Žurnalisto plunksna kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą

„Laisvė, vienybė, gerovė – svarbiausi, pasak Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio, valstybės siekiai. Dieve, duok, kad jų pasiektume“, – sakė „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Arnoldas Aleksandravičius, jam įteikiant aukščiausią Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) apdovanojimą – S. Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
Premijos įteikimo iškilmės vyko praėjusį šeštadienį Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune.
A. Aleksandravičius – 18-asis premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatas.

Valstybei tarnauja publicistiniu žodžiu
Į Istorinę prezidentūrą pasveikinti naujojo S. Lozoraičio premijos laureato A. Aleksandravičiaus susirinko jo šeimos nariai, bičiuliai, bendradarbiai iš „Ūkininko patarėjo“, S. Lozoraičio giminaičiai, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) atstovai, LŽD nariai bei šios premijos ilgamečiai mecenatai – Kauno r. ūkininkai Rasa ir Kazimieras Starkevičiai.
Premijos įteikimo iškilmės prasidėjo aktorės Olitos Dautartaitės skaitomomis poeto Jono Strielkūno eilėmis, kuriose vyravo meilės Lietuvai, kaimiškosios tikrovės motyvai: „javų malda“, „miltų maišai“, „švietė saulė“, „slinko vasaros ir žiemos“, „mūsų akys knygoj liko“. Poetinį žodį keitė fleitininkės Rasos Ringienės atliekamos kompozitoriaus Kristoforo Vilibaldo Gliuko melodijos.
„Kelias į Vilties Prezidento S. Lozoraičio Lietuvą dar sunkus, akmenuotas, duobėtas. Kol kas nesame ten, kur norėtume būti“, – sakė LŽD pirmininkė žurnalistė Gražina Petrošienė. Ji perskaitė LŽD Vertinimo komisijos vadovės žurnalistės Liudvikos Pociūnienės pasirašytą nutarimą, kuriuo skelbiama, jog 2015 metų S. Lozoraičio premija įvertinta „Ūkininko patarėjo“ korespondento A. Aleksandravičiaus aktyvi žurnalistinė veikla atspindint Lietuvos nepriklausomybės siekius, įtvirtinant mūsų šalies valstybingumą ir ugdant pilietiškai mąstančią visuomenę.

Šeima neišvengė represijų
LŽD vadovė apjuosė A. Aleksandravičių juosta, patvirtinančia, jog jis pelnė 2015 metų S. Lozoraičio premiją, ir dovanojo knygą „Kęstučio apygardos vadai“. Ji papildė gausią Arnoldo istorinių knygų kolekciją.
LŽD narė žurnalistė Regina Pupalaigytė supažindino su 18-ojo S. Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureato biografija, aptarė jo žurnalistinę veiklą.
A. Aleksandravičius gimė 1963 metais Kaune tarnautojų šeimoje: mama Julija dirbo buhaltere, tėvas Bronius – statybų instruktoriumi. Brolio skulptoriaus vardai – Bernardas Eismutis.
Šeima pokariu skaudžiai nukentėjo. Tremtyje mirė Arnoldo seneliai Jurgis ir Ona Bacevičiai, jų kapas nežinomas. Nesulaukęs 24-erių žuvo jų sūnus, Arnoldo dėdė, Juozas Bacevičius-Briedis, „Tauro“ apygardos partizanas.
„Kai suėmė mano tėvus, iš Kazlų Rūdos pabėgau į Kauną“, – kaip išvengė tremties, vėliau „ŪP“ atskleis Arnoldo mama Julija Bacevičiūtė–Aleksandravičienė.
Arnoldas mokėsi gimtojo miesto 15-oje vidurinėje mokykloje, lankė istorikų būrelį, studijavo Kauno politechnikos institute (dabar universitetas) Elektrotechnikos fakultete, dirbo Kauno paštuose ryšių operatoriumi. Daug skaitė, ypač istorines knygas. Gilinosi į istorinius šaltinius, kurių anuomet sunku buvo gauti.

Sąjūdžiui talkino aštriais politiniais straipsniais
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, A. Aleksandravičius įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Tapo Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotoju, Lietuvos laisvės lygos nariu. Tuomet plačiau ėmė skleistis Arnoldo talentas analitiškai mąstyti ir sklandžiai, aiškiai, nuosekliai raštu dėstyti mintis – jis pradėjo bendradarbiauti spaudoje, savo straipsniuose pasitelkdamas ilgai kauptąsias gilias istorines, kultūrines ir politines žinias.
A. Aleksandravičius buvo ilga­metis Lietuvos Sąjūdžio leidinio „Kauno aidas“ bendradarbis, rašė straipsnius laikraščiams „Kauno tiesa“, „XXI amžius“, „Kauno laikas“, 1994 m. pradėjo dirbti „Ūkininko patarėjuje“.
Arnoldas prisipažįsta žurnalistu dirbąs labiau dėl būtinybės užsidirbti pragyvenimui. Mieliau būtų rašytoju, bet iš tokio pomėgio nepragyvensi. Istorinius apsakymus, apysakas, pjeses Arnoldas rašo nuo jaunystės. Ne vieną jo grožinės literatūros kūrinį spausdino „Ūkininko patarėjas“.

Mieliau kurtų istorinę grožinę literatūrą
Pirmoji sėkmė Arnoldą, kaip literatą, aplankė 1992 m. – jis tapo rašytojo Kazio Almeno paskelbto konkurso „XIII a. Mindaugo laikai“ nugalėtoju. Konkursui buvo pateikęs apysaką „Raudonosios šakos karys“ apie airių karžygio nuotykius Mindaugo laikų Lietuvoje. „Raudonosios šakos didikų giminė iš tiesų Airijoje egzistavo, tik prikūriau nuotykių“, – šypsosi Arnoldas. Jo konkursinėje apysakoje airis Raudonosios šakos giminės atstovas yra anglų didiko, susiruošusio į Lietuvą su kitais kryžiuočiais, ginklanešys. Lietuvoje patiria daugybę nuotykių. Pasipiktinęs kryžiuočiais ima kautis Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnaus kariuomenės gretose.
K. Almenas yra kvietęs Arnoldą tapti „Skomanto“ serijos istorinių romanų autoriumi.
R. Pupalaigytė priminė, jog A. Aleksandravičius dalyvavo visuose S. Lozoraičio rinkimų kampanijos į Lietuvos prezidento postą susitikimuose su šalies žmonėmis ir apie tai rašė spaudoje. Jis aprašė ir prieš 25 metus sausakimšoje Istorinėje prezidentūroje vykusią Vilties Prezidento viešnagę.
Arnoldo žurnalistinis arkliukas – istoriniai įvykiai, politika. Jis šioje srityje – nepralenkiamas kronikininkas ir analitikas. Taikliai parinktu žodžiu geba atrakinti visas duris ir užrakinti visas burnas. Jo straipsnių žodynas turtingas, kalba taisyklinga. Ko jo paklausi – visada gausi: Arnoldas mielai su kitais dalijasi savo žinių aruodu.
„Knygos nedega“, – sakė R. Pupalaigytė, linkėdama Arnoldui, kad jo grožinė kūryba sugultų į knygas.

Velnioniškai įžvalgus, nenormaliai darbštus
Ūkininkas, buvęs žemės ūkio ministras K. Starkevičius, savo šeimos vardu A. Aleksandravičiui įteikdamas S. Lozoraičio premiją pastebėjo: „Duodamas interviu tokiems profesionaliems žurnalistams kaip A. Aleksandravičius, praturtėji.“
ŽŪR Kaimo plėtros ir informacijos skyriaus vadovė Sonata Kisielienė sveikindama Arnoldą linkėjo jam ir toliau būti dėmesingu kaimo problemoms, dėkojo „Ūkininko patarėjui“, kad 2016-uosius paskelbė Žemės ūkio rūmų metais.
UAB „Ūkininko patarėjas“ direktorius bei įmonės leidinių vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas sakė, jog Arnoldas – labai ryškus žvaigždyno, kurį sudaro iš širdies dirbantys Lietuvos žurnalistai, smaragdas. „Jis – velnioniškai įžvalgus, nenormaliai darbštus. Nėra gražiausių epitetų, kurie netiktų Arnoldui: ir objektyvus, ir operatyvus, analitiškas, etiškas, tolerantiškas kito nuomonei. Tai etalonas, kaip visi turėtume dirbti. Jo pozicija – argumentuota, objektyvi ir istoriškai pagrįsta. Didelis džiaugsmas redakcijoje turėti tokį žurnalistą“, – tvirtino V. Neverdauskas. Jo pavaduotoja Teklė Mačiulienė taip pat negailėjo gerų žodžių Arnoldui kaip geram žmogų bei profesionaliam žurnalistui, pastebėdama, jog ne kiekviena redakcija sutiktų spausdinti jo aštrius straipsnius.

Žurnalistas turėtų būti ryšininku
Tardamas atsakomąjį žodį A. Aleksandravičius pasidžiaugė premija ir tuo, kad žurnalistinės veiklos kelyje sutiko puikių redaktorių, tarp jų – gerąją fėją R. Pupalaigytę (ji 1990 m., kai Lietuvos nepriklausomybė buvo labai trapi, nenukišo į stalčių jo dygaus antitarybinio straipsnio) ir eruditą, istoriką V. Neverdauską. „Nors mano ir „Ūkininko patarėjo“ redaktoriaus pažiūros kartais skiriasi, visada randame kompromisą. Save laikau žurnalistu, kuris nori išsakyti savo nuomonę, vengdamas sekti autoritetais. Tikras Lietuvos žurnalistas turėtų būti ryšininku visuomenėje – ne sarginiu šunimi, ketvirtąja valdžia“, – sakė 2015 metų S. Lozoraičio premijos laureatas
A. Aleksandravičius ir rodė į jam brangų savo švarke segimą ženkliuką, dovanotą S. Lozoraičio. Ženklelyje įrašyti Lietuvos siekiai: „Laisvė, vienybė, gerovė“.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.