„Žmonos galerija“ – mūsų santuokinis kūdikis

Rugpjūtį šalies meno galerijų gretas papildė originalios koncepcijos „Žmonos galerija“, prekiaujanti tik vieno dailininko kūriniais ir tik vieną mėnesį per metus. Ironišką Žmonos personažą kuria projekto sumanytoja – žurnalistė, keturių vaikų mama Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė. „Noriu ne tik išpopuliarinti savo vyro Vytauto Tomaševičiaus paveikslus, bet ir išsamiau supažindinti su jo kūryba, padrąsinti žmones pamėgti, suprasti meną“, – teigia virtualiosios monogalerijos šeimininkė.

Unikalus projektas
Ši idėja kilo spontaniškai. Vasaros pradžioje pradėjus remontuoti Vytauto studiją, pirmiausia reikėjo ją atkraustyti, kad statybininkai galėtų prieiti prie sienų ir grindų, todėl teko peržiūrėti ten per daug metų susikaupusius darbus, prisimena Skaidrė. Kai kurie buvo nuimti nuo porėmių ir susukti, pats vyras buvo juos pamiršęs. Apėmė neviltis: ne tik tapybos, bet ir piešinių, eskizų, nuotraukų buvo be galo daug, o kur visus padėti – nežinia.
„Pagalvojau, kad reikia juos pasiūlyti pažįstamiems šiandien populiariausiu būdu – kai turi daiktą, kurio tau nereikia, ar ko nors ieškai, paskelbi tai feisbuke. Nieko per daug nesitikėjome, tiesiog buvo smalsu, kokios reakcijos sulauksime. Per kelias pirmąsias dienas naujus namus rado penki Vytauto kūriniai“, – apie pradžią pasakoja žurnalistė.
Mintis sukurti virtualiąją galeriją išsirutuliojo greitai. Įtakos turėjo ir ydingas meno kūrinių pirkimo modelis, vyraujantis Lietuvoje. Jeigu žmogus ateina į dailininko personalinę parodą ir nori įsigyti jam patikusį darbą, dažniausiai neperka iš galerijos, užsidedančios nemažą priedą, – bando rasti autorių ir įsigyti paveikslą iš jo.
„Atėję į mūsų galeriją pirkėjai iškart susitinka su Žmona, kuri yra lyg cerberis, saugantis, kad vyras per daug nenusipigintų (juokiasi). Kita vertus, darbų kainą mudu aptariame iš anksto ir jos laikomės, ji jau nėra derybų su pirkėju objektas“, – dalijasi mintimis projekto iniciatorė.
Ji su vyru nusprendė, kad ant prekystalio kiekvieną rugpjūtį bus dedama trisdešimt darbų – po vieną dienai. „Rugpjūtį pasirinkome kaip laiko simbolį, svarbų mūsų bendrystei. Būtent šį mėnesį prieš 28-erius metus susitikome pirmą kartą, būtent šį mėnesį prieš metus atnaujinome pažintį, kuri peraugo į santuoką. Taigi virtualiąją monogaleriją drąsiai galima vadinti santuokiniu mudviejų kūdikiu“, – su lengva ironija kalba galerijos šeimininkė.

Pasiteisino pavadinimas
Startas labai sėkmingas, nes be didelių investicijų apie galeriją paviešinta daug informacijos, parduota dvylika darbų: paveikslų ir jų nuotraukų, litografijų. Galerija, įkūrėjos teigimu, kol kas veikia kaip vyro kūrybos populiarinimo ir meno edukacijos kanalas, tačiau ji neatmeta galimybės, kad ateityje ši veikla išaugs į šeimos verslą.
Pasiteisino ir pavadinimas. Žmonos ir vyro santykiai, su jais susijusios gyvenimiškos situacijos dažnai vertinami per ironijos prizmę. Tai galima sėkmingai išnaudoti skleidžiant žinią apie projektą. Be to, dažniausiai galerijos lankytojos yra moterys, daugelis jų – žmonos. Būtent jos rūpinasi namų ūkiu, jų puošyba. Žmonų išrinktus paveikslus paprastai dar turi „patvirtinti“ vyrai. Tarp klientų – naujakuriai, poros ar šeimos, ieškančios meno kūrinio jiems svarbia proga.
Tai, kad galerija virtualioji, – privalumas. Šiais informacinių technologijų laikais jomis nepasinaudoti būtų neprotinga, be to, nereikia nuomoti patalpų. Tradicinėse galerijose ne kolekcininkai ir ne meno žinovai jaučiasi nejaukiai, nežino, kaip elgtis, ateina į parodos atidarymą, apžiūri meno kūrinius, pasivaišina vynu ir keliauja namo. Virtualiojoje galerijoje jie randa visą informaciją, kurios pakanka paveikslui išsirinkti, o jį gyvai pamato atėję į dirbtuvę.
„Siekiame pripratinti prie meno. Pradedame nuo mažų kainų, paaiškiname, kas jas sudaro, nes kai kuriems dviejų šimtų penkiasdešimties eurų suma už autorinį tapybos darbą atrodo nereali. Kalbame apie tai, kiek laiko užima paveikslo tapymas, kaip tampama dailininku. Ateityje planuojame įgyvendinti ir edukacines programas, skirtas jaunimui, o kol kas abu su vyru esame laimingi, pasinėrę į šią veiklą“, – tikina pašnekovė.

Istorija – kaip kine
Apie Žmonos galeriją šiandien nekalbėtume, jeigu jos įkūrėja prieš metus nebūtų sugalvojusi, kad būtų smagu turėti suknelę su V. Tomaševičiaus paveikslo motyvu. Mintis įsigyti ypatingą suknelę kilo netikėtai, kai S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė susipažino su Lina Rapalavičiūte-Sučyliene, prekių ženklo „Artworks LT“ įkūrėja. Ši verslininkė kokybiškai spausdina lietuvių dailininkų meno kūrinių motyvus ant drobės ir siuva iš jos drabužius.
Abi verslios mamos sutarė, kad jei tik autorius sutiks, suknelių su skirtingais jo darbų motyvais būtų galima pagaminti ir daugiau, jais galėtų puoštis ir kitos moterys. Tačiau pirmiausia reikėjo sužinoti, ką pats dailininkas apie tai mano, ar sutinka, kad jo darbai įgytų tokią formą, būtų dėvimi ir skalbiami. Skaidrė išdrįso parašyti Vytautui, pasiūlyti dalyvauti šiame nedideliame projekte.
Jiedu buvo pažįstami dar nuo 1989-ųjų. Tada dar būsimieji dvyliktokai vasarą susipažino darbo ir poilsio stovykloje Lenkijoje, užsimezgė graži romantiška pažintis. Tačiau tąkart jai nebuvo lemta ilgai tęstis – išskyrė ir kelių šimtų kilometrų atstumas, ir rimtas požiūris į aukštosiose laukiančius mokslus. Vėliau kiekvienas atskirai mėgino kurti asmeninį gyvenimą, tačiau bandymai nebuvo sėkmingi.
Kai susitiko aptarti suknelės reikalų, abu buvo laisvi. „Pradėjome šnekėtis ir nebegalėjome sustoti. Norėjome sužinoti, kaip tą laiką atskirai nugyvenome, ką supratome, ką atradome. Paaiškėjo, kad sutampa mūsų vertybės, abu esame kuriantys žmonės. Man būtent to trūko ankstesniuose santykiuose“, – svarsto Skaidrė.
Jis pasipiršo po trijų savaičių, o vestuves atšventė šį balandį. Greitai tapo aišku, kad susitiko du bendražygiai, galerijos projektas gimė be didelių diskusijų, suknelė irgi išėjo gera. Dar viena suknelė su kitu Vytauto kūrinio motyvu netiražuojama, ją moteris gavo dovanų vestuvių proga. Ant raudonai juodo audinio atspaustas darbo iš stebuklinių pasakų serijos motyvas su fantastinėmis figūromis. „Siuvėjos praminė ją įkapėmis, o mums labai patinka“, – juokiasi prisiminusi.

Gyvąjį nervą užčiuopus
Skaidrė dažnai sulaukia klausimo, kas pasikeitė jiems tapus vyru ir žmona. „Nebuvau ištekėjusi, nors mano bendras gyvenimas su vaikų tėvu truko daugiau nei dvidešimt metų. Nesituokėme, nes, ko gero, abu jautėme, kad šalia ne tas žmogus, su kuriuo norėtume praleisti visą gyvenimą. Ir ta situacija tenkino. Nematėme prasmės visko ardyti, nes buvo vaikai, bendri namai, turtas, nenorėjome skaudinti tėvų“, – aiškina ji. Tačiau, pasak Skaidrės, radus savo žmogų, per gyvenimą eiti daug smagiau.
Vytauto kūryboje po vedybų taip pat niekas nepasikeitė. Jis ir toliau kryptingai eina savo keliu į vadinamąjį skaitmeninį impresionizmą – grafitiniu pieštuku ant drobės piešia kvadratėliais, primenančiais pikselius, paskui kūrinį papildo akrilu pieštais elementais. Tokia technika sukurti miesto ir gamtos peizažai – naujas požiūris į vieną populiariausių tapybos žanrų.
V. Tomaševičiaus darbuose vyrauja ir dar viena – sovietinės nostalgijos dekonstravimo – tema. Skaidrė atkreipia dėmesį, kad kai Vytautas ėmėsi šios temos, kartu nepasiuntė žinutės, kas slepiasi po jo darbais. Todėl net jo kūrybos gerbėjai kartais prasitardavo, kad nesupranta, ką autorius nori pasakyti. Čia ji mato savo, kaip žmonos, vyro pagalbininkės, užduotį – kuo plačiau paskleisti informaciją apie vyro kūrinių idėjas, sudėtingą tapybos techniką.
„Mūsų darbai panašūs: aš renku medžiagą laidai ar straipsniui, o jis – paveikslui. Kartais, beje, dar ilgiau nei aš. Mums smagu kalbėtis apie profesinius iššūkius, jais dalytis, diskutuoti. Kad ir apie tai, jog kartais lietuvių kūryboje pasigendama gyvenimo aktualijų refleksijos, tarsi aplinkui verdantis gyvenimas neliestų menininkų. Jei nekreipi dėmesio į pasaulį, tai ir jis tavęs neišvys. Jei nori būti pastebėtas, turi kabinti gyvąjį nervą“, – sako ji.
Kita vertus, visuomenė nėra labai išsilavinusi šioje srityje, neatpažįsta sudėtingesnių meninių simbolių. Pamažu reikėtų ją mokyti suprasti, ką norima pasakyti vienu ar kitu meno kūriniu.

Išskirtinumo paieškos
Viešojoje erdvėje S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė geriausiai žinoma kaip interneto portalo verslimama.lt vadovė ir „Žinių radijo“ laidos „Versli mama“ vedėja. Ir portale, ir laidoje moterys, auginančios vaikus, dalijasi sėkmės istorijomis, patarimais, kalba apie nesėkmes, aiškinasi jų priežastis, pateikia įžvalgų apie santykius šeimoje, kurie pradėjus verslą, imlų laikui, patiria nemažai išbandymų.
Portale talpinama aktuali informacija apie renginius, projektus, motyvaciniai straipsniai, siekiama, kad jis taptų vieta, kurioje moteris, galvojanti apie verslą, rastų naudingų patarimų. Kuo toliau, tuo dažniau žurnalistė sulaukia kvietimų dalyvauti konferencijose, renginiuose apie motinystės ir verslo suderinimą, skaityti paskaitas šeimoms.
Šis vaidmuo įdomus, nes ji kadaise svajojo būti aktore. Tačiau eina kalbėti auditorijai ne norėdama save parodyti, o siekdama pasidalyti tuo, ką žino. „Reikia kuo daugiau save išbandyti įvairiose situacijose: kad sužinotum, kas tau patinka, arba kad suprastum, ko nemėgsti“, – pataria sulaukusi klausimo, kaip pagauti sėkmę.
Moteris prisimena, kaip gimtajame Žeimelyje ravėdama ilgas daržo vagas suprato, kad turi daryti viską, jog tik daugiau gyvenime tokio darbo nereikėtų imtis. Todėl siekė mokslo, kad jis išvestų iš kaimo. Laimė, turėjo tokią galimybę. Padėjo ir tai, kad augo ne kolūkiečių, o inteligentų šeimoje. „Taip pat reikia daug dirbti, mokytis iš klaidų, kol rasi savo pašaukimą ir tapsi išskirtinis. Tai – žmogaus pridėtinė vertė“, – svarsto S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotraukos