Žemės ūkio bendrovių vadovams – aktualios naujausios technologijos

Žemės ūkio bendrovių vadovus ir kitus LŽŪBA išvažiuojamojo pasitarimo dalyvius su tepalų gamykla supažindino jos pardavimų vadovas Dmitrij Lopušin.

Pajūryje vyko Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidiumo išvažiuojamasis posėdis, kurio metu ne tik aptartos aktualios žemės ūkio problemos, bet ir aplankyti išskirtiniai uostamiesčio objektai, daugiau ar mažiau susiję ir su agroverslu. Plaukdami kateriu uosto akvatorija, bendrovių vadovai galėjo iš arti susipažinti su suskystintų gamtinių dujų terminalu „Independence“, lankėsi Klaipėdoje įsikūrusioje variklių tepalų gamykloje, stebėjo jų gamybos procesą, išgirdo vertingos informacijos iš gamyklos specialistų ir patys klausimų lektoriams negailėjo.

Produkcija keliauja į 60 šalių
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais įkurtą bendrą Lietuvos ir Norvegijos kapitalo įmonę UAB „Pemco kuras“ po dešimties metų veiklos nupirko vokiečių kompanija „SCT Vertriebs GmbH“. Dabar Klaipėdoje veikiančią gamyklą „SCT Lubricants“, kurioje dirba 140 darbuotojų, ir aplankė LŽŪBA išvažiuojamojo posėdžio dalyviai.
Pardavimų vadybininkas Dmitrij Lopušin ekskursantams sakė, kad per laikotarpį, kai įmonę valdo vokiečių kompanija, į ją investuota 20 mln. Eur, tai gamyklą pavertė modernia tepalų gamintoja, eksportuojančia savo produkciją į 60 pasaulio šalių.
– Gamykloje gaminamą variklių, transmisijos, hidraulinę alyvą eksportuojame į Europą, Rytų kraštus – Afganistaną, Tadžikistaną, Mongoliją, NVS (Rusiją, Baltarusiją, Kazachstaną), Pietų Ameriką, Izraelį, Palestiną, Šiaurės Afrikos valstybes. Per mėnesį parduodame 5 tūkst. t produkcijos, iš jos maždaug 3 proc. – klientams Lietuvoje. Rusija apribojimų tepalams įvežti neįvedė, tačiau pasienyje su Kaliningrado sritimi muitininkai ilgam užlaiko vilkikus – iškrauna, sveria, ima mėginius, – pasakojo D. Lopušin.
Žemės ūkio bendrovėms, ūkininkams gerai pažįstama bendrovė „Biržų žemtiekimas“, padėjusi surengti šią ekskursiją, yra gamyklos distributorė, platinanti alyvą „Chempioil“, kurios statinių rietuves ekskursijos dalyviai vėliau išvydo sandėliavimo ceche. „Chempioil“ gali būti naudojama žemės ūkio mašinų, šis produktas saugo variklį esant ir aukštai, ir žemai temperatūrai, net ir agresyviai vairuojant ar vežant sunkius krovinius.
Alyvos gamybos ceche bend­rovių vadovams dalykiškai papasakota apie technologinius procesus, čia gamintojai sulaukė ir daugiausia klausimų.

Svarbiausia – kokybė ir kontrolė
Pasak D. Lopušin, jų gamykla naujų receptūrų neišradinėja. Alyvos gamintojų tikslas – stebėti rinkos tendencijas, suprasti, ko vartotojams reikia.
– Skirtingoms rinkoms reikalinga skirtinga produkcija. Mes surandame receptūrą, ją išbandome, testuojame, pagaminame produktą ir parduodame. Receptūra – tai formulė, pagal kurią maišoma bazinė alyva ir tam tikras priedas, o tas receptūras perkame iš priedų gamintojų. Mums reikia tiksliai dozuoti, tvarkingai išmaišyti ir fasuoti, – sakė vadybininkas.
Ypatingas dėmesys skiriamas produkto kokybei. Nekalbant apie tai, kad transportavimo metu net du kartus tikrinama atvežamos žaliavos kokybė, vėliau, maišant ir fasuojant alyvą, laboratoriniai tyrimai nuolat atliekami gamyklos laboratorijoje.
– Tyrimai atliekami maišyklės operatoriui pagaminus produktą, vėl tiriame imdami pagamintą alyvą, jei per klaidą ji būtų perpumpuota ne į tą rezervuarą, o dar vieną kartą – prieš fasuojant. Taip įsitikinama, kad fasavimo cechas tikrai prisijungė prie reikiamo rezervuaro. Konkrečiai partijai suteikiamas numeris, jis užrašomas ant kamštelio, o mėginių pavyzdžiai saugomi dvejus metus. Tad mūsų gamykloje gaminamai alyvai skiriamas ypatingas dėmesys, šios produkcijos kokybė niekuo nenusileidžia nuo pagamintos kitose Europos šalyse, – tvirtino D. Lopušin.
Bendrovių vadovai teiravosi, kuo iš esmės skiriasi mineralinė, pusiau sintetinė ir sintetinė alyva.
– Bazinė alyva, bet ne tų pačių grupių, naudojama ir vienuose, ir kituose tepaluose. Ji gali būti ir iš „Lukoil“, bet jei kalbame apie sintetinį produktą, rusiškos bazinės alyvos tokio produkto gamybai naudoti negalime, nes neatitiks nė vieno reikalavimo. Todėl perkame iš „Neste“. Labai priklauso nuo priedų ir jų kiekio – kuo jų daugiau, tuo labiau alyva sintetinė. Pavadinimai „sintetinė“, „mineralinė“ skirti pirkėjui, kad jam būtų lengviau orientuotis rinkoje. Iš tikrųjų visų pagrindas tas pats – vienos ar kitos grupės bazinė alyva, o produkcijos įvairovė pasiekiama naudojant skirtingus priedus, kurie alyvai suteikia tam tikrų savybių, – aiškino specialistas.
Ekskursijos dalyvius domino, kokios galimybės perdirbti panaudotus tepalus. Išsamiai į šį klausimą jiems atsakė alyvos gamybos vadovė Renata Zubaitė.
– Atidirbusios alyvos perdirbimas – labai sudėtingas ir brangus procesas. Ją reikia išvalyti, tai Europoje atlieka vos keletas gamyklų, valstybės šios veiklos neremia. Lietuvoje surinkti atidirbtą alyvą ir ją perdirbti neįmanoma, tam reikalinga sudėtinga įranga ir technologija, – sakė R. Zubaitė.
Žemdirbiams aktualu, kokius tepalus jie gali naudoti naujoms žemės ūkio mašinoms su nesibaigusia garantija.
– Kai produktą pagaminame, tam, kad gautume oficialų dokumentą iš variklių gamintojo, turime mėginį kartu su visais dokumentais išsiųsti į gamyklą, kur tie varikliai gaminami, ir gauti patvirtinimą. Tai suteikia garantiją, kad mūsų mėginys buvo patikrintas ir tam varikliui tinka. Mūsų alyva daugeliu atvejų tinka, bet ne visi produktai turi oficialų dokumentą, nes šie patvirtinimai brangiai kainuoja. Tad kai kuriems traktoriams, kombainams ir kitai savaeigei technikai jų garantiniu laikotarpiu galite naudoti ir mūsų „Champioil“ alyvą, o garantijai pasibaigus galite drąsiai pilti ją į visas mašinas, – patikino D. Lopušin.
Tepalų gamybos technologas Robertas Urbonas papasakojo apie patį gamybos procesą.
– Alyvai maišyti skirtos dvi maišyklės. Visas procesas stebimas monitoriuose, todėl šiame darbe pakanka dviejų darbuotojų. Dirbame dviem pamainomis, nors esant reikalui galima būtų palikti maišykles veikti ir per naktį, net ilgesniam laikui, gamybą atitinkamai užprogramavus. Kita vertus, reikiamą alyvos kiekį spėjame pagaminti dirbdami dviem pamainomis, – pasakojo R. Urbonas.
Taupant lėšas čia pat, gamykloje, iš plastiko granulių ir dažų gaminami bakeliai alyvai pilstyti.

Dalyviai apžiūrėjo gamybos, fasavimo cechus, sandėliavimo patalpas, laboratoriją.

Posėdis tęsėsi Kretingalėje
Išvažiuojamasis asociacijos prezidiumas darbą tęsė Kretingalės kooperatinėje žemės ūkio bendrovėje. Prezidiumo nariai, trumpai susipažinę su bendrovės veikla, kurią pristatė jos pirmininkas asociacijos prezidiumo narys Gerardas Liorenšaitis, ėmėsi svarstyti kompleksinį klausimą „Žemės našumo ir jos naudojimo efektyvumo didinimo svarba bei galimybės.“ Šiam klausimui svarstyti buvo išskirtos penkios temos.
Pirmiausia buvo pateikta informacija apie Statistikos departamento atliktų tyrimų rezultatus apie ūkių veiklos efektyvumą, nelygu jų dydis ir žemės našumo balas, taip pat „Eurostato“ paskelbti duomenys. Pažymėta, kad pagal bendrąją žemės ūkio produkciją, gaunamą iš 1 ha, Lietuva kaip buvo stojimo į Europos Sąjungą metu paskutinėse vietose tarp ES šalių, taip ir liko. Atotrūkis nuo ES vidurkio per 10 metų ne tik nesumažėjo, bet dar padidėjo. Nors žemės ūkio bendrovių rezultatai ir geresni nei kitų ūkių, tačiau, sprendžiant žemės panaudojimo efektyvumą, problemų yra ir jose.
Prezidiumo nariai akcentavo, kad vertinant ūkių veiklą ir skiriant paramą dažnai yra pasirenkami ne patys objektyviausi kriterijai ar rodikliai. Dažniausiai akcentuojamas ūkių dydis pagal naudojamos žemės plotą. Nutarta surengti diskusijas ir aptarti tokių vertinimo kriterijų kaip darbo vietų ūkyje skaičius, skaičiuojant sąlyginiais darbuotojais (SD), SD tenkančių darbo pajamų dydis ploto vienetui bei darbuotojui tenkančių mokesčių bei įmokų į biudžetus ir gaunamos paramos dydis.
Kai Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius Audrius Petkevičius, dalyvavęs posėdyje, pasakė, kad, norint įsigyti daugiau kaip 500 ha, reikia turėti ir, pvz., karvių daugiau kaip 500, prezidiumo posėdis tapo beveik nebesuvaldomas. Tokio pasityčiojimo kelių dešimčių jau susiformavusių ūkių atžvilgiu nebuvo tikėtasi. Nepasitenkinimo neužgesino ir posėdyje dalyvavęs žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis.
Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos prezidentas Kazys Sivickis pateikė išsamų pranešimą apie melioruotų žemių būklę ir šių darbų finansavimo plėtros variantus. Deja, pasiūlymas ūkiams iš savo lėšų įsteigti specialų fondą sulaukė prieštaringų vertinimų. Pagrindinė priežastis – iki šiol nėra aiškesnio šių lėšų panaudojimo schemos projekto. Pasiūlyta pirmiausia panaudoti lėšas, surenkamas iš žemės mokesčio, kad melioracijai lėšos turi būti kaupiamos ne šalies, o savivaldybių lygmeniu. Nemaža dalis bendrovių pačios ėmėsi melioracijos darbų ir nemažai investavo. Jei būtų įvesta privaloma rinkliava melioracijai, tokios bendrovės būtų „nuskriaustos“ dėl per ankstyvos iniciatyvos. Todėl klausimų daugiau nei atsakymų. Vienas bendras sutarimas tas, kad žeme, kaip ir technika bei pastatais, reikia rūpintis kasdien.
Žemės naudojimo efektyvumui didinti turėtų padėti ūkio vidaus žemėtvarkos planai (jų projektai). Apie jų rengimo perspektyvas remdamasis Prienų rajono Nemuno žemės ūkio bendrovės pavyzdžiu aiškino prof. habil. dr. Pranas Aleknavičius. Tačiau skaidrėje parodžius Kretingalės kooperatinės ūkio bendrovės naudojamos žemės išsidėstymą, prieita prie nuomonės, kad daugeliui bendrovių žemėtvarkos planai dar tolima perspektyva.
Pranešimą apie dirvožemio tyrimus ir gautų duomenų panaudojimą praktikoje skaitė prof. habil. dr. Gediminas Staugaitis.
Neliko be dėmesio žemės mokesčio surinkimo praktikos, žemės nuomos ir panaudos, žemės įsigijimo nuosavybėn klausimai.

Autoriaus nuotraukos

Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.