Nubarstė žiedlapius… ruoškimės persodinti

Dar visai neseniai daugelis sodybų dabinosi lelijų žiedais. Jas mėgo močiutės, mamos, mielai svogūnais dalijasi ir perka jaunieji sodybų šeimininkai. Dažnai dairomės į olandų siūlomus svogūnėlius, tačiau ne visada žinome, kurios lelijos augs ir žydės geriau, o kuriomis verčiau pasigrožėti iš nuotraukų. Pasak Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės Janinos Puočiauskienės, lelijos – ne tinginių gėlės, kad džiugintų žiedais, joms reikia skirti daugiau dėmesio. Tad įsiklausykime į specialistės patarimus.


Rūta ANTANAITIENĖ

lelijos, lelijų sodinimas, lelijų svogūnėliai, lelijų veislės, lietuviškų lelijų veislės, lelijų grupės, lelijų kenkėjai, lelijų ligos,

Baltoji lelija šiemet pražydo liepos pradžioje.

Kada geriausia lelijas persodinti? Kaip dažnai, kas kiek metų?

Lelijos (Lilium L.) yra daugiamečiai, žoliniai svogūniniai augalai, tad geriausia juos persodinti, kai rudenį apmiršta antžeminė jų dalis. Ilgesnis sodinimo laikotarpis nei pavasarį, bet svarbiausia, kad svogūnai jau būna sukaupę maistingųjų medžiagų ir perėję į ramybės būseną.

Optimaliausias lelijų sodinimo laikas – rugsėjis–spalio vidurys, svogūnai spėja įsišaknyti. Išimtinais atvejais galima bandyti sodinti net tuomet, kai dirvos paviršius įšąla 1–2 cm (nuimti įšalusį sluoksnį ir pasodinti, paskui mulčiuoti durpėmis). Svogūnai peržiemos, bet žydės vėliau. Be to, tokiu metu sodinami svogūnai būtinai turi būti rudeninio kasimo (ramybės būsenos), o ne pirkti jau su daigais. Ilgai laikyti šaldytuvuose svogūnai pasodinus žus.

Kam rizikuoti, jei įsigijote vertingą augalą. Dėkite svogūnus į neutralizuotas (nurūgštintas) durpes ir laikykite vėsioje patalpoje (5–6 °C) ar apatiniame šaldytuvo stalčiuje – pasodinsite pavasarį.

Pasodintas rudenį rekomenduoju mulčiuoti neutralizuotomis durpėmis (apie 5 cm sluoksniu), geriausia po pirmųjų dirvos paviršiaus pašalimų. Durpės saugos svogūnus vasarą nuo perkaitimo ir sulaikys drėgmę. Mulčiuotos lelijos pavasarį maždaug 10 dienų dygsta vėliau ir mažiau nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų, be to, sulaiko spartesnį piktžolių augimą.

Persodinti ir dalyti priaugusius svogūnus galima kas 3–4 metus, to nepadarius, kasmet smulkės žiedai, tankės kerai, greičiau puls ligos. Jei laiku neišskirstysite ir nepersodinsite susiformavusių pakaitinių svogūnų, apmirs motininis svogūnas, jam nebeužteks vietos (maitinimosi ploto), nes aplink augs vaikučiai. Sunykus motininiam svogūnui, jo vietoje susidaro palanki terpė įvairiems mikrobams vystytis. Todėl vaikučius būtina persodinti į naują vietą, prieš tai juos pamirkius fungicido tirpale. Išimtis – miškinės lelijos hibridai. Iš visų lelijų jie yra ilgaamžiškiausi.

‘Daniele’ – J. Proscevičiaus azijinių lelijų hibridas.

‘Regina Stančiūtė-Kuzmienė’ – J. Pros- cevičiaus VIII gr. TC hibridas.

 

 

 

 

 

 

 

‘Olimpija’ – J. Proscevičiaus VIII gr. TA hibridas.

Kodėl persodinti geriau rudenį nei pavasarį? Ar galima tai daryti vasarą?

Pavasarinis sodinimas turi ir pliusų, ir minusų. Pliusas, nes lelijos pražysta tų pačių metų vasarą. Minusas, nes į parduotuves iš Nyderlandų svogūnai atkeliauja po ilgo, šalto sandėliavimo ir, staiga patekę į šilumą, greitai augina daigus, tad reikia skubiau sodinti, kol jie maži. Jei daigai pasiekę 10–15 cm, dėkite juos į lysvelę beveik horizontaliai (paguldykite), užpilkite žeme ir palikite tik viršūnę. Po kiek laiko daigai pradės augti aukštyn. Taip ant požeminės stiebo dalies pasodinti augalai suformuos žymiai daugiau naujų svogūnėlių. Tai ypač būdinga LA hibridams (Longiflorum x Asiatic Hybrids) ir azijiniams hibridams.

Vasarą taip pat galima sodinti ir persodinti. Tai aktualu savame sode, kai reikia pakeisti įsimaišiusių, ne ten užaugusių lelijų vietą. Prieš iškasant palaistykite dirvą, atsargiai iškaskite su žemės gumulu ir perneškite į paruoštą duobutę.

Kokia tinkamiausia vieta ir dirva šioms gėlynų favoritėms?

Vieta turi būti saulėta arba šiek tiek pavėsinga, bet gerai perpučiama, kad vėjai sparčiai nudžiovintų nuo lapų perteklinę drėgmę po lietaus ar rasos ir apsaugotų nuo lietingomis vasaromis plintančio kekerinio puvinio.

Beveik visos lelijos gerai tarpsta vidutinio sunkumo, vandeniui laidžioje, purioje ir humusingoje dirvoje. Tinkamiausi – silpnai rūgščios ar neutralios reakcijos (pH 6,5–7) priesmėliai ir vidutinio sunkumo priemoliai. Nėra užmirkusią dirvą mėgstančių lelijų, tačiau drėgmės turi pakakti visą vegetacijos laikotarpį. Didžiausias poreikis: vasaros pradžioje, kai auga stiebai, lapai, šaknys, ir po žydėjimo, kai formuojasi nauji pakaitiniai svogūnai. Visų grupių lelijoms patinka, kai svogūnai, šaknys būna vėsiai, o stiebai su lapais – saulėje.

Kokiu gyliu ir atstumu sodinti lelijų svogūnus?

Gylis priklauso nuo lelijų svogūnų dydžio. Svogūno dugnelis turi būti trijų svogūno aukščių gylyje. Ši taisyklė taikoma visiems svogūniniams augalams. Šakniastiebinio ir stoloninio tipo svogūnai sodinami giliau. Baltoji lelija (L. candidum) ir jos hibridai sodinami sekliai, 2–3 cm. Atstumai tarp svogūnų turi būti ne mažesni nei 25–30 cm. Jei pasodinsite per sekliai, svogūnai patys pamažu „nueis“ gilyn.

Nuo kokių ligų ir kenkėjų patartumėte dezinfekuoti svogūnėlius prieš sodinimą?

Pirmiausia juos labai gerai apžiūrėkite, pašalinkite pažeistus lukštelius, šaknis. Tas vietas papudruokite medžio anglimi. Jei svogūno dugnelis tik šiek tiek apipuvęs nuo fuzariozės (šaknų puvinio), pamirkykite bet kurio fungicido tirpale, prieš tai puveningą vietą atsargiai išgramdę. Fuzariozė plinta, kai dirva labai perkaista arba šiltomis, drėgnomis vasaromis. Labiausiai nukenčia vamzdelinių ir rytinių lelijų hibridai. Jei fuzariozė pažeidžia visą dugnelį, svogūno neišgelbėsite, meskite lauk (geriausia sudeginti).

Labai pavojingi tripsai – maži, juodi, pailgi vabzdžiai, rudenį sulendantys tarp svogūno lukštų. Jei tik jų aptikote, skubiai prieš sodindami pamerkite svogūnus į bet kurį insekticido tirpalą („Mavrik“ ir kt.) ir pamirkykite apie pusvalandį. Tripsai gali sunaikinti svogūną iki šerdies.

J. Tarvido miškinės lelijos hibrido ‘Rusvuolė’ svogūnai.

Rudenį baltosios lelijos svogūnai sudygsta, išaugina lapus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lelijos suskirstytos į aštuonias sodines grupes. Kuo jos skiriasi?

I grupė – azijinių lelijų hibridai (Asiatic Hybrids).

Nereiklios, pasižymi didele žiedų formų ir spalvų įvairove, skirtingu žydėjimo laikotarpiu, aukščiais, tinkamumu pražydinti ir atsparumu klimatinėms sąlygoms, ligoms ir šalčiams, aukštu dauginimosi koeficientu. Dėl šių priežasčių jos labiausiai paplitusios ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Azijiniai hibridai geriausiai auga neutraliose ir silpnai rūgščiose dirvose. Jei dirvožemis šarminės reakcijos, prieš sodinimą įterpkite rūgščių durpių.

II grupė – miškinės lelijos hibridai (Martagon Hybrids).

Joms idealiai tinka Lietuvos klimatas. Geriausiai auga šviesiame pusšešėlyje, atviroje, vėjų perpučiamoje, bet po pietų saulės nekaitinamoje vietoje. Mėgsta stambesnių medžių kaimynystę. Jei pakanka drėgmės, puikiai auga ir saulėtoje vietoje. Tinka ir sunkesnė dirva, bet turi būti pakankamai humusinga. Labiau mėgsta neutralios arba šiek tiek šarminės reakcijos dirvožemį. Šios grupės lelijos nėra vislios, todėl persodinamos rečiau nei kitų grupių. Tinkamoje vietoje ir dirvoje nepersodintos gali augti 10 ir daugiau metų. Pasitaiko, kad persodinus pirmais metais svogūnas neišaugina daigų, bet „tupi“ dirvoje. Neišsigąskite, sudygs antrais metais. Pirmus porą žydėjimo sezonų išskinkite žiedpumpurius, tuomet sutvirtės svogūnai. Šios grupės hibridai – ilgaamžiškiausi ir nemėgsta persodinimo.

III grupė – baltosios lelijos hibridai (Candidum Hybrids).

Baltoji lelija (L. candidum) pavieniui ar grupėmis auga Viduržemio jūros pakrantės regionuose ant sausų, atvirų, akmenuotų, klintinių šlaitų 10–1 300 m virš jūros lygio, tarp ąžuolų, kadagių, kiparisų ir aštrialapių žolių. Lietuvoje jai ne visur patinka. Ji labai lepi, imli puvinio ligoms. Sodinti reikia kuo toliau nuo kitų lelijų, sekliai (2–3 cm gylyje), be drėgmės pertekliaus, šarminėje dirvoje (sodinant į dirvą įterpti dolomitmilčių ar pelenų). Svogūnus iškasti stiebams pradedant džiūti, geltonuoti. Iškasus iškart persodinti. Svogūno dugnelį apipudruoti ir į dirvą aplink sodinamą svogūną įterpti medžio anglies. Nepersodintos gali augti 5–6 metus. Nors jas rekomenduoju sodinti atskirai nuo kitų lelijų, jos mėgsta kitų žolinių dekoratyvinių augalų kompaniją, kurie savo žaluma pridengia dirvą su svogūnais nuo kaitros. Patinka sunkesnės, priemolio dirvos. Šiemet šios lelijos pražydo liepos pradžioje, o vegetuoti baigė rugpjūčio 10 d.

‘Islandija Pirmoji ’– J. A. Liutkevičiaus azijinių lelijų hibridas.

VI grupė – vamzdelinių ir Orleano lelijų hibridai (Trumpet and Aurelian Hybrids).

Visos lelijos bijo užmirkusios dirvos, bet šios labiausiai. Dirvožemis turi būti šarminės reakcijos (kalkinti kreida, dolomitmilčiais, pelenais). Vamzdelines lelijas reikia stebėti ir auginti ne ilgiau nei du sezonus, nes svogūnų dugnelis apmiršta, pradeda natūraliai nykti (tokia augalo biologija), tad būtina persodinti. Geriausia jas atnaujinti iš sėklų. Puikiai dygsta, jau antrais metais sužydi, o 3–4 metais būna gražiausios. Šios lelijos – neilgaamžės.

Orleano hibridai – tai Saržento lelija (vamzdelinė žiedo forma), kryžminta su Henrio lelija (žiedas turbano formos). Jie gyvybingi, ilgaamžiai, nes turi Henrio lelijos genų. Joms taip pat reikia šarminės reakcijos dirvos. Sode auginame puikias veisles: ‘Bright Star’ (1966 m.), ‘White Henryi’ (1945 m.), ‘Evelinos šnabždesys’ (autorius Juozas Proscevičius, sukurta 2008 m.) ir daug kitų. Orleano hibridų stiprūs svogūnai, todėl jos populiaresnės, ilgaamžiškesnės už vamzdelines.

VII grupė – rytinių lelijų hibridai (Oriental Hybrids).

Kvapnūs, stambūs, išskirtinio grožio žiedai, tačiau Lietuvoje atsiskleidžia tik auginamos po plėvele. Mėgsta rūgščią dirvą ir yra ilgos vegetacijos, todėl pasodinus pirmais antrais metais žydi puikiai, bet lietuviškos vasaros jai trumpos, tamsokos ir nespėja suformuoti pakaitinių svogūnų, motininis kasmet smulkėja, kol apnyksta, ir augalas nustoja žydėti. Jei mėginsite auginti šiltnamyje, vegetacijos metu laistykite gausiai, o žiemoti svogūnai mėgsta sausai. Prieš žiemą pamulčiuokite durpėmis.

‘Rusvuolė’ – J. Tarvido miškinės lelijos hibridas.

‘Salmon Star’ – VII gr. hibridas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

VIII grupė – hibridai, nepriskirti ankstesnėms grupėms (Other Hybrids).

Tai labai sudėtingi, mišrios kilmės hibridai, gauti sukryžminus skirtingų grupių lelijas. Žymimi pirmosiomis lelijos pavadinimo raidėmis (anglų k.). Keli pavyzdžiai: LA (Longiflorum x Asiatic Hybrids); OT  (Oriental x Trumpet Hybrids); OA (Oriental x Asiatic Hybrids); MA (Martagon x Asiatic Hybrids).

Lietuvos klimato sąlygomis prisitaiko įvairiai: vieni kuo puikiausiai auga atvirame grunte, kiti – tik po plėvele. Dauguma LA auga tokiomis pat sąlygomis kaip azijiniai hibridai, t. y. puikiai atvirame grunte. Žiedai stambūs, įvairiaspalviai, tvirti žiedkočiai, vešlūs lapai. OT – kai kurie gerai auga atvirame grunte ir pasiekia veislei būdingą aukštį, o kai kurie nepasiekia, žiedai dažnai nukenčia nuo nepalankių klimato sąlygų. Bandžiau OT auginti po plėvele, užaugo iki 2–2,5 m, žiedai labai dideli, spalvingi, ryškūs, kvapnūs, tikras grožis ir puiki aromaterapija. Beje, olandai daugumą OT augina pramoniniu būdu žiedams skinti.

VU Botanikos sode Kairėnuose atvirame grunte puikiai auga Lietuvos selekcininko dr. Juozo Proscevičiaus išvestos veislės, kurios nenusileidžia savo grožiu olandiškoms: ‘Olimpija’ (TA hibridas, 2008 m.), ‘Regina Stančiūtė-Kuzmienė’ (TC hibridas), ‘Karolina’ (AC hibridas) ir daug kitų.

‘Evelinos šnabždesys’ – J. Proscevičiaus VI gr. hibridas.

Dažniausios lelijų auginimo klaidos

  • Augimui netinkanti vieta.
  • Netinkamai paruošta dirva, netinkamas dirvos pH.
  • Užmirkusi dirva, nes lelijos yra tipiški mezofitai, prie vidutinio drėgnumo dirvožemio prisitaikę augalai.
  • Kai augalai pasodinami uždaroje, vėjų neperpučiamoje ir dar labai karštoje vietoje.
  • Per tankiai susodintos ir laistomos ant lapų, o ne dirvos paviršius.
  • Nesilaikoma sėjomainos: negalima lelijų persodinti į tą pačią vietą ar ten, kur augo augalai, sergantys tokiomis pat ligomis kaip lelijos.
  • Augalų pertręšimas – pakanka patręšti lelijas vieną kartą vegetacijos pradžioje „Yara–Mila“ trąšomis (12:11:18).
  • Fungicidais laiku nenupurkšti augalai nuo kekerinio puvinio (ypač svarbu gegužę–birželio pradžioje, kai prasideda vegetacija ir užkrato dar nesimato).
  • Laiku nepastebėti tripsai gali sunaikinti svogūnėlius.
  • Žydėjimo piko metu negalima nukirpti stiebų prie pat žemės, palikite 2/3 stiebo.
  • Netinkamai pasirinkta lelijų grupė (tiek auginant atvirame grunte, tiek po plėvele).

 

Janinos Puočiauskienės nuotraukos

2022-09-02

Susijusios temos – skaitykite: lelijos, lelijų sodinimas, lelijų svogūnėliai, lelijų veislės, lelijų kenkėjai, lelijų ligos