Žemaitis Modestas Paulauskas įsimylėjęs Slavikus

Daug gražių šalių regėjo legendinis krepšininkas Modestas Paulauskas. Ir Lietuva jam labai graži. Tačiau nuostabiausias kampelis – Slavikai Šakių rajone. Čia, žmonos Janinos gimtinėje, M. Paulauskas, pasak paties, varto gyvenimo kompiuterį ir mėgaujasi ramybe, šeimine laime. Jaunesnioji karta nė neįtartų, kad Slavikų bažnyčios pašonėje gyvenantis aukštaūgis, iš kurio sklinda ramybė, švelnumas, rūpestingumas, – tai tas pats krepšininkas, apie kurį amerikiečių spauda rašė, jog „jis visas iš kampų“, t. y. universalus varžovas – azartiškas, veržlus, siautulingas puolėjas ir gynėjas. Neseniai užsienio spauda olimpinį, dukart pasaulio, keturiskart Europos čempioną M. Paulauską pavadino pirmuoju Lietuvos karaliumi. Tokį jį atsimena žmonės iš praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių.

Į sportą įviliojo aplinka – Galbūt Jūsų seneliai, tėvai – milžinų palikuonys? Toks klausimas kyla ne vien dėl Jūsų svaiginančių pergalių pasaulio krepšinio aikštėse. Juk ir Jūsų broliai bei sesuo ne antraeiliai sportininkai buvo – priklausė Lietuvos rinktinėms: šviesaus atminimo Emanuelis jos garbę gynė kaip disko metikas, Edmundas – kaip krepšininkas, sesuo Elvyra – kaip tinklininkė. Papasakokite apie šeimą, kurioje užaugote. – Esu jauniausias vaikas šeimoje. Kai gimiau, tėčiui buvo 46, mamai – 43 metai, tad ūgtelėjęs senelių jau nemačiau... Bet žinau, kad jie buvo paprasti Žemaitijos kaimo žmonės – dirbo žemę, kad išmaitintų šeimą.Tėtis gimė ir užaugo Darbėnuose, mama – už 6 km, Nausėduose. Prieš karą tėtis dirbo Klaipėdos uoste kranininku, gaudavo solidžią algą. Netoli Klaipėdos šeimai pastatė namą. Per karą į jį pataikius bombai, liko šlapia vieta ir šulinys.Prasidėjus karui, tėvai pasitraukė į Nausėdus. Gimiau evakuojantis – kelyje, vežime. Kelias dienas gyvenome Kretingoje, todėl dokumentuose parašyta, jog čia gimiau.Klaipėdoje apsigyvenome 1946 m. Vyresni broliai ir sesuo netruko įnikti į sportą. Mat gyvenome mokykloje, kurioje buvo puikios sąlygos sportuoti – ir tam skirta salė, ir ne viena, o dvi krepšinio aikštės. Mokykloje tėtis dirbo ūkvedžiu, mama – klasių valytoja. Čia gyveno ir keli mokytojai. Atsimenu, važiuodavome 35–40 kilometrų su tėvais iš jų tėviškės parsivežti bulvių, agurkų. Mokykloje, kurioje pokariu gyvenome, – 1-oje vidurinėje, vėliau pavadintoje Kristijono Donelaičio, dabar tai Vytauto Didžiojo gimnazija, – mokiausi iki šeštos klasės. Tada tėvai atidavė mane į internatą, nes, paskendę darbuose, negalėjo manęs tinkamai prižiūrėti. Internatas man išėjo į naudą ir dėl griežto režimo, ir dėl gerų sąlygų sportuoti, mokytis, auklėtis. Dešimt klasių baigęs, grįžau į 1-ąją vidurinę mokyklą. Klaipėdoje gyvenau septyniolika metų, kol neišvykau į Kauną, į pasaulį. – Būdamas septyniolikos ir atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ komandai, tapote Lietuvos suaugusiųjų čempionu ir bemat buvote pakviestas į „Žalgirio“ meistrų komandą. Devyniolik­metis jau žaidėte Tarybų Sąjungos olimpinės rinktinėje. Kur Jūsų, legendinio krepšininko, pradžia? Galbūt tas laikas, kai šešiametis pradėjote žaisti krepšinį? Kokiomis aplinkybėmis tai nutiko? – Krepšiniu sudomino vyriausias brolis Emanuelis, nusivesdamas mane į mokyklos, kurioje gyvenome, sporto salę. Kaip ir kiti vaikai anuomet, viską žaisdavau – ir tenisą, ir tinklinį, gaudynes, futbolą, vandens žaidimus. Bet pirmenybę teikdavau krepšiniui. Iki šiol esu jam ištikimas. Pavyzdžiui, būdamas Kauno „Žalgirio“ Garbės klubo nariu, stebiu visas šios krepšinio komandos rungtynes. Mes, klubo nariai, rengiame rudenį krepšinio sezono atidarymus, pavasarį – uždarymus. Žiemą vykstame į šalies vaikų globos namus. Stengiamės jų gyventojams parodyti dėmesį pasikalbėdami, dovanodami suvenyrų, krepšinio kamuolių, nusiveždami į Lietuvos krepšinio lygos varžybas. Lankėmės ir nelaiminguose Viešvilės vaikų globos namuose...

Stiprybę dovanojo žemaičių tauta – Ar galite teigti esąs žemaitis? – Tikras žemaitis! Net minčių nebuvo, kad esu ne žemaitis. – Kokie žemaičio bruožai Jums būdingi? – Tvirta valia, nuoseklumas, tikslo siekis. Kovoti, degti, nenurimti! – Galbūt žemaitiška prigimtis padėjo pasiekti įspūdingų krepšinio pergalių? – Padėjo. Nes iš tėčio, mamos, visos žemaičių tautos pasisėmiau jų išspinduliuotos energijos, stip­rybės. Vis dėlto pergalių įvairiose srityse pasiekia ne tik žemaičiai – jas skina ir aukštaičiai, ir kitų etnografinių regionų žmonės. Ir tai lemia charakteris. Kitas žemaitis, žiūrėk, pristigęs stipriųjų savybių. – Ar šiaip gyvenime – ne vien krepšinio aikštelėje – Jums pravertė ir praverčia žemaitiškas būdas? – Visada būtina apsisaugoti, kad nespirtų kas nors į užpakalį, nestumdytų. Nuolat reikia tvirtai eiti pasirinktu keliu, įveikti jame pasitaikančias duobes. Ir mano gyvenimo kelyje jų pasitaikė. Išbristi iš duobių padėjo žemaičio savybės. Šventų žmonių nedaug – dažname netrūksta nuodėmių, nukrypimų, bet patys visa tai turime gydyti. – Duobės Jūsų gyvenimo kelyje atsivėrė baigus sportinę karjerą? – Kai ji baigiasi, radikaliai keičiasi gyvenimo kelias – gresia antsvoris, kitos slidžios nuokalnės. Nesunku paslysti. To išvengti padeda tvirta šeima, šilumos ir meilės pilni namai, kur visada esi laukiamas, pastiprinamas dvasiškai. Gyvenime tai svarbiausia. Turiu tokią šeimą, tokius namus! – Šią laimę pirmiausia siejate su zanavyke žmona Janina? – Taip. – Kur ją sutikote? – Baigęs sportinę karjerą, apie 10 metų dirbau Kauno politechnikos institute (dabar technologijos universitetas), Kūno kultūros katedroje. Tuomet dėstytojus ir studentus rudenį siųsdavo į kolūkį nuimti derliaus. Kartą „reise“ į Šakių rajoną ir susipažinau su Janina.

Sodyba – laimės užutekis – Zanavykijoje gyvenate apie 10 metų. Su žmona bene didžiausią metų dalį praleidžiate ne bute Šakiuose, o Slavikuose. Ar Jums, žemaičiui, išmaišiusiam pasaulį, čia, zanavykiškame užkampyje, ne per ankšta? – Norite įžeisti, sakydama, kad Slavikai – užkampis? – Provokuoju. – Slavikai man ir mano šeimai – Lietuvos centras. Čia – mūsų sodyba! Priešais ją – bažnyčia, netoliese Šešupė. Daugybę vietų per gyvenimą esu pakeitęs. Slavikai, manau, – viena iš paskutinių stotelių. Draugai linki, kad būtų paskutinė. Bažnytkaimio ramybėje, tyloje, puikioje gamtoje vartau savo gyvenimo kompiuterį. – Kokios praeities „tinklalapiai“ dažniausiai išnyra? – Sportinės. Tai buvo savitas ir sunkus gyvenimo kelias. Bet džiaugiuosi, kad taip galėjau išlieti jaunatvišką energiją. Kiti ją išlieja mene, konstruodami ir pan. Neretai sapnuoju, kad su draugais, treneriu vykstu į krepšinio varžybas. Kai nuvykstu į krepšinio varžybas Kauno „Žalgirio“ arenoje, labai knieti išbėgti į aikštelę – sunku būti tik žiūrovu. Svarstau, kaip galima buvo geriau sužaisti. Taip ir vartau savo žaidybinį kompiuterį. – Ne vienus metus Šakiuose patarinėjote, kaip geriau krepšinio varžybose sužaisti... – Esu prisidėjęs prie Šakių „Zanavyko“ krepšinio komandos atsiradimo – praėjus dvejiems metams, kai apsigyvenau Zanavykų krašte, ją sukūriau. „Zanavykas“ sėkmingai žaidė Regionų krepšinio lygoje. Tai padėjo Šakiuose atsirasti sporto arenai. Daug kas stebisi, kad čia tokia puiki arena. – Kodėl nebevadovaujate „Zanavyko“ krepšininkams? – Atėjo laikas bures nuleisti... Akumuliatorius nusėdęs – sveikata nebe ta, kad galėčiau kasdien vykti į treniruotes. – Kaip šį akumuliatorių pakraunate? – Vasarą stengiuosi kuo daugiau būti gryname ore, kiemo darbų neužmirštu – žolytę nušienauju, sugrėbiu. Sūnus Modestas padeda. – Vištelių pulkas jų namelyje bei aptvare – kad sveikai maitintumėtės? – Vištos – žmonos idėja. Nesame sveikuoliai, mintantys grūdais. Džiaugiamės galėdami gardžiuotis sveikomis, ekologiškomis išsikastomis bulvėmis, daržovėmis iš savo lysvės, naminių paukščiukų ir gyvuliukų mėsyte. Koks malonus sultinys, virtas iš naminės vištos! – Kokie kiti Jūsų šeimos džiaugsmai gyvenant Slavikuose šiltuoju metų laiku? – Kadangi su žmona turime daugiau laisvo laiko, lankome draugus, įvairius Lietuvos kampelius. Vis į kitą nuvykę stebimės – kokia graži Lietuva, ypač jos gamta! Kai sportavau, mačiau visai kitą pasaulį, nė neįtardamas, kad gimtinė daug gražesnė. Lietuva – nuostabi šalis. Mylėkime ją, nederkime gamtos. Vis dėlto stengiamės kuo daugiau namie pabūti. Galiu suktis ir suktis po namus – krapštaisi, judi, daiktus perdedi... Ir man, ir žmonai buvimas namuose teikia didžiulį džiaugsmą. – Šis džiaugsmas labiausiai kyla iš meilės vienas kitam, buvimo kartu? – Iš visko – ir iš meilės, ir iš užimtumo. Estafetę perduoda sūnui – Neišdildomų įspūdžių turbūt paliko ir šalys, kurias aplankėte žaisdamas krepšinį – Australija, JAV, Urugvajus, Ispanija, Prancūzija, Italija, Vokietija, buvusi Jugoslavija, kitos. – Pamatyti pasaulį – turtas, kuris netelpa nei į piniginę, nei į banką. Tokio nuostabaus dalyko nenusipirksi, žodžiais neapibūdinsi. – Ar labai fiziškai nuvargino sportinės batalijos? Ar neigiamai atsiliepė sveikatai? – Fizinį nuovargį galima panaikinti – pamiegi, pailsi, ir vėl esi kupinas jėgų. Štai Vakarų šalių seneliai – sulaukę 70 metų vos paeina, bet keliauja po pasaulį, degančiomis akimis apžiūrinėja Paryžių. Juokinga būtų, jei septyniasdešimtmetis girtųsi puikia sveikata. Lietus ir saulutė po truputį žmogų blukina, tirpina... – Dalyvavote projekte „Ilgaamžiškumo paslaptis“ – su visuomene dalijotės patirtimi šia tema. Kokia toji paslaptis? Kodėl atrodote 10 metų jaunesnis? – Žmogui nevalia sustoti – kiek jėgos leidžia, būtina judėti: ieškoti progų eiti, užuot sėdus į automobilį, bėgti, kitaip sportuoti. – Ar mėtote kamuolį į sodyboje esantį krepšį? – Nemėtau, tik kamuolį paduodu sūnui Modestui. Jis žaidžia Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje, studijuoja Lietuvos kūno kultūros universitete, baigė pirmą kursą. Sūnaus ūgis – 208 cm. Manau, dar ūgtels. – Sūnus turbūt krepšinio meistrystės paslapčių ne tik iš savo trenerio semiasi – ir Jūs jį patarimais apiberiate, kaip derėtų žaisti? – Tai daryti – mano teisė ir pareiga. Nors ir krepšinyje viskas eina į priekį, tobulėja, tačiau yra nerūdijančių dalykų.

„Dirbau savo darbą“ – Esate legendinis Modė, kurio marškinėliai pažymėti penktuoju numeriu. Jie kovo 25 d. buvo pakelti į „Žalgirio“ arenos aukštybes ir liko kaboti šalia kitos Lietuvos krepšininko legendos – Arvydo Sabonio marškinėlių, pažymėtų „11“. Tąkart buvote pagerbtas 70-mečio proga. Ar skaitmuo 5 nešė Jums sėkmę tik krepšinio aikštėse? – Šį skaičių dažnai sapnuoju – įaugęs į kūną. Esu laimingas žmogus, kurio gyvenime pasitaikė smulkių atšakų, bet tai neišvengiama. Džiaugiuosi, kad buvo atšakų – jos mane sustiprino, praturtino, laimingą padarė. Nekreipiu dėmesio į ženklus – nei kai juoda katė kelią perbėga, nei kai žaibas trenkia. Žmogaus laimė – jo rankose. Niekas nieko tau ant padėklo neatneš, ant kilimo nepaties. Vien talento sėkmei pasiekti niekada nepakaks. Talentą palaiko nuolatinis darbas. Nustosi plušėjęs – tuoj pat žlugs tai, ką pasiekei. Ir ne 10, o 100 dienų prireiks, kad atkurtum, ką sugriovei, akimirką apimtas tingulio. Niekada nereikia galvoti, jog esi Everesto viršūnėje – čempionas, viską pasiekęs. Jei taip galvosi, žlugimas garantuotas. Neretai jauni žmonės, susidūrę su sėkme, atitrūksta nuo žemės ir – patiria skaudų krytį. – Kas džiaugsmingiausia buvo Jūsų sportinėje karjeroje? – Kiekviena pergale tuo momentu pasidžiaugi. Padedi pliusą, kad tapai čempionu, po trijų dienų atsipalaidavęs vėl dirbi – iš naujo vežimą trauki. – Kas sunkiausia sportiniame kelyje buvo? – Psichologinė įtampa. Juk atstovauji savo klubui, šaliai, tave stebi apie 10 tūkst. žmonių. Reikia mokėti psichologinę įtampą įveikti. – Šlovė – sunki našta? – Sunki. Užtai iš anksto reikia susitaikyti su tuo, kad svarbiausia ne šlovė, o kasdienis darbas, ir keliauti tolyn. – Ar čia, Zanavykijoje, nesiilgite jūros dvelksmo, Klaipėdos, ją esate pavadinęs širdies miestu? – Klaipėda yra Klaipėda. Čia prabėgo vaikystė, gatvelės išlakstytos. Pasiilgstu jūros. Bet kai per pusantros valandos galima ją pasiekti – ne bėda. – Kūno kultūros ir sporto departamentas Jus apdovanojo Sporto Garbės Žvaigžde už sportinę karjerą, kilnų, garbingą sportinį elgesį. Koks sportininko elgesys vadintinas kilniu? – Nenorėčiau vertinti – aplinka mane šitaip įvertino, dėl to džiaugiuosi, didžiuojuosi. Dirbau savo darbą…

Praeitis kuždasi su dabartimi Janina Paulauskienė, paklausta, ar kasdienybėje vyras Modestas nėra čempioniškas – išdidus, valdingas, besijaučia esąs pranašesnis už kitus, – teigia: „Jis labai paprastas. Pašnekins kiekvieną, kas sveikindamasis gatvėje ranką jam ties. Klausiu: „Su kuo čia šnekėjaisi?“ O jis: „Nepažįstu!“ Žmonės stebisi: „Galvojome, jog Paulauskas kitoks...“ Stebėjau jo, trenerio, darbą. Tada valdingas! Namie tikrai nevaldingas. Čia – aš pagrindinė valdovė. Modestas – net išvaizdos neeilinės, tačiau liko paprastas.“ Moteris atkreipia dėmesį, kad M. Paulauskas labai nusipelnė Lietuvai kaip treneris, išugdęs daugybę puikių krepšininkų: „Jis treniravo vaikus, jaunuolius ir Joniškyje, ir Anykščiuose. Treniravo ne iš pareigos, o iš meilės. Jam labai malonu buvo ugdyti jaunuosius krepšininkus. Su dideliu noru ėjo treniruoti. Ryte 7 val. vaikai jau laukia jo. Didžiulė bausmė jiems būdavo, kai tėvai dėl prastų pažymių mokykloje drausdavo eiti į krepšinio treniruotes. Vaikai pramuštom galvom pas Modestą plūdo. Labai mylėjo jį ir kaip trenerį, ir kaip žmogų. Kas pas jį pakliuvo, daug meistrystės pasisėmė. Modesto išugdyti krepšininkai žaidė nacionalinėje krepšinio lygoje bei užsienio komandose.“ J. Paulauskienė patvirtina: „Jam labai patinka Slavikai. Įsigijome šią sodybą prieš 15 metų. Prieš tai aštuonerius metus čia niekas negyveno. Giminaičiai padėjo trobesius atgaivinti. Modestas – krepšininkas, ne statybininkas… Dabar, kai išvyksta kur nors, parvykęs džiaugiasi: „Kai gera čia grįžti!“ Jam miesto nereikia – mėgaujasi kaimo ramybe. Sako, jog gali apsirengti, kaip nori – puoštis nereikia… Pusmetį gyvename bute Šakiuose, pusmetį – Slavikuose. Išvažiuoji iš Slavikų ir grįžęs įvertini, ką turi, – pajunti, kaip gera šiuose namuose. Ir dabar krepšinis Modestui yra viskas – gyvena juo…“ M. Paulausko žmona neslepia: „Kviečia Modestą grįžti į jo brangų Klaipėdos kraštą. Kol kas jis negalvoja ten gyventi – Slavikus įsimylėjęs. Bet nežinia, kas gali šauti į galvą. Man Slavikai labai brangūs, nes gimtieji. Vietovė labai graži. Užaugau už 100 metrų nuo sodybos, kurioje gyvename. Miela kasdien matyti namelį, kuriame užaugau. Jame šeimininkauja brolis. Namelį tėtis Kazimieras Jocius po karo pastatė toje vietoje, kur buvo mano mamytės Eugenijos tėčio Prano Kažemėkaičio sesers Marcelės Stanaitienės sodyba, o joje – restoranas, mokykla, vaistinė. Viską nušlavė karas. Toji sodyba tarpukariu buvo Slavikų centras. Šimtametė praeitis grįžta, kai iš dabartinės sodybos žvelgiu į gimtąją.“

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ Nuotraukos autorės ir iš knygos „Krepšininkas Modestas Paulauskas“

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.