Žmogui reikia labai nedaug

Architektei Guodai BARDAUSKAITEI patinka judėti laisvai, turėti tik tiek daiktų, kiek paneša. Ji neprisiriša prie gyvenamosios vietos, neeikvoja energijos buičiai, o minimalistinį gyvenimo būdą atsispindi net šukuosena. Pajutusi, kad įsiurbė rutina, menininkė metė darbą biure ir išėjo tyrinėti pasaulio, kurį laiką matyto tik pro langą. Noras geriau pažinti jame gyvenančius žmones ją nuvedė į moterų kalėjimą, kur dabar vykdo unikalų meninį-socialinį projektą.

Nesibaigiantis pilnatvės laikas
„Nusibodo nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio“, – paprastai paaiškina Guoda. Po trejų metų toje pačioje darbovietėje ji troško ką nors keisti, bet nelabai žinojo, į kurią pusę. Lūžis įvyko, kai pėsčiomis įveikė beveik 900 kilomet­rų Šv. Jokūbo kelią. Mėnesį trukęs pasivaikščiojimas, regis, tęsiasi, nejučia peraugęs į nesibaigiančias klajones ne tik geografine prasme.
„Per šią piligrimų kelionę įgyta patirtis viską pakeitė, išsitrynė baimė paleisti saugumą.
Atėjo ramybė, supratimas, kad viskas bus gerai, nėra ko drebėti dėl ateities. Vos grįžusi mečiau darbą, pradėjau jausti pilnatvę. Ramybės periodas nesibaigė, nors jau pusantrų metų neturiu nuolatinės darbovietės. Laikas nuo laiko kas nors mane susiranda, paprašo ką nors suprojektuoti, nors nesireklamuoju“, – aiškina ji.
Dabar architektė projektuoja vieną gyvenamąjį namą, kelis interjerus. Į ją kreipiasi žmonės, mėgstantys minimalizmą, šiaurietišką paprastumą, erdves, kuriose daug šviesos, baltos spalvos, medžio, kitų natūralių medžiagų. Tai galima rasti skandinaviškame dizaine, kurį gerai perprato studijuodama magist­rantūroje Švedijoje.
Nuobodžiauti ir nesulaukusi užsakymų menininkė neturi kada. Ji gauna tiek pasiūlymų visur dalyvauti, kad net sunku atsirinkti, todėl vis dažniau tenka atsisakyti. O kur dar jos pačios sumanyti projektai. Naujausias – socialinis performansas nuteistosioms „Aš esu Tu“. Jis iš dalies susijęs su profesija, nes architektei Guodai įdomu patirti skirtingas erdves, tyrinėti, kaip žmonės jose jaučiasi. Mąstant apie tai, dėmesys nukrypo į kalėjimą ir vienuolyną.

Pokalbiai kalėjime – nuogai atviri
„Kilo mintis, kad kalėjimas ir vienuolynas tam tikra prasme panašūs. Abu uždari, abiejuose asketiška aplinka, griežta dienot­varkė. Labiausiai skiriasi juose gyvenantys žmonės, jų vertybės. Pasidarė įdomu tai patirti. Praėjusi vasara buvo labai intensyvi, rudenį pasijutau nuo visko pavargusi, panorau kur nors užsidaryti ir pabūti. Nutariau pradėti nuo kalėjimo. Tačiau paaiškėjo, kad tai neįmanoma“, – prisimena G. Bardauskaitė.
Sužinojusi, kad net sumokėjusi už patalynę ir maistą ten nepateks, ėmė ieškoti kitų kelių. Pasikvietė draugę Ievą Šližienę, mokymų konsultantę, su kuria susipažino keliaudama po Aziją. Abi sugalvojo projektą, kurio esmė – kartą per mėnesį važiuoti į pataisos namus, kalbėtis su nuteistosiomis, jų klausytis, sudaryti jaukią atmosferą, kad moterys jaustųsi saugios, lietų mintis ir emocijas. Pavadino tai performansu, nes pokalbiai vyksta be pasiruošimo, pagal iš anksto sugalvotą tam tikrą erdvės ir laiko struktūrą, pasirinktą temą.
Aktų salėje sudėliojamas kėdžių ratas žiūrovėms, jo viduryje pastatomos trys kėdės. Ant dviejų sėdi Ieva su Guoda, trečioji skirta kalėjimo gyventojai, nebijančiai atsidurti rato viduje, įsiterpti į jų pokalbį. Pirmiausia atsiveria viešnios. Kalba be jokių nutylėjimų, tai suvirpina atmosferą. Jau per pirmąjį apsilankymą pokalbiui atrakinti užteko nuoširdžių performanso sumanytojų prisistatymų: jos kalbėjo apie save, vaikystę, išgyvenimus.
Pasak Guodos, atsiverti nėra lengva – pasijunti kaip nuoga. Vienas nuteistąsias tai pravirkdė, kitos puolė jas drąsinti. Netrukus trečioji kėdė buvo užimta, pabiro kalinčiųjų istorijos. Vienos ateina iš smalsumo ir tik kartą, pakikena, kitos iš nuobodulio, jeigu neturi kitų užsiėmimų, bet atsirado ir nuolatinių dalyvių. Dažniausiai tai moterys, pradėjusios galvoti, kad reikia keisti gyvenimą, tobulėti.

Per piligrimų kelionę įgyta patirtis viską pakeitė, išsitrynė baimė paleisti saugumą. Atėjo ramybė, supratimas,
kad viskas bus gerai, nėra ko
drebėti dėl ateities.

Nėra tik juoda ir balta
Moterų istorijas Guoda su Ieva žino tiek, kiek jos papasakoja, bet apie tai, ką padarė, nuteistosios nekalba. Dažniausiai dalijasi išgyvenimais, susijusiais su skaudžia patirtimi.
Ypač jaudinantis buvo susitikimas, kuriame kalbėta apie šeimą. Ši tema nuteistosioms ypač sunki – ne vieną išpažintį nutraukė ašaros, užsitęsdavo tyla. Viena jautriai pasakojo apie sudėtingus santykius su seserimi, kita – apie mamą.
„Buvo nemažai atradimų, kaip ir tikėjausi. Norėjau sulaužyti stereotipus apie kalėjimą, pasižiūrėti, ar tikrai ten taip baisu, pamatyti, kuo nuteistosios skiriasi nuo mūsų, atrasti, kuo galime su jomis pasidalyti. Nejučia suartėjome, nes randu apie ką su jomis kalbėti ir galiu tai daryti. Baimės nejaučiau, su nepažįstamaisiais lengviau būti atviram“, – pastebi Guoda.
Jai susidarė įspūdis, kad daugelis nuteistųjų augo sudėtingoje aplinkoje, gyvenime spėjo patirti daug sunkumų, todėl įvykdyti nusikaltimai, ko gero, susiję su jų pačių skausmu, meilės trūkumu, netinkamai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Kita vertus, visi turime vidinių demonų, jie kai kada išlenda – negali žinoti, kur ir kada, svarsto menininkė. Teisti tas moteris pagal savo standartus prapuolė noras, tapo aišku, kad viskas nėra tik juoda ir balta.
Jau išgvildentos keturios temos: „Aš“, „Moteriškumas“, „Vyrai“, „Šeima“, liko dvi. Kaskart išvažiuodamos iš pataisos namų Guoda su Ieva nežino, kas laukia po mėnesio. Pasvarsto, kad gal į kitą susitikimą niekas nebeateis, nes paskutinės temos – „Laisvė“ ir „Laimė“ – šioje erd­vėje tiesiog negali egzistuoti. Jei taip ir atsitiktų, bus padariusios tiek, kiek galėjo.

Konstruktyvus šamanizmas
„Tai gal dabar į vienuolyną?“ – klausiu Guodos. Ji juokiasi ir sako, kad gal gyvenimo pabaigoje ten kraustysis. Dabar nėra kada, vėl aktyvus gyvenimo periodas prasidėjo. Su Ieva organizuoja pasakų festivalį vaikams Vytauto V. Landsbergio sodyboje prie Anykščių. Pernai ten vyko Guodos sumanytas architektūros projektas „Žmonių inkilų dirbtuvės“.
Per jį sukurti trys architektūriniai objektai (jų autoriai – žinomi architektai iš Suomijos, Norvegijos ir Estijos). Vienas kūrinys primena miško šventyklą iš virvės, apvyniotos aplink medžius, jos centre yra laužavietė, antrasis – trys stebyklos pelkėse, o trečiasis – bokštelis-šventykla. Per festivalį šiuos originalius statinius, kuriuose planuojama skaityti pasakas, pamatys daugiau žmonių, jie bus pritaikyti bendroms reikmėms.
Rugpjūtį vyks dar vienas statybinis-architektūrinis festivalis, šįkart – Žemaitijoje, Tverų kaimo menininkų sodyboje. Jį taip pat organizuoja G. Bardauskaitė. „Šią koncepciją vadiname konstruktyviu šamanizmu, frazę pasiskolinau iš festivalyje pernai dalyvavusio suomių architekto Marko Kasagrandės. Man patiko jo filosofija apie žmogų ir gamtą, sakanti, kad architektas yra dizaino šamanas, tam tikra forma perteikiantis tai, ką jam transliuoja aukštesnioji sąmonė“, – aiškina architektė.
Koncepcijos esmė – dalyviai stato architekto sukurtą objektą, turintį išliekamąją vertę. Juo gali naudotis vietos bendruomenė. Renginyje dalyvauja ne tik architektai, bet ir visi norintys įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonės. Ypač laukiami dirbantys mieste, biuruose, norintys pasinerti į kitokią veiklą. Visi kartu darbuojasi, valgo, gyvena palapinėse, dainuoja, kuria įvairius ritualus. Tai leidžia pasijusti kaip gentyje ar šeimoje.

Maža prisiminimų skrynelė
Guoda – kaunietė, Vilniuje gyvena penkerius metus. Anksčiau porą metų mokėsi ir gyveno Švedijoje. Grįžus Kaune pasidarė per ankšta profesine prasme, norėjosi ko nors nauja. Sostinė tada jai labai tiko, džiugino spartus gyvenimo tempas. Bet tas laikas baigėsi. Dabar bus miško etapas. Architektė kraustosi į kaimą prie Labanoro, ruošiasi ten leisti vasarą. Ji užaugo netoli miško, Girionių gyvenvietėje prie Kauno marių, jos tėtis miškininkas, todėl gamta Guodą traukia nuo mažens.
„Man ji yra visa ko šaltinis, pamatas, be gamtos negalėčiau gyventi. Įsikūriau Žvėryne, nes tai – žalias rajonas, greta yra Vingio parkas, reguliariai išeinu į jį pakvėpuoti, apsuku kelis ratus. Man tai visada buvo svarbu, prisimenu, paauglystėje visus rūpesčius išvaikščiodavau palei Kauno marias. Vaikščiojimas ir miškas yra du dalykai, be kurių negalėčiau gyventi. Senokai puoselėju mintį, kaip miške įsikurti ilgesniam laikui“, – atvirauja Guoda.
Tam tikri dalykai pas ją tiesiog ima ir ateina, taip buvo ir šį sykį. Kartą garsiai pakalbėjo, kad norėtų kraustytis iš miesto, o vienas draugas, turintis negyvenamą sodybą netoli miško, pasakė: „Imk raktą ir gyvenk.“ Taip ji stebuklingai gavo dovanų namą kaime neribotam laikui. Pati tikina kol kas nejaučianti poreikio turėti ką nors savo. Guodai patinka patirti skirtingas erdves, laisvai judėti iš vietos į vietą. Ir daiktų ji nekaupia.
Gyvena nuomojamuose būstuose, dažnai kraustosi. Yra visiška minimalistė. Jau senokai labai trumpai kerpasi plaukus, todėl nereikia nei šukų, nei šampūno. Apsieina be kosmetikos, nes nenaudoja makiažo. Jai patinka turėti tiek, kiek paneša. Kai paklausiu, ar turi bent mažytę prisiminimų skrynutę, atsako, kad yra tokia – su keliomis nuotraukomis ir laiškais. Viskas, ko jai reikia, keliauja kartu. Galėtų be vargo išvardyti, nes sąrašas neilgas.

Energijos buičiai neeikvoja
Guodai nuolat reikia atsinaujinti, kiekvieną pavasarį peržiūri spintą, nebereikalingus drabužius veža į „Caritą“. Kaime daržų puoselėti neketina, nes jai labiausiai patinka, kai viskas auga natūraliai. Be to, energijos nesinori skirti buičiai.
Tačiau maistas jai – malonumas. Gaminti mėgsta, nes dirba namie, tai gera proga pertraukai. Maitinasi minimalistiškai, patiekalai paprasti. Valgo tik daržoves, kruopas, grūdus, jau seniai yra vegetarė, dabar ir pieno produktų privengia. Tačiau nepuola į kraštutinumus – per šventes, šeimos susibūrimus paragauja kiaušinių, žuvies.
Tokie mitybos įpročiai susiję su ekologiniu atsakingumu. Menininkė jautriai reaguoja į mėsos, kiaušinių, pieno pramonę. Mano, kad tai, jog jų vartoja mažai, gerai ir jai, ir aplinkai. Dėl to neturi ir automobilio, nors moka vairuoti. Važinėja dviračiu, daug vaikšto pėsčiomis, prireikus nukeliauti toliau, važiuoja viešuoju transportu.
Matyt, tai įgimta. Jau paauglystėje Guoda jautė, kad daiktai ją tempia žemyn, patiko, kai aplink daug erdvės – ir fizine prasme, ir vaizduotei. Jos mama projektuodavo interjerus, brėžinius matė nuo vaikystės, patiko piešimas ir geometrija, todėl nusprendė mokytis erdvės meno – architektūros.
„Su amžiumi vis labiau išsigrynina požiūris, kad žmogui iš tiesų reikia labai nedaug, ypač kai išbandai ir žinai, be ko gali apsieiti“, – svarsto G. Bardauskaitė.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio, Bertos Tilmantaitės, Lidijos Kaleinikovaitės ir Guodos Bardauskaitės asmeninės nuotraukos