Ashburn +8,3 °C Rūkas
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024
Ashburn +8,3 °C Rūkas
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024

Žagarės kentauras

2014/07/04

Gintarė Valuckytė Žagarė garsi ne tik vyšniomis, bet ir žirgais. Liepų gatvės gale – namelis ir senas molinis tvartas. Iš pirmo žvilgsnio neįtartum, kad ten žirgynas. Vakarais gali išgirsti, kaip jo savininkas Vidmantas Staškevičius švilpia ir šaukia savo bandą: „Vaikeliai, namo!“ Ir jie pardunda iš pievų. Žirgų išjodinėtojas, augintojas, aukščiausios kvalifikacijos veterinaras irgi grįžo namo iš Vokietijos. Juk ten žirgų sportas – labai populiarus, o Lietuvoje dar daug reikia nuveikti.

IMG_1166Žirgai skaito mintis Per automobilio langą matau prašmatnų buvusį Žagarės grafų Naryškinų žirgyną. Už jo suku į Liepų gatvę. Pievose žolę rupšnoja kažkieno žirgai. Stabteliu prie didelių arklidžių: „Ar čia Vidmanto nuosavybė?“ Dar ne. Riedu iki alėjos galo, kur gana atokiai stovi medinis namas ir senas molinis tvartas. „Ateikit, duosiu darbo!“ – lyg grįžusiai namo sušuko nuo traktoriaus atsitraukęs vyriškis su kepure ir kiek skylėtais marškinėliais. Netuščiažodžiaudami per pievą patraukiame į jo dvylikos žirgų bandą. Šeimininką lyg tėvą apsupa keletas žirgų. Drąsiai mėginu paglostyti juodo eržiliuko galvą. Šis pasibaidęs nulekia. „Kam ranką keli? Juk priėjusi prie nepažįstamo žmogaus neimi iškart jo glostyti, – su žirgų pasauliu supažindina Vidmantas. – Leisk žirgui tave pauostyti, paliesti. Tik tada tu jį liesk ir glostyk.“ Šeimininko nesibaido. Ranka jis kasinėja žirgo smakrą – pirmąją erogeninę zoną. Antroji – kaklas, trečia – nugara virš uodegos. Vidmantas atsistoja pavojingiausioje vietoje, prieš užpakalines kojas, ir kaso nugarą. Žirgelis iš malonumo ištempia kaklą, primerkia akis, pakelia viršutinę lūpą. Metukų eržiliukas Janis atėjo pažiūrėti svečių. Šeimininkas bando glostyti, bet jis šoka atgal. „Dabar palik mane ramybėje, – eržiliuko mintis įgarsina V. Staškevičius. – Arkliai bendrauja kūno kalba ir skaito žmonių mintis. Jei prieini su baime, jis pats nubėga.“ Janis susidomi manimi – uostinėja petį. „Aš noriu draugauti“, – Janio kūno kalbą vėl išverčia Vidmantas. Jis pataria žiūrėti į žirgo akis – kokia išraiška! IMG_1324„Svarbiausia – nustatyti, kas yra vadas, o kas – pavaldinys. Kai išmoksi suprasti jų kalbą, o jie supras, ko tu nori, atsiras kentauro jungtis – tu būsi su arklio kojomis. Vadas visada yra žmogus, – aiškina žirgininkas. – Jeigu žirgas kanda, užima vado poziciją.“

Auklėjimo ypatumai Šeimininko galvoje – didžiulis randas, kažkada sužalotas pirštas, kitos kūno vietos. Ir visa tai žmogaus išpaikintų žirgų „išdykavimai“ arba jo paties klaidos, kai mėgino gyvulį sutramdyti jėga. Dabar užtenka vien ranką kilstelėti ir žirgai žino, ko negalima. Vidmantas prieina prie jauniausio bandos kumeliuko, pakalbina, apkabina per kaklą ir užpakalines kojas. Vyras perskaito jo mintis: „Neimkit manęs, aš draugausiu su jumis, tik neimkit.“ Šeimininkas vedžioja jį pirmyn atgal, po vieną pakelia priekines, užpakalines kojas. Atrisnoja susirūpinusi kumelė. Viskas gerai – kumeliukas ramus, nes jau pripratęs. Tinkamai auklėjamas užaugs draugiškas. Už nusižengimus žirgą reikia bausti, bet nieko nelaukiant, ne per smarkiai ir ne per silpnai. Kiekvienas turi sugalvoti, kaip. Puiki auklėjimo mokykla – bandos stebėjimas. Vienas būdų – su žirgu elgtis taip, kaip kumelė atjunkydama kumeliuką: nuvaryti jį į šoną švelniai kepštelėjant. Kitas būdas suvaldyti žirgą – garsiai šaukti „iiiii“. Bandoje tokiu garsu žirgai prieš puldami perspėja: „Kai Lolo, bandos vadas, ateina atsigerti ir jo kiti neužleidžia, „iiiii“ visus išbaido.“

IMG_1505Įsimyli kaip žmonės „Čia Zoro – žemaitukas, maišytas su rusų jojamuoju ir arabų veislėmis, – į nediduką žirgą rodo Vidmantas, – arabų kumelė įsimylėjo žemaitį ir atsivedė Zoli. Jai prižadėjau, kad sudalyvavusi Europos čempionate galės turėti kumeliuką. Atrinkau dailų nediduką eržilą. Leido kergti du kartus, bet iš žvilgsnio supratau, kad jai nepatinka. Kumeliukas neišėjo.“ Po kelių mėnesių šeimininkas kumelei pasiūlė trimetį eržilą Bomondą. Zoli jį įsimylėjo ir po pirmo kergimo atsirado kumeliukas Zoro. Žirgai įsimyli? „Žmonės netiki, bet – taip! Tokių porų turėjau begalę. Tada ir kumeliukai nuostabūs. Janis – irgi toks. Kergiau jo motiną su tėvu, tačiau jiems to buvo negana. Naktį kumelė pabėgo pas eržilą, jį išleido iš gardo ir lakstė kartu po pievas. Po kiek laiko atsirado Janis“, – romantiškai pasakoja Vidmantas. Pasirodo, žirgų treneriai atrado būdą, kaip lenktyninį eržilą priversti laimėti, – hipodrome, prie tvoros, reikia pastatyti kumelę, kurią jis įsimylėjęs. Jau 35-erius metus žirgininkas stebi žirgų gyvenimą. Žiūrime į du besipešančius eržiliukus. Jie esą žaidžia rangą: turi parodyti, kuris stipresnis, kuris užaugęs imponuos kumelei. Gamtoje eržilai atsako tik už gynimą nuo plėšrūnų ir svetimų eržilų. Kumelė viskam vadovauja, atsako už vidinę tvarką, renkasi eržilą. Kai bręstantis eržiliukas pradeda vaidinti vyrą, Vidmantas jį paleidžia pas sukergtas kumeles. Ten eržiliukas vaizduoja „mačo“, bet kumelės greitai parodo jo vietą ir jis nuleidžia galvą: „Ką darysi, ne šiais metais...“

Vienintelis Lietuvoje IMG_1665V. Staškevičius augo Jonavoje, tačiau jo seneliai gyveno prie pat Žagarės, Žiurių kaime. Kai Vidmantas buvo dvejų, atidarė senelio tvarto duris, išbėgo kumeliukas. Berniukas apsikabino jo kaklą, gyvulys jį tempė. Visi puolė į paniką, o Vidmantui taip patiko, kad iki šiol žirgų nepaleidžia. Jis vis važiuodavo pas senelius, būdavo su žirgais. Žiūrėdamas į senąjį Naryškinų žirgyną galvodavo: „Kada nors būsiu čia direktoriumi.“ Taip ir nutiko – prieš trejus metus dabartinis šio žirgyno savininkas Gediminas Gutkauskas pakvietė Vidmantą grįžti iš Vokietijos ir direktoriauti. Bet dabar jis – direktorius tik savo dvylikos žirgų šeimoje. Vokietijoje praleido penkiolika metų. Pirmiausia jis tapo „kamikadze“ – jaunų žirgų išjodinėtoju. Paskui dirbo vaikų jojimo treneriu. Vėliau įkūrė savo mokyklą. Galiausiai draugai pasiūlė gydyti žirgus ištvermės varžybose. Po žingsnelį jis tapo Tarptautinės jojimo federacijos ištvermės sporto (FEI) aukščiausio lygio žirgų veterinaru. Tokių Lietuvoje yra trys. Vidmantas vienintelis Lietuvoje įvertintas keturiomis žvaigždutėmis. Ištvermės varžybose žirgas bėga 160 kilometrų maratoną iki 12 valandų per parą. Nenaudojami jokie stekai, pentinai – tik žirgo noras bėgti. Kas 15–30 kilometrų Vidmantas, kiti veterinarai apžiūri žirgus ir pasako, kurie iš jų gali tęsti varžybas. Vidmantas visame pasaulyje tokiose varžybose darbuojasi iki šiol. Dažniausiai keliauja į arabų kraštus. Juk arabų žirgai – geriausi bėgikai. Jie, neįveikę 100 kilometrų su dviem raiteliais, per tam tikrą laiką būdavo kastruojami. Taip išliko tik greičiausi. Kartu einame per jo pievą, kur išstatytos iš kelmų, šakų, akmenų padarytos kliūtys žirgams. Stovėdami kalniuko papėdėje žiūrime į atsivėrusį vaizdą iki Švėtės upės senvagės: „Tai – gamtos amfiteatras. Padarysiu čia tribūnas, o žemiau rengsiu varžybas.“

Žirgų sporto viltis – vaikai Vidmantas dabar treniruoja 10 vaikų. Jo tikslas – parengti naują jojikų kartą, kad žirgų sportas išliktų. Kur dėti užaugintus žirgus, jei nebus jojikų? Į užsienį vežti nenori, ten rinka perpildyta. Vokietijoje kasmet į valstybės biudžetą iš žirgų sporto gaunama apie keturis milijardus eurų. Lietuvoje reikia žirgininkų entuziazmo ir pinigų, kad būtų sukurta žirgininkystės infrastruktūra – kad jauni raiteliai galėtų save realizuoti, kad žirgų liktų Lietuvoje. Per būsimą varžybų aikštelę įžingsniuojame į miškelį. Kojas degina dilgėlės, aplink šokuoja varlytės, žydi gudobelės. Tai ir žirgų takas. Juo pasiekiame Latvijos sieną žymintį stulpą. Žirgininko aistra – parkūras, medžioklės su žirgais imitacija, kai niekada nežinai, kur atsidursi, kokią kliūtį teks įveikti. Tai grafų, kunigaikščių sportas. Į šeimininko teritoriją rąstu grįžtame per upės senvagę. Paėjėję atsiduriame prie molio ir šiaudų tvarto. Jis statytas 1936 metais karvėms laikyti. Lauke plieskiant 27 laipsnių karščiui viduje gaivu. Vidmantas čia nieko nekeis. Šios sienos šilumą ar vėsą išlaiko dvigubai geriau už modernias. Šiuolaikiškai įrengs maniežą su priestatu, juos sujungs stikline siena – „televizoriumi“, per kurį bus galima matyti vaikų jojimą.

Raitelis – ne ponas Vidmantas man balnoja sartąjį bandos vadą Lolo. Sau – bėrąjį Sir Caro. Liepų alėja žingsniuojame į atviras pievas. Žirgui valdyti reikia geležinių blauzdų ir švelnių rankų. Nesi ponas, kurį neša žirgas. Dirbi tiek, kiek ir jis: deda koją – spaudi savo blauzdą, tada kitą. Dešine paspaudei stipriau – sukasi kairėn, per stipriai patempi pavadį – purto galvą, makaluojasi į šonus. Atsipalaiduoji, išlaikai ritmą, pajauti snukį... Risnoja ritmingai – spaudi abi blauzdas. Išnyksta laiko pojūtis. Kaip miražas pro akis plaukia senos sodybos, laukai. Žirgas kopia į statų šlaitą, įsikimbu į karčius. Jaučiu neapsakomą jėgą po savimi. Išvydęs vandenį smėlio karjere mano didysis draugas džiaugsmingai išpučia akis. Įbrendame. Viena koja, paskui kita jis taško vandenį, kilnoja galvą. Lyg garsiai juoktųsi. Aš juokiuosi už jį, irgi permerkta iš po galingų Lolo kojų tykštančio vandens. Bandos vadas lengvai nepasiduoda, jaučia, kad su nepatyrusia raitele ir toliau galima šėlioti. Pora kilometrų atgal jau atrodo ilgesni, nes Lolo perėmė lyderio poziciją. Viduje kyla baimė: o ko tas šeimininkas toks ramus ir pasitikintis, negi nemato, kad galiu nukristi? Matyt, ta jo ramybė ir neleidžia Lolo visai pašėlti... Negana to, Vidmantas padeda savo galvą ant balno, iškelia kojas į viršų ir stovi. Ant žirgo! Paskui kojomis ant balno. O žirgas eina sau ramus, nereaguoja net į Lolo, bakštinėjantį galva jam į užpakalį. „Kai nori išmokti joti, žodį „baimė“ turi pamiršti. Svarbiausia – žirgo jautimas, jei tampi žirgo draugu, jis tau atiduoda savo širdį. Kai buvau šešiolikos metų, su grynakrauju eržilu įjojau į pelkę. Žemė siūbavo. Įsikibau į karčius ir sakiau: „Išnešk!“ Eržilas nuo kupsto ant kupsto iššokinėjo. Nuo tada supratau, ką reiškia jausti žirgą.“ Grįžę apsikeičiame žirgais. Pirmiausia jis išvaro ožius nuo merginos blauzdų išlepusiam Lolo ir peršoka su juo visas aikštės kliūtis. Pabaigoje iki pat balnų įbrendame į šeimininko tvenkinėlį. Varvančiais batais ir šlapiomis kanopomis užlipame ant kalniuko. Kaip išdidūs karžygiai apžvelgiame Žagarės laukų panoramą.

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.
Dalintis
2024/03/28

Kur slepiasi ūkininko genas

„Atostogos – šventas dalykas“, – „Ūkininko patarėjui“ tikino Plungės r. Babrungo sen. Truikių kaime gyvenantis ūkininkas Virginijus Brezgys. Jis su žmona Marija valdo 180 ha žemės, augina šimtinę a...
2024/03/28

Teismas: „Arvi fertis“ bankrotas – tyčinis, T. Dudėnas trejus metus negalės vadovauti

Verslininko Vidmanto Kučinsko valdytos trąšų bendrovės „Arvi fertis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o buvęs jos vadovas Tomas Dudėnas trejus metus negalės eiti jokių vadovaujančių pareigų, nutarė Apeliacinis teismas.
2024/03/28

Rankdarbiai ir margučių marginimas – spalvų terapija

Radviliškyje gyvena ir kuria žinoma tautodailininkė Edita Prikockienė. Ji beveik du dešimtmečius įvairiais raštais margina margučius, juos dažo keliomis spalvomis, kitus skutinėja peiliuku. E. Prikockienė yra Lietuvos tautodai...
2024/03/28

Netrukus žengsime į vasaros laiką − kodėl šis metas itin pavojingas vairuotojams?

Įvairūs tyrimai ir gyventojų apklausos rodo, kad du kartus per metus persukinėti laikrodžio rodykles iš žiemos į vasaros laiką ir atvirkščiai daugeliui žmonių nėra priimtina. Apie laiko sukiojimo poveikį žmogaus sveikatai kalbama nuo...
2024/03/28

Sertifikuotas regioninis Lietuvos kultūros kelias – „Penkių kūrėjų kelias“

Kovo 20 dieną sertifikuotas regioninio lygmens kultūros kelias – „Penkių kūrėjų kelias“, jungiantis avangardinio kino kūrėjų ir poetų brolių Jono ir Adolfo Mekų, teatro režisieriaus Juozo Miltinio bei „Naujosios Romuvos&ldq...
2024/03/28

Gaminantiems vartotojams už anksčiau sukauptas kilovatvalandes bus mokamos kompensacijos

„Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) primena gaminantiems vartotojams, kad š. m. kovo 31 dieną baigiasi sukaupto, bet nepanaudoto, elektros energijos kiekio apskaitos periodas. Vartotojams už nepanaudotas kilovatvalandes (kWh...
2024/03/28

Pasitikime Šv. Velykas kūrybiškai papuoštais namais

Kas gi nenori skoningai ir stilingai pasipuošti velykinio stalo. Nuotaiką pakels ir vazoje sulapojusios kelios beržo šakelės, papuoštos vaikučių išpieštais popieriniais margučiais. Bet vieną kitą patarimą ir pasl...
2024/03/28

Tyrimas atskleidė – rytinė ES siena visiškai atvira baltarusiškai medienai, neva atkeliaujančiai iš Azijos

Šiomis dienomis į viešumą iškilo Europos Sąjungos (ES) medienos sektorių kompromituojanti medžiaga. Nepriklausomo baltarusių portalo „Zerkalo.io“ žurnalistai paskelbė Baltarusijos tyrimų centro (BTC) medžiagą, atsk...
2024/03/28

Aukojimo terminalai bažnyčiose – kokias sumas kortelėmis linkę aukoti šalies gyventojai?

Mokėjimo terminalai bažnyčiose naudojami jau seniai, per juos gyventojai paaukoja pinigus už vestuvių, krikštynų ar kitų religinių apeigų atlikimą. Vis dėlto jie nebuvo pritaikyti per trumpą laiką priimti didelį kiekį smulkesnių aukų, kurio...