Jei ūkinis gyvūnas ūkininkui tampa nenaudingas, jis neturi galimybės išlikti?

Viktorijos Jovarienės ūkis ir jos įrengtas 1. „Arklininkystės muziejus“.

Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkyje įrengta veltinio pirtis.

Žemės ūkio biologinė įvairovė apima viską, kas tiekia mums maistą, pluoštą ir kuro išteklius, nuo dirvožemio bakterijų iki augalų ir ūkinių gyvūnų. Tūkstančius metų žmonės dirbo žemės ūkio darbus naudodamiesi natūraliais gamtos procesais, rinkdamiesi gyvūnus ir pasėlius, užtikrinančius maisto gavimą augančiam gyventojų skaičiui.

Didelė įvairovė žemės ūkyje buvo puikiai pritaikyta tai pasaulio daliai, kurioje ji buvo naudojama. Jauniklių atvedimo sezoniškumas, pašaro poreikiai, ganymo specifiškumas ar fenotipiniai požymiai – visa tai buvo ūkininkų atrenkama bei vystėsi natūraliai, kad susidarytų optimali pusiausvyra tarp gaunamos produkcijos, ūkininko ir gyvūno gyvenimo kokybės. Tokia harmoninga ir ekstensyvi gamtos valdymo kultūra – žemės ūkis – suteikė mums platų gyvūnų ir augalų pasirinkimą: įspūdingais ragais pasipuošusios avys ir ožkos, šėmos spalvos arba baltomis nugaromis galvijai, kiaulės su karoliukais po kaklu, įvairios formos ar spalvos augalai ir kitos įdomybės, kurios yra nutolusios nuo daugeliui mums gerai pažįstamo dabartinio standartizuoto žemės ūkio.

Ši įvairovė, nors ir reta, nėra visiškai išnykusi. Daugelis šių gyvūnų ar augalų gyvena šiandien įvairiose pasaulio regionuose, taip pat ir Lietuvoje. Jie auginami entuziastingų ūkininkų arba, kaip rodo Europos šalių praktika, vietovėse, kuriose vis dar taikomas tradicinis ūkininkavimas. Ekstensyvios sistemos nesukeldamos papildomos įtampos perkrautoms ekosistemoms yra atrandamos iš naujo ir pritaikomos siekiant apsaugoti pažeidžiamas teritorijas.

Parmezano sūriai, kurie Talandžių ūkyje gaminami iš vietinių šėmų karvių pieno.

2019–2021 metais Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacija kartu su LSMU Gyvulininkystės instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centru vykdė projektą, kurį sudarė renginių ciklas „Gerosios patirties (žinių ir praktikos) sklaida vietinių ūkinių gyvūnų augintojų ūkiuose prisidedant prie biologinės įvairovės saugojimo ir jos tausaus naudojimo“ (Nr. PLKT-PV-19-1-07707-PR001) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Lietuvos kaimo tinklas“. Projektas buvo finansuojamas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtros (EŽŪFKP) ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Projekto metu buvo suorganizuota 13 renginių daugiau nei 5 Lietuvos apskrityse: dvi dideles KPP viešinimo akcijos Baltų

vienybės dienos proga Kauno ir Vilniaus miestų savivaldybėse ir aplankyta dar 11 ūkių „Atviras ūkis“. Manome, kad sėkmingas biologinės įvairovės išsaugojimo įgyvendinimas priklauso nuo sudėtingos ekologinių, ekonominių ir socialinių priemonių sąveikos. Integruotos strategijos tampa vis svarbesnės. Finansinė kompensacija, mokama ūkininkams už mažesnį produkcijos kiekį, gamtines kliūtis arba gamtos sukeltus derliaus nuostolius, yra svarbi gamtos apsaugos priemonė visoje Vidurio Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Tvarių struktūrų naudojimas, pagrįstas šiuolaikinėmis žiniomis ir technologijomis, veiksmingai gali būti pritaikytas atkuriant senąsias tradicijas: istoriškai mažo intensyvumo, su prisitaikiusiais vietinių veislių gyvūnais ir augalais, įvairiašakis žemės ūkis gali tapti ekonomiškai perspektyvesnis už modernią, importinę, homogenizuotą ir standartizuotą praktiką. Tvarų užimtumą ir paslaugų teikimą užtikrinantis nišinių produktų tiekimas ekonominei rinkai, pavyzdžiui, turistams ar didmiesčių gyventojams, kaimo gyvenimą ir kaimo vietoves gali padaryti patraukliais gyvenimui, darbui ir atostogoms.

Šeimos ūkyje „Gyvas kalnas“ auginamos vištinės žąsys.

Daugelyje pasaulio šalių specifinių produktų gamyba iš nacionalinių veislių gyvūnų produkcijos yra skatinama valstybės ir stipriai palaikoma vietos gyventojų. Pavyzdžiu Ispanijos Žemės ūkio ministerija inicijavo daugybę projektų, skirtų ūkinių gyvūnų genetinių išteklių programai paremti. Vienas jų startavo 2013 metais, jo tikslas – skatinti sertifikuoti ir žymėti savo vietines veisles, kurioms gresia išnykimas. Tam buvo sukurtas ir ministerijos patvirtintas specialus logotipas „100 % gimtoji veislė“, kurio savanoriškas naudojimas garantuotų vietinių gyvūninės kilmės produktų autentiškumą. Šis ženklas yra suderinamas su kitomis kokybės schemomis ir naudojamas visų rūšių produktams: mėsai, pienui, kiaušiniams, vilnai, odai ir kt. Tokiu būdu Ispanijos valdžia siekia paremti savo šalies veislių genetinį fondą ir išlaikyti gyvūnų populiacijų genetinę įvairovę.

Ką turime mes? Mes turime 2007 m. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Tautinio paveldo produktų įstatymą, kuriuo remiantis galima sertifikuoti į Lietuvos genetinių išteklių išsaugojimo programą įtrauktus ūkinių gyvūnų augintojus atitinkančius tautinio paveldo aprašus, skirtus gyvulininkystei sertifikuoti. Tačiau kol kas šis sertifikavimas nesieja sertifikuoto gyvūno su galutine produkcija.

Taip pat mes turime puikių ūkininkų, kurie tiki idėja išsaugoti vietines lietuviškas veisles, įžvelgia jų privalumų ir ne tik stengiasi jas auginti, bet ir gamina iš jų galutinį produktą taip sukurdami darbo vietų savo artimiesiems ar kaimynams. Sėkmės istorijų yra ne

Talandžių ūkyje auginamos vietinės šėmos karvės.

viena, bet tokias, kurios būtų susijusios su žmonėmis, auginančiais nuo išnykimo saugomas lietuviškas vietines veisles, galime ant pirštų suskaičiuoti. Kelmės rajone, Dubysos slėnyje, įsikūręs ūkininkas Žanas Talandis su šeima augina šėmas karves ir gamina kietąjį parmezano sūrį. Lietuvos juodgalves avis auginantys Kristina ir Jūris Milišiūnai sugalvojo, kaip įveiklinti avių vilną ir kitą iš jų gautą produkciją, skiria daug laiko švietėjiškai veiklai. Žemaitukų arklių augintojas Č. Marcinauskas su pagalbininkais ne tik veisia žemaitukus, bet ir organizuoja įvairius pažintinius žygius, užsiima turizmo paslaugomis. Vištinių žąsų augintojai Dalia ir Dimitrijus Jakovlevai vykdo įvairias edukacijas. Žinoma, dažnai norisi kažko kito, įspūdingesnės išvaizdos, didesnio primilžio, gyvulių su geresnėmis penėjimosi savybėmis, bet tikime, kad po saule vietos užteks visiems. Todėl kiekvieną kviečiame pagalvoti ir, kaip kas gali, prisidėti prie Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo. Praėjus daugiau kaip 25 metams nuo vietinių veislių atkūrimo darbo pradžios galime džiaugtis, kad jau turime veislinės medžiagos, nors visuomet balansuojame ant galimybės išlikti ribos.

Ūkiniai gyvūnai lydi žmogaus vystymąsi 10 000 metų ir nusistovėjo mūsų visuomenėje. Daugeliu atvejų, jei ūkinis gyvūnas ūkininkui tampa „nenaudingas“, jis neturi galimybės išlikti. Taip veislės ar populiacijos tampa retos ir net išnyksta. Vienintelis būdas išsaugoti šių veislių įvairovę yra rasti jiems tinkamą panaudojimą, iš naujo atrasti jų ypatingas savybes ir laikyti juos ūkininkų ūkiuose – vietoje, kur jiems ir priklauso.

R. ŠVEITIENĖ, Š. MARAŠINSKIENĖ, A. RAČKAUSKAITĖ

Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacija, LSMU Gyvulininkystės institutas

 

 

 

 

 

 

2021-09-18