Žemės savininkui teismai nepalankūs: prašo trauktis – pasitrauk

Žemės reforma nesibaigė. Kelininkams sužiurus į kelių apsaugines juostas, valstybės vardu pradedamos „taisyti“ sklypų ribos. Joniškio rajono gyventojo Petro Šontos pavyzdys rodo, jog papūsti prieš vėją neįmanoma. Administracinių ginčų baigtis žemės savininkui nėra palanki.

Šokas sulaukus žilo plauko

Praėjo apie dvidešimt metų, kai žemė buvo sugrąžinta buvusiam savininkui, ir tuomet VĮ „Šiaulių regiono keliai“ aptiko, kad dalis tos žemės patenka į kelio apsauginę juostą. Gyvenimas vietoje nestovi – per tą laiką įvyko ne vienas sandoris, žemės savininkai keitėsi, jų ratas išsiplėtė. Tačiau tai nėra kliūtis: visi praeities sandoriai gali būti anuliuoti, nebūtinai tokius sprendimus gali paskatinti kelio tiesimo ar platinimo projektai.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, kad būtų panaikintas Žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodį priimtas sprendimas (jau šviesaus atminimo piliečiui) atkurti nuosavybės teises į jo turėtą žemę ir mišką, ta dalimi, kuri yra susijusi su keliu, taip pat analogiškai pripažinti negaliojančiais visą sąrašą išvestinių dokumentų.

Žemutinės instancijos teismas 2016 m. vasarį prokuroro pareiškimą patenkino.

Istorijos centre atsidūrė P. Šonta, kuris taip pat pateko į sąrašą asmenų, iš kurių nusavinama dalis žemės, mat 1997 m. vasarą įsigijo sklypą ir už jį nepigiai mokėjo. Sulaukęs žilo plauko patyrė šoką – pasirodo, kad jo žemė užima kelio juostą. Kaip tik taip visur teismo dokumentuose ir fiksuojama: kad žemė patenka į „valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą)“. Tarsi privati žemė liptų ant kelio ar kelkraščio. Taip anaiptol nėra – kaimo gyventojai jokie žemgrobiai.

Visą straipsnį skaitykite ŪP Nr. 85, p 1-5