Žurnalistas Vidas Mačiulis: „Esu valstiečių vaikas“

Ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Kauno apskrities skyriaus vadovas bei televizijos žurnalistas Vidas Mačiulis švenčia savo kūrybinės veiklos 50-metį. Vienas populiariausių šalies žiniasklaidos atstovų kviečiamas į televizijos ir radijo laidas, apie jį rašoma, krepšinio gerbėjai stengiasi nepraleisti jo rengiamų ir vedamų televizijos laidų „Krepšinio pasaulyje“.
Daugelis V. Mačiulį vertina ir kaip iškilų žurnalistą, ir kaip širdingą, dėmesingą, geranorišką žmogų. Šių savybių jungtis akivaizdi jo kūrybos filme „Atėjo… Sabas“. Už jį V. Mačiulis šįmet apdovanotas Vinco Kudirkos premija, skiriama už humanistines, etines vertybes žiniasklaidoje.
V. Mačiulį į profesionaliąją žurnalistiką prieš 50 metų atvedė palaimingai susiklostęs likimas. Tačiau atvedęs elgėsi permainingai. Antai likimas iškelia V. Mačiulį ant pjedestalo kaip darbštų legendinį žurnalistą, netrukus bloškia į duobę, pavyduolių pavadindamas kagėbistu, negailėdamas kitų skaudžių išbandymų.
„Esu valstiečių vaikas, gimęs, kaip rašė Simonas Stanevičius, kur Nevėžis pro dvarą savo vandenis varo“, – sako V. Mačiulis, atskleisdamas, kur glūdi jo galia nepasiduoti šmeižtų lavinoms bei pasalūnėms ligoms. Be to, turįs angelų sargų. Tai – mirę artimieji.

Įkvėpė Maironio romantizmas, patriotizmas
„Už tai, kad tapau žurnalistu, dėkoju likimui“, – sako V. Mačiulis, patikslindamas, jog šį likimą sudarė stebuklingų gyvenimo aplinkybių visuma, pirmiausia – gimtosios apylinkės bei tėvai, ypač – Kulautuvos vidurinė mokykla.
„Labai gražios vietos, kur gimiau, užaugau, – teka Nemunas, Nevėžis… Jas atpažindavau Maironio posmuose. Nuo mažų dienų pamėgau šį bendrapavardį poetą, daug jo eilėraščių išmokau. Kiekviena Maironio eilutė mane įkvėpdavo, vaizdais virsdavo, – pasakoja žurnalistas V. Mačiulis. – Gyvenome Miškinių kaime, šalia plento. Tėvai Cezaris ir Monika Mačuliai skatino mus, tris vaikus, gerai mokytis. Mama iki 9 klasės padėdavo spręsti matematiką. Krikšto mama Teofilė Liutkienė užkrėtė pomėgiu skaityti knygas. Aš su seserimi ir broliu gimtajame Raudondvario valsčiuje, Kauno rajone, ilgai buvome vieninteliai, baigę aukštąjį mokslą: Modesta – gydytoja, Saveras – inžinierius, abu jau amžiną atilsį.“

Suvaidino savo ateitį
„Ką reiškia mokykla!..“ – pakylėtai taria V. Mačiulis, prisiminęs Kulautuvos vidurinę mokyklą. Į ją pėsčias eidavo 5 kilometrus, žiemą vasarą neretai apsiavęs sportbačiais. Mokyklos pedagogai su ugdytiniais dosniai dalijosi ir žiniomis, ir gebėjimais, ir širdies šiluma.
Rusų kalbą dėstęs Juozas Zlotkevičius moksleivius mokė fotografuoti, muzikos mokytojas Vytautas Smilga – groti įvairiais instrumentais, Simonas Kuzmic-kas – vaizdžiai rašyti.
„Mokykloje išmokau groti skudučiais, akordeonu ir triūba, o tapęs žurnalistu jau žinojau, kaip reikia fotografuoti“, – šypsosi V. Mačiulis.
Klasės auklėtojas Vladas Bernatonis įskiepijo meilę jo dėstomai vokiečių kalbai, apskritai pasirinktajai profesijai.
Auklėtojas, statydamas Viktoro Miliūno pjesę „Į pakalnę“, vaid­menis mokiniams parinko pagal jų charakterius. Antai V. Mačiuliui skyrė rajoninio laikraščio korespondento, o Gintui Kavaliauskui – kolūkio pirmininko vaidmenį. Abu tapo tuo, ką vaidino.

„Būsiu diktorius!“
Mokyklos direktorė, buvusi pokario radijo laidų vedėja Valerija Smilgienė skatino gražiai eiles skaitantį bei vaidinantį V. Mačiulį: „Galėtum tapti aktoriumi.“
V. Mačiulis sako, jog siekti kažin ko neįprasto įkvėpė taisyklinga direktorės kalba. Kai į mokyklos renginius pradėjo ateiti Kulautuvos sanatorijoje gydęsis garsus radijo, vėliau televizijos diktorius Vytautas Kybartas, jaunuolis nusprendė: „Būsiu diktorius!“
Žurnalisto ir diktoriaus dalios jis ragavo mokykloje per ilgąsias pertraukas vesdamas radijo valandėles. „Uždėjęs plokštelę paleisdavau muzikėlę, iš „Moksleivio“ žurnalo paskaitydavau humoro“, – radijo valandėlių turinį apibūdina V. Mačiulis. Nuo devintos klasės jis rašydavo ir į rajoninį laikraštį.

Lemtis geriau žinojo tikrąjį pašaukimą
Likimo, vedančio į profesionalią žurnalistiką, viršūne V. Mačiulis vadina akimirką, kai, būdamas vienuoliktoku, savaitraštyje „Kalba Vilnius“ perskaitė, jog Kaune, (S. Daukanto 28A), vyks radijo diktorių konkursas. Buvo 1963-iųjų pabaiga.
Konkurso dalyviai turėjo papasakoti biografiją, parengti spaudos apžvalgą ir padeklamuoti eilėraštį. O, stebukle, vertinimo komisijai vadovauja V. Kybartas! Vidas, trimis išgertais kiaušiniais įveikęs didįjį trukdį – prieš konkursą užkimusį balsą, patenka į finalą. Kad neverta toliau kovoti dėl pergalės, įtikina minimu adresu veikusio Lietuvos radijo Kauno skyriaus žurnalistas Vladas Daugėla. Jis Vidui rėžė: „Nejaugi nori būti robotas – skaityti svetimas mintis?!“ Kai Vidas paklausė, ką jam daryti, tarė: „Neik į finalą. Būsi žurnalistas!“ Tą pačią dieną V. Daugėla davė jaunuoliui magnetofoną ir palydėjo į tuomečio Kauno technologijos instituto studentų bendrabutį rengti reportažo apie studenčių laisvalaikį. „Vladas, atvedęs mane į kambarį, išėjo. Nemokantįjį plaukti įmetė į vandenį… Kai išsigandęs po pirmojo interviu išėjau, pareiškė: „Būsi žurnalistu!“ Pasirodo, viską girdėjo anapus durų“, – į praėjusį laiką grįžta V. Mačiulis.

Moksleivis vasarą ir vakarais triūsė
„Įdomiausia, kad 1964-aisiais, kai baigiau vidurinę ir įstojau į žurnalistiką, Kaune buvo įkurtas vilniečių laikraščio „Vakarinės naujienos“ skyrius. Pakvietė į jį dirbti, bet nuviliojo Kauno rajono laikraščio redaktorius Gutmanas Šmerkovičius, pasiūlęs motociklą“, – mena V. Mačiulis. Netrukus ir Vladas Stankevičius, Kauno radijo laidų redakcijos direktorius, pasiūlė bendradarbiauti.
Beje, stojant į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą reikėjo dvejų metų darbo stažo. Ne bėda. Juk Vidas nuo septintos klasės kiekvieną vasarą dirbo Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos instituto eksperimentiniame ūkyje – prižiūrėjo veršius, dviejų arklių tempiama šienapjove pjovė žolę, į daržinę krovė šieną, ravėjo kilometrines cukrinių runkelių vagas. Keturių vasarų po tris mėnesius vargas – štai ir metų darbo stažas. Dar vienų metų darbo stažą Vidas susikrovė, kai vienuoliktoje klasėje po pamokų dirbo Netonių kaimo bibliotekoje.
Baigęs vidurinę ir studijuodamas žurnalistiką, V. Mačiulis dar dirbo Kauno rajoninio laikraščio korespondentu. Po pustrečių metų darbo šiame leidinyje Kauno rajono partijos komitetas vertė jį tapti komjaunimo pirmuoju sekretoriumi. Kadangi Vidas tokių pareigų atsisakė, partija laikraščio redaktoriui siūlė neklusnųjį atleisti iš darbo. Atleisti nespėjo, mat Kaune įkurto Lietuvos televizijos skyriaus vadovas Vytautas Andrejaitis pakvietė V. Mačiulį dirbti kartu.
„Į darbą Lietuvos televizijoje buvau priimtas 1968-ųjų vasario 16-ąją, būdamas 22 metų. Tapau jauniausiu televizijos laidų vedėju. Kai po 10 metų darbo bendradarbiams pasakiau, kad iš mamos parvešiu skilandį – švęsime Vasario 16-ąją, visi nejaukiai nuščiuvo. Paaiškinau, kad švęsime mano darbo televizijoje jubiliejų“, – nestokojąs šmaikštumo prisipažįsta Vidas. Ne veltui šmaikšti ir jo įkurta bei prižiūrima internetinė svetainė „Kauno žurnalistai“.

Dirba su meile
Maloningasis likimas, atvedęs V. Mačiulį į žurnalistiką, Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriuje jį laikė 35 metus – lig tol, kol skyrius nebuvo pradėtas ardyti. Čia dirbdamas V. Mačiulis tapo visoje Lietuvoje atpažįstamu veidu daugiausia dėl savo reportažų ,,Panoramoje“, autorinėje laidoje ,,Sekmadienio rytą“, vėliau – laidose apie krepšinį. Žurnalistas svariai prisidėjo prie „Žalgirio“ krepšininkų pergalių, per rytinę treniruotę juos pakalbindamas, o įrašą paleisdamas prieš rungtynes Kauno sporto halėje. Žalgiriečiai, įkvėpti vadinamųjų V. Mačiulio taim autų (pertraukėlių), dar atkak­liau siekdavo pergalės. Mintis, kaip ją pasiekti, juk neseniai buvo patikėję V. Mačiulio mikrofonui.
„Štai ką reiškia, kai darai su meile“, – dėkodama V. Mačiuliui už neseniai sukurtą dokumentinių novelių filmą „Atėjo… Sabas“, sakė legendinio krepšininko Arvydo Sabonio mama Milda Sabonienė.
„Ar nežinai, kokį filmą sukūrei?!“ – prie padėkos prisidėjo filmo kaltininkas – Europos, pasaulio ir olimpinis čempionas A. Sabonis.

Sukūrė tikslų legendos portretą
Jei ne gausūs V. Mačiulio archyviniai su krepšiniu susiję įrašai, nei jam, nei kitiems nepavyktų sukurti tokio tikslaus, išsamaus A. Sabonio portreto, koks sukurtas dokumentinių novelių filme „Atėjo… Sabas“. Kad tai atsitiktų – kad Sabo portretas pavyktų, – neapsieita be A. Sabonio ir V. Mačiulio prielankumo vienas kitam.
V. Mačiulis pirmasis parengė televizijos pokalbį su šešiolikmečiu A. Saboniu, įžvelgęs neabejotiną jo kaip krepšininko talentą. Gausus ir vertingas V. Mačiulio sukauptas archyvas apie Lietuvos krepšinį bei bičiulystė su A. Saboniu, jo šeima padėjo filme „Atėjo… Sabas“ atskleisti legendinį krepšininką kaip įvairialypio talento, padorų, nuoširdų, gerą, žaviai paslaptingą žmogų, tikrą lietuvį. Filme „Atėjo… Sabas“ nekomentuojama už kadro, kaip būdinga daugumai dokumentinių filmų. Jame A. Sabonio portretą tapo apie dvidešimt jį pažinojusių asmenų, išskirdami tai vieną, tai kitą jo savybę, ne vienas pripažįsta, jog tokie žmonės gimsta kartą per šimtą ar tūkstantį metų.
V. Mačiulis kartu su režisieriumi Kęstučiu Bražiūnu, operatoriumi Laisvūnu Karveliu ir kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu kurtą dokumentinių novelių filmą „Atėjo… Sabas“ savomis lėšomis išvertė į rusų, ispanų ir anglų kalbas ir įrašė į kompaktines plokšteles. Jų galima įsigyti „Maximos“ parduotuvėse.

Pasidalijęs turi dvigubai mažiau arba daugiau
V. Mačiuliui apmaudu, kad šalyje pristinga lėšų pagerbti, įamžinti Vladą Garastą, Šarūną Marčiulionį, kitus Lietuvos krepšinio mohikanus bei reiškinius, kaip antai prieš 40 metų Klaipėdoje pradėtus rengti šalies šeimų krepšinio turnyrus, jų iniciatorių – aštuoniasdešimtmetį švęsiantį Kazimierą Budrį.
„Parengiu laidas ar filmus ir be pinigų. Juk ne jie laimę neša. Negaliu pakęsti abejingumo… Daug pakeleivių yra įvairiose profesijose, ypač kūryboje. Jei neturėsi meilės tam, ką darai, galvosi tik apie pinigus, gero rezultato nebus“, – sako žurnalistas, aukojantis savo laiką, jėgas ir lėšas visuomenei naudingiems darbams.
Jei ne V. Mačiulis, LŽS Kauno apskrities skyrius neturėtų Žurnalistų namų – 1850 metais statyto ir jo pastangomis rekonstruoto pastato.
Vidas su žmona žurnaliste Tekle Mačiuliene – vieninteliai, visada savo apsilankymu pagerbiantys mirusius Lietuvos žurnalistų sąjungos narius ar jų artimuosius. „Stengiamės į amžinojo poilsio vietą palydėti. Juk skausmas, pasidalytas su kitu, sumažėja perpus. O jei kiti džiaugiasi tavo sėkme, dvigubai smagiau. Niekada niekam nepavydėjau. Atvirkščiai. Pavyzdžiui, gerą laidą žiūriu ir džiaugiuosi už jos kūrėjus. Kodėl mane visą gyvenimą persekioja kitų pavydas?“ – nesupranta Vidas.
V. ir T. Mačiulių dukra Vilma ir jos vyras Laisvūnas Karvelis – taip pat žurnalistai.

Ką mesi, tą rasi
„Žurnalistas – nei prokuroras, nei teisėjas, nei advokatas. Save turi atskleisti pats žmogus, su kuriuo jis kalba. Neretai žurnalistai arba begalę epitetų prideda kalbėdami apie žmogų, arba be gailesčio kritikuoja. Kai kritikuoja, tegu atsiduria jo vietoje. Ir blogiausias žmogus turi sielą. Mūsų žiniasklaida – kaip vilkšuniai: 50 metų buvę pririšti, nutrūkę nuo grandinės puola, kandžiojasi, lenda po antklodėmis, norėdami pranešti, kas su kuo miega. Tragedija, kad tokiais tapome. Reikia atminti: mesi žodį kaip sunkų akmenį – bumerangu grįš“, – apie šių dienų šalies žurnalistiką mintija V. Mačiulis. Atsakingo požiūrio į žmones ir pasaulį pagrindus jis gavo tėvų namuose.

Dėkingas už botagą
Pasak V. Mačiulio, jo tėvukai labai gražiai sugyveno visus 66 metus. Išėjo vienas paskui kitą: tėtis mirė 2002-ųjų birželį, būdamas 95 metų, o mama – rugpjūtį, sulaukusi 86-erių.
Tėtis gulėdamas ligoninėje prieš mirtį pakvietė Vidą ir jo šeimą ir kiekvieną palaimino.
„Tėvukas buvo labai gabus, sumanus. Gražiai piešė, grojo, dainavo. Jei būtų aukštąjį baigęs, didžiu žmogumi būtų tapęs. Kai vykstant melioracijai mūsų namą ketino nugriauti, tėtis ėmė šalia statyti naują, be pamatų. Pats suprojektavo. Valdžiai sakė, jog naująjį namą paskui traktoriais nutemps į gyvenvietę. Kai pastatė, mums, vaikams, liepė dieną miegoti – naktį po namu kasime pamatus, betonuosime. Taip ir likome gyventi savo sodyboje, – pasakoja V. Mačiulis. – Tėtis buvo labai darbštus, bet sekmadieniais neleisdavo dirbti. Nepakentė melo. Ir aš panašaus būdo. Kad negeriu ir nerūkau, esu dėkingas tėvams. Kai buvau penkerių, o brolis devynerių, tėtis sunaikino tabako lysvę ir metė rūkyti. Taip pasielgė dėl mūsų – kad rūkydamas neskatintų sekti jo pavyzdžiu. Kaip galima priimti įstatymą, kad nevalia vaikų bausti?! Kai tėtis pamatė, kad rūkome, – į laikraščio skiautę įsisukome sudžiūvusių klevo lapų, – stvėręs botagą lupo per kojas, net gyslos iššoko.“

Globoja trys angelai
Metas V. Mačiulio paklausti, kokios jėgos jį globojo, vesdamos į žurnalistiką, vaduodamos iš pavojų. Antai kai Vidas 2009 m. vienas nuvyko į mišką ir praradęs sąmonę krito, sunkiai susižeisdamas – lūžę šonkauliai pradūrė pleurą, mirties pavyko išvengti. Lig šiol netrūksta stebuklingų išeičių iš keblių ar neaiškių situacijų.
„Kai automobiliu vežiau aiškiaregį indų katalikų kunigą, misionierių Zachariją, jis teigė pirmą kartą regįs žmogų, turintį ne vieną, ne du, o net tris angelus. Tokią galią regėti kunigas gavo, kai, patyręs trečią insultą, pakluso apreiškimo balsui daug melstis, važiuoti po pasaulį ir skleisti Dievo žodį, tada pasveiksiąs“, – pasakoja V. Mačiulis.
Indų kunigas Vidui paaiškino, jog jį globojantys angelai sargai – tai mirę giminaičiai: mama, močiutė ir kunigas. Kai Vidas paprieštaravo, jog giminėje nebuvo kunigų, indas patikslino, jog giminaičio vardas – Jonas: „Kunigai tiek nesimeldžia, kiek meldėsi jūsų senelis. Jis meldėsi už jus, kai mažas buvote, ir dabar labai jums padeda.“
Žurnalistas patvirtina, jog senelis Jonas Mačiulis jį labai mylėjo nuo kūdikystės: „Suvystydavo, pieno pašildydavo. Aš jam buvau viskas. Senelis mirė 1950-aisiais. Buvau ketverių. Atsimenu, kai karstą įdėjo į roges, jis išslydo pradėjus vežti… Po metų susirgau tuberkulioze. Galbūt senelis norėjo mane pasiimti…“
Turbūt V. Mačiulį globoja ir prosenelis Kazys Antanavičius. Jo kapą Vidas rado Babtų bažnyčios šventoriuje ir nepamiršta – lanko kaip ir kitų artimųjų.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

Vido MAČIULIO asmeninės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.