Žvalumo šaltiniai iš gamtos

Prieskoniniai augalai – ne tik maistas, bet ir vaistas. Jais gardindami valgį geriname ir sveikatą. Pavasarį besiskundžiančiuosius silpnumu, nuovargiu žolininkai ragina pasinaudoti gamtos teikiamomis dovanomis: augalai yra įvairių vitaminų, mikroelementų šaltinis, padeda organizmui apsivalyti.

Patikrinti laiko
Nuo seno žmonės įvairiomis žolelėmis gardindavo patiekalus. Manoma, kad prieskoniniai augalai pradėti vartoti anksčiau nei druska. Istoriniai šaltiniai liudija, kad didieji keliautojai Kristupas Kolumbas, Fernandas Magelanas, Vasko da Gama siekė ne tik atrasti naujas žemes, bet ir iš tolimų kraštų parsigabenti augalinių prieskonių.
Lietuvoje prieskoniniai augalai nuo senų laikų vartojami ir kaip prieskoniai, ir kaip vaistai. Liaudies medicina siūlo daugybę receptų, kurių sudėtyje yra šių augalų, sveikatai stiprinti ar vaduotis iš įvairių negalavimų.
Šimtmečių išmintį šiais laikais patvirtina ir mokslininkai, kurių tyrimų rezultatai rodo, kad įvairios žolelės turi ir gydomųjų savybių. Prieskoninės žolės itin naudingos. Jose yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, antioksidantų, todėl pasižymi baktericidinėmis, raminančiomis, tonizuojančiomis ar kitomis savybėmis.
„Sveikatos šaltiniai yra šalia. Tereikia juos pastebėti ir pasinaudoti: žolės, prieskoniniai augalai ir kitos gamtos dovanos padeda būti sveikiems ar vaduotis nuo įvairių ligų“, – tvirtina žolininkė, Lietuvos vegetarų draugijos pirmininkė, chemijos mokslų daktarė Ksavera Vaištarienė.

Pavasarinės žolės  
Pasitraukus žiemai ypač naudinga kramsnoti jaunus, pirmosios žalumos lapelius ar gerti jų sultis. Žolininkė K. Vaištarienė kasdien po truputėlį valgo dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, kitų žolių, iš jų gamina salotas, troškinius, arbatas, prieskoninius pabarstus, kuriuos deda į valgius.
„Petražolės labai naudingos inkstams – aš be jų neapsieinu. Šiuos žalumynus sumalu į miltelius ir kiekvieną dieną beriu į maistą, – tvirtina žolininkė. – Į bet kurį patiekalą galima dėti ir šviežių dilgėlių, kiaulpienių lapelių, o jų prisirinkus ir susidžiovinus ilgam pasidaryti pabarstų.“
Kiaulpienės, dilgėlės, garšvos valo organizmą, stiprina kraują. Pasak K. Vaištarienės, dilgėlės tirština kraują, o kiaulpienės jį skystina, todėl šias žoles naudinga vartoti kartu.
„Po vieną jas galima vartoti tik žinant savo organizmo savybes, – perspėja žolininkė. – Jei kraujas linkęs tirštėti, didelis hemoglobino kiekis, tuomet reikia daugiau vartoti kiaulpienų. Kai vargina mažakraujystė, labai tinka dilgėlės, nes jos turi daug geležies.“

Gydomosios savybės
Augalus K. Vaištarienė kitiems pataria ir pati vartoja įvairiai: susipjausto ir valgo žalius, sumala ir pasigamina pabarstų arba iš jų spaudžia sultis.
Pavyzdžiui, padžiovintas dilgėles susmulkina, sumaišo su linų sėklomis ir gauna puikų pabarstą.
Turintiesiems per aukštą kraujo spaudimą žolininkė rekomenduoja gerti skystinančių kraują augalų – kiaulpienių, žliūgių – arbatą.
Išvalyti organizmą gali padėti pavasarinių augalų – meškinių česnakų, garšvų, imbierų arbatos.
K. Vaištarienė įsitikinusi, kad daug energijos suteikia šviežios, ką tik išspaustos sultys.  Pavasarį ji kasdien vakarienei išsispaudžia pusantros stiklinės sulčių: burokine tarka sutarkuoja porą morkų, buroką, po žiupsnelį kiaulpienių, garšvų, dilgėlių, o iš gautos masės išspaudžia sultis. Jas reikia išgerti iš karto, nes pastovėjusios bent valandą praranda savo maistinę vertę. „Pavasarinių augalų sultys – soti, puiki vakarienė, gerinanti įvairių organų darbą“, – sako K. Vaištarienė.
Kiekvienas augalas turi daugybę organinių junginių ir mineralinių medžiagų. Visi žali augalai turi daug vitamino C. Kiaulpienės, be jau minėtų savybių, naudingos kepenims, mažina sąnarių skausmus, trikertės žvaginės gerina vidaus organų darbą, mažina arterinį kraujospūdį, garšvos valo kepenis, atkuria pažeistas ląsteles, gerina inkstų ir kvėpavimo sistemos būklę, dilgėlės mažina cukraus kiekį kraujyje, teigiamai veikia kasą, šlapimo pūslę, salierai naudingi vyrams dėl prostatos ligų profilaktikos.
Labai naudingi ir artišokai – daugiamečiai žoliniai augalai, kurie kaip daržovės išpopuliarėjo nuo XV amžiaus, o jų vaistinės savybės buvo įvertintos tik XX amžiuje. Mokslininkai nustatė, kad artišokai padeda atsikurti kepenų ląstelėms, mažina cholesterolio, cukraus kiekį kraujyje, gerina virškinimą, greitina medžiagų apykaitą.

TAI ĮDOMU:

  • Pirmieji duomenys, liudijantys, kad gaminant maistą buvo naudojami prieskoniai, – 6 tūkst. metų senumo. Egiptiečių sarkofaguose greta brangenybių archeologai rado česnakų, kuriems ne mažiau kaip 6,5 tūkst. metų.
  • Se­no­vės ro­mė­nai ir grai­kai raudonėliais ne tik gar­di­no mais­tą, bet juos naudojo ir įvai­riems mik­ro­bams nai­kin­ti. Vi­duram­žiais ma­ny­ta, kad šis au­ga­las va­lo krau­ją ir sau­go nuo ke­rų, to­dėl rau­do­nė­liais bu­vo gy­do­mi nuo­din­gų vabz­džių, gy­va­čių įgė­li­mai, is­te­ri­ja. Švie­žius rau­do­nė­lių la­pus žmo­nės se­niau kram­ty­da­vo, kai skaudėdavo dan­tis.
  • Viduramžiais prekyba prieskoniais sukraudavo turtus. XIV a. žiupsnelis šafrano kainavo tiek, kiek vienas arklys, o pusė kilogramo imbierų – kiek avinas.
  • Kryžiaus karų laikais populiariausias prieskonis buvo česnakas, kurį poetai vadino „dvokiančia rože“, „gyvačių žole“.
    1292 m. iš kelionės po Aziją grįžusio keliautojo Marko Polo žemėlapiuose  buvo pažymėtos net 7 448  „prieskonių salos“. 1408 m. portugalų keliautojas Vasko da Gama iš Indijos parplukdė pipirų, gvazdikėlių, cinamono ir imbierų.
  • Visame pasaulyje vieni iš dažniausiai naudojamų prieskonių yra kmynai. Garsusis Fran­kų imperijos ka­ra­lius Ka­ro­lis Di­dy­sis dar 812 me­tais įsa­kė au­gin­ti kmy­nus vi­suo­se li­go­ni­nių, vie­nuo­ly­nų ir ka­ra­liš­kų­jų so­dy­bų lau­kuo­se bei pa­ke­lėse. Šis au­ga­las ir dabar yra vie­na efek­ty­viau­sių prie­mo­nių gy­dant pil­vo pū­ti­mą, ki­tus žar­ny­no negalavimus. Kmy­nų sėk­lo­se esan­tys ete­ri­niai alie­jai tu­ri veik­lių­jų me­džia­gų, ku­rios slo­pi­na rau­me­nų spaz­mus.

Violeta Gustaitytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.