Žydint vyšnioms raškomas „Žydinčios vyšnios šakelės“ derlius

Eiles skaito diplomantė Jūratė Norvaišienė.

Kasmet puoselėti, nokinti ir laiku raškyti poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ derlių aktyviai Sližių kaimo bendruomenei (Ukmergės r.) gamtos negandos neturi jokios įtakos. Kiek kaimiečiai ir miestiečiai drauge koneveiktų vėluojantį ir dar vis šalnomis gąsdinantį pavasarį, šiame Aukštaitijos kampelyje – šventinis poezijos konkurso pabaigtuvių metas simboliškai sutapo su vyšnių žydėjimo pradžia. Šiltą ir smagią praėjusio šeštadienio popietę čia buvo paskelbti poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė 2017“ laimėtojai.

Šiųmetis derlius – 90 eilėraščių
Rasa Vasiliauskienė, Sližių kaimo bendruomenės pirmininkė, šio konkurso koordinatorė, trumpai priminė 33-ejus metus skaičiuojančio renginio istoriją ir pradėjo deklamuoti 1985 m. šio poezijos konkurso laureato Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Lopšinė gimtinei ir motinai“. Pamažu jį duetu perėmė Zita Bausienė ir Ingrida Graužinienė, akompanuojant Staselei Novikienei. O priedainį, vis drąsėdama, jau traukė visa salė. Liaudyje šis žymaus poeto eilėraštis šiandien atpažįstamas jau kaip graži, prasminga ir visų mėgstama daina…
Nuo 1984 m., „Žydinčios vyšnios šakelės“ poezijos konkurso pradžios, daug kas mūsų gyvenime pasikeitė. Tačiau konkurso intencija – nusilenkti žemei, tėviškei, gimtinei, išaukštinti žmogų žemdirbį, jo triūsą – išliko nepakitusi – tai amžina.
Konkurso idėją palaikančių, žemei, žmogui pagarbą eiliuotu žodžiu išreiškiančių kūrinių, kurie štai jau gerą dešimtmetį viešinami UAB „Ūkininko patarėjas“ leidžiamame „Kaimo laikraštyje“, o antrus metus skelbiami ir internetiniame kūrėjų klube „Žalia žolė“, šiemet atsiųsta per devynias dešimtis.
Pernykštės „Žydinčios vyšnios šakelės“ diplomantė, o šiųmetė laureatė vilnietė Lina Buividavičiūtė, negalėjusi dalyvauti konkurso pabaigtuvių šventėje, todėl atsiuntusi padėkos laišką, štai kaip pristato savo kūrybą: „Džiaustau tylos paklodes, metu sekundes į šiupinį, paromis gaudau nepaklusniąsias avis, kaunuosi su kalba kaip Jokūbas su angelu. Tų nuožmių kautynių rezultatu dalijuosi su jumis. Nes poezija – mano namai.“
O tie namai laureatės vardą jai pelniusiame eilėraštyje „Knyg­nešys“ tokie jaukūs, paprasti, archajiški… Jie nesumeluoti prisiminimų nuotrupomis iš vaikystės, sumišę su vaizduotės reginiais. Ir visa neįtikėtinai įtaigiai supinama į aiškią lyrinės herojės poziciją su kadaise vykusiu tikru faktu.
Diplomante už eilėraštį „Kaimiečio monologai“ pripažintos ukmergiškės Lionginos Bučelytės kūrinio lyrinis herojus kur kas žemiškesnis, tiesmukiškesnis: Kai juodos rankos neša baltą duoną, / ištarkim vėjui: buvom ne tokie. / Laikykit, smilgos, viltį – giją ploną, – / duobėj žarijų – atriekta riekė.
Jūratės Norvaišienės iš Mažeikių eilėraštis „Aš sugrįšiu…“ yra tylaus liūdesio ir nostalgijos buvusiai tėviškei sklidinas kūrinys, autorei atnešęs „Žydinčios vyšnios šakelės“ diplomantės vardą.
Kaip prisipažino Dalia Petkevičienė iš Žakaimės kaimo (Šilalės r.), Sližiuose ji sena pažįstama: 2008 m. pripažinta poezijos konkurso diplomante, po metų į poezijos šventę atlydėjusi jaunosios poetės diplomantės vardą pelniusią dukrą Justiną. Išskirtiniai žemaitei buvo 2013 m. – ji tapo tų metų poezijos konkurso laureate. Šiais metais organizatoriams pakeitus konkurso nuostatus ir suteikus teisę ankstesniųjų konkursų nugalėtojams dalyvauti ir pasigalynėti dėl diplomanto ar laureato vardo, D. Petkevičienė „Žydinčios vyšnios šakelės“ diplomante pripažinta antrąkart. Eilėraštis be pavadinimo, kurio pirmoji eilutė liudija „Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai“, – išnešiotas, išgyventas, persunktas skaidrios nostalgijos.
Jaunosios poetės diplomantės vardą Ukmergės A. Smetonos gimnazijos 3 klasės gimnazistei Guodai Taraškevičiūtei pelnė eilėraštis „Paskutinis kepalėlis“. Skvarbus, visa stebintis ir fiksuojantis žvilgsnis, taupus, į vatą nesukamas žodis išduoda ne pagal amžių brandžią poetės kūrybą.
Visoms pastebėtoms poetėms buvo įteikti jų statusą poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ liudijantys diplomai, Ukmergės rajono savivaldybės prizai, Žemės ūkio rūmų laikinai einančio pirmininko pareigas Sigito Dimaičio padėkos raštai, Stepono Jankeliūno prisiminimų knyga, naujausias „Sližių krašto laikraščio“ numeris, o laureatei – dar ir skulptoriaus Viktoro Žentelio konkursą simbolizuojantis bareljefas.

Sližių trauka
„Ir kas mane taip vilioja į šitą kraštą?“ – lyg savęs, lyg susirinkusiųjų klausė šilališkė D. Petkevičienė. L. Buividavičiūtė atsiųstame laiške-padėkoje iš dalies jai atsakė: „Pernai buvau Jūsų renginyje ir mane sužavėjo sklandi organizacija, programa, o svarbiausia – Jūsų dėmesys ir nuoširdumas. Man garbė vadintis „Žydinčios vyšnios šakelės“ laureate…“
Apie tai, kaip garbę supranta sližiškiai, apie jų poezijos troškulį, apie pareigą per gyvenimo perversmus nutilusį konkursą vėl atgaivinti, apie susitikimus ir draugystę su talentingais ir žymiais Lietuvos kultūros žmonėmis, apie šalia gyvenančius smalsius, darbščius ir atsakingus Sližių ir aplinkinių kaimų žmones, kuriuose kunkuliuoja grožio, kultūros poreikis, kalbėjo S. Jankeliūnas. Jam, ilgamečiam Sližių krašto tradicijų puoselėtojui, už prasmingą viso gyvenimo veiklą ir ypatingą dėmesį kultūrai buvo įteiktas Lietuvos santarvės ordinas „Pro sugenda concordia“.
O S. Jankeliūnas vertinga dovana apdovanojo Janiną Savickienę, garbaus amžiaus kultuvėniškę, gražiai tvarkančią savo sodybą, viešąją erdvę prie įvažiavimo į Sližius, kasmet dovanojančią užaugintų gėlių gyvenvietei apželdinti.
Dovanų būta ir daugiau. Diplomantės J. Norvaišienės tėvelis, praėjusių metų Lietuvos kalvių kalvis viekšniškis Česlovas Pečetauskas nukaldino organizatoriams penkiažiedę plieninę žydinčios vyšnios šakelę. D. Petkevičienė į Aukštaitiją pasikalbino Medvėgalio raganėlę – savo draugę ir kaimynę Violetą Razminienę. Na ir šėlo raganaitė vieniems burdama, kitiems Dalios eilėraščius deklamuodama, Medvėgalio žolelių galią demonstruodama, savo dėmesiu ir išmone salėje išsklaidydama paskutiniuosius nedrąsos ir varžymosi likučius.
Įžvalgieji renginio organizatoriai nepamiršo, jog šie metai – Tautinio kostiumo ir Kalbos kultūros metai. Šventėje nusilenkta ir šioms progoms. Tarp poezijos skaitymų ir apdovanojimų pasirodė Vilniaus kolegijos folklorinis ansamblis „Želmuo“, vadovaujamas etnomuzikologės dr. Dalios Vaicenavičienės ir saviškiai – Ukmergės kultūros centro Sližių skyriaus folkloro kolektyvas „Siemanys“ su vadove S. Novikiene priešakyje. Ir kaip manote, kas atviliojo jaunuosius vilniškius koncertuoti į Sližius? Ogi Vilniaus kolegijoje dabar besimokantis Vilius Krikštaponis, užaugęs ir nuo mažumės kartu su mama dalyvaujantis balsingame Sližių folkloro kolektyve! Taip jau Viliaus gimtinėje įprasta – į namus kviesti sielos giminaičius – pačius brangiausius, artimiausius žmones.

Angelė Pilvelienė
„ŪP“ korespondentė