyt, turėjo vaikų, tad buvo visai rimta grėsmė, kad jis galėjo užpulti. Juk į mokyklą per laukus ar mišką eina nedideli vaikai. O juk esame matę vienoje gaujoje apie septynis vilkus. Kas gali garantuoti, kad jiems nekils noras užpulti vaiką? Kol neatsitiko tokia nelaimė, į šią problemą žiūrima pro pirštus. Pas mus taip įprasta, kad tik trenkus perkūnui kažką mėginama spręsti. Pradėjo žmonės savivaldybę šturmuoti, kad ši sumokėtų už vilkų paskerstus galvijus. Suprantamas žmonių pyktis – pusantrų metų augintą galviją papjauna vilkas. Kai kas sako: kodėl į tvartą ūkininkai galvijų nevedžioja, bet parvesk kas vakarą, pavyzdžiui, 15 veršiukų, kai ganyklos už kelių kilometrų. Tegul pabando tie patarėjai, ką tai reiškia. Keistai atrodo, kad per visą didelę Marijampolės apskritį leista nušauti tik keturis vilkus. Limitai nustatyti pagal ES reikalavimus, bet nesiaiškinant situacijos pagal šių plėšrūnų paplitimą. Taigi jie sau sėkmingai dauginasi ir siaučia po mūsų apylinkes.

– Kalvarijos savivaldybėje vis dažniau užfiksuojama atvejų, kai vilkai sudrasko galvijus ar pakaks pinigų kompensacijoms?

Kalvarijos savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vadovas Algirdas Bansevičius sunerimęs, kad suįžūlėję vilkai gali pasikėsinti ir į žmones.

Algirdas BANSEVIČIUS:
– Nuo pernai metų spalio 1 d. Vyriausybė numatė mokėti kompensacijas už vilkų sunaikintus gyvulius. Praėjusiais metais nuo spalio mėnesio mūsų savivaldybės teritorijoje buvo sudraskyta viena telyčia ir avis, nuostoliai siekė apie 2 tūkst. litų. Šiemet informaciją apie kompensacijas išplatinome per seniūnijas, kur reikėtų kreiptis, jei atsitiktų toks įvykis. Šiais metais jau žmonės kreipėsi dėl aštuonių avių ir 17 galvijų, kuriuos sudraskė vilkai. Dvi avys ir telyčia buvo sudraskytos Sangrūdos seniūnijoje, visi kiti gyvuliai – Akmenynų, Liubavo seniūnijose.
Vilkų populiacija labai išplito ties siena su Lenkija. Manome, kad iš tų miškų nemažai pilkių atėjo. Sūsninkų miške 2000-aisiais, kai buvo pastebėtas vilkas, jį medžiotojai nušovė ir po to kurį laiką viskas buvo aprimę, bet dabar matome, kad šių plėšrūnų mūsų apylinkėse tikrai nemažai atsirado. Iš gamtosaugos fondo už gyvulius šiemet jau esame sumokėję 16 tūkst. litų, ir tai vien tik mūsų savivaldybėje.
Pinigus, kuriuos anksčiau gamtosaugos fondas galėjo panaudoti gamtos priežiūrai, dabar mokame už vilkų padarytą žalą. Per visą šalį tai susidaro tikrai nemažos sumos. Kodėl turime šerti vilkus savo išaugintais galvijais? O juk pilkio sudraskytas galvijas ant stalo nepapuola. Kita vertus, žmonės augina veislinius galvijus, tikėdamiesi užsiauginti melžiamas karves, bet, deja, praranda. Tegauna kelis šimtus litų kompensaciją, o naudos būtų turėję iš galvijo daug daugiau. Žinoma, gerai, kad dabar bent šiek tiek kompensuojama vilkų padaryta žala, nes anksčiau tik medžiotojai keiksmais būdavo apipilami. Tačiau jei ši problema nebus sprendžiama, ji tik didės.
Kalvarija – žemdirbiškas kraštas, dauguma medžiotojų čia ūkininkai. Tačiau patys savo laukuose jie negali apginti savo turto. Įstatymus tikrai reikia priimti protingesnius. Dabar mėtomės į kraštutinumus – arba viską išnaikinti, arba be atodairos saugoti. Aš pritariu medžiotojams, kad būtent jiems turėtų būti pavesta reguliuoti žvėrių skaičių teritorijose. Kalbame apie savivaldos skatinimą, bet be ES leidimo negalime jokio žvėries nušauti. Dvi gyvūnų rūšys, dėl kurių daugiausiai šiuo metu turime bėdos – vilkai ir bebrai. Anksčiau gaudavome skundų, kad briedžiai jaunuolynus nuniokojo, dabar tokių negaunam. Manau, vilkai daug kur padarė savo juodą darbą. Globodami pilkius, prarandame kitus laukinius gyvūnus, o ir naminių nemažai. Jei tokioje mažoje mūsų savivaldybėje jau teko išmokėti 16 tūkst. Lt, tai kiek vilkams „sušėrėme“ per visą Lietuvą? Kitais metais tokių pinigų kompensacijoms tikrai nepakaks. O 6-7 vilkų gauja – tai pavojus ne tik vaikams, ir suaugusį žmogų gali užpulti. Ar tikrai reikia laukti, kol taip nutiks? Vilkai per parą gali nukeliauti apie 50 km. Atminkime, kad medžiotojai ne tik šaudo žvėris, jie jais ir rūpinasi, tad vilkų populiacijos reguliavimo reikalus galėtų atitinkamos institucijos taip pat patikėti jiems, tvarkos būtų tikrai daugiau.

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.