Sėkmingus ūkių pokyčius lėmė iškilusios problemos

„Kazlauskų eko ūkis“ – šis prekinis ženklas pastaruoju metu aktyviai skinasi kelią pas ekologiškų maisto produktų vartotojus. Kazlauskai – jauni ūkininkai, sesė Kristina ir du broliai – Stepas ir Ignas, kartu su šeimomis gyvenantys ir dirbantys savo tėviškėje Kupiškio rajone, Kandrėnų kaime, plėtojantys ekologinę paukštininkystę.

Kristina Kazlauskaitė, Kandrėnų kaimas, ekologinė paukštininkystė

Viščiukai auginami 30 dienų.

Bėk ir rėk, arba…

Atrodo, kad žemės ūkį ir maisto gamintojus užklumpančios bėdos, stringančios žemės ūkio strategijos, europinės ir nacionalinės direktyvos, kuriose daugelis linkę įžvelgti vien tiktai trikdžius, jauniems Aukštaitijos ūkininkams tampa veržlumo ir naujų idėjų postūmiu. Jų nesustabdė nei iš normalaus gyvenimo rėmų visus išmušantys pandemija, karantinas, ar net ir vasarį ir prasidėjęs karas Ukrainoje. Sunkumai ne tik nesutrikdė, neišgąsdino, bet ir tapo svaria pokyčių versle dingstimi.

Nuo 2020 metų Kazlauskai ėmėsi ekologiškai auginti mėsinius viščiukus. Tačiau likimo ironija – prasidėjo pandemija, karantino apribojimai, strigo investiciniai projektai, kurie jau anksčiau buvo parengti. Ką daryti, kaip elgtis?

„Imtis mažesnių projektų, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Kristina Kazlauskaitė. – Pavyzdžiui, trumposios maisto tiekimo grandinės. Valstybė jas skatina, parašėm projektą‚ gavom finansavimą 4 kooperuotiems ūkiams – mes trys iš Kupiškio ir dar vienas ūkis iš Zarasų rajono. Išsinuomojom specializuotą automobilį su šaldymo įranga išvežioti produkcijai – taip sumažinom išlaidas logistikai. Gavom finansavimą darbuotojų atlyginimams mokėti, patalpų nuomos kaštams dengti. Kol apyvarta nedidelė, tai – didelė paspirtis. Produkciją tiesiogiai parduodam vartotojams, vaikų darželiams.

Dar 2018 metais, užsiimdami tik augalininkyste, kartu su kitais ekologiniais ūkiais įsteigėm kooperatyvą „BIO LEŪA“, šiandien jis vienija virš 30 ūkių iš Ukmergės, Biržų, Zarasų, Marijampolės, Pagėgių, Anykščių, Kupiškio. Tad produkcijos realizacija jau apgalvota ir iš dalies išspręsta, reikia tik tą produkciją užauginti. Daugelis augina javus, kai kas mėsinius galvijus. Mes pradėjom nuo 500 viščiukų.“

Kristina Kazlauskaitė, Kandrėnų kaimas, ekologinė paukštininkystė

„Iš sunkumų gimsta neblogi sprendimai“, – sako ūkininkė Kristina Kazlauskaitė.

O kur fermos, pastatai, patalpos? Pašnekovė prisimena pirmuosius praktinius žingsnius. „Pradėjom labai paprastai – nusipirkom panaudotą izoterminę puspriekabę, pritaikėm vidų, įrengėme infraraudonąsias lempas, elektrinį šildymą, – ŪP pasakojo ji. – Mano gyvenimo draugas Elijas suprogramavo automatinį temperatūros palaikymą, oro kokybės kontrolės jutiklius. Vėliau į patalpą brolis Stepas įmontavo ir oro kondicionierių, kuris tinka ir šildymui, ir vėsinimui vasarą. Viščiukai izoterminėje puspriekabėje auginami apie 30 dienų, jiems reikalinga 32–33 laipsnių nuolatinė šiluma iki apsiplunksnuos. Po to viščiukai laisvai auginami mažiausiai 81 dieną, bent trečdalį laiko būna pievoje kilnojamose lauko palapinėse bei aptvaruose. Jie šeriami subalansuotu ekologišku lesalu, įterpiami savo ūkyje užauginti grūdai.“

Tokioje pat izoterminėje puspriekabėje ūkininkai įsirengė nedidukę skerdyklėlę. Priklausomai nuo užsakymų, vieną dieną per savaitę paskerdžia apie 100 mėsinių vištų. Čia darbuotis padeda ir Kristinos brolių antrosios pusės. Skerdykloje triūsia Stepo žmona Vaida, kartais į pagalbą ateina ir Igno antroji pusė – Lina. Taip ir sukasi ratas, per metų ketvirtį kiekviename ūkyje užauga po 500 viščiukų, iš viso 1 200–1 500.

Paklausta, kaip kilo idėja panaudoti izotermines puspriekabes auginti paukščiams, Kristina tik nusijuokė. Pasak jos, smulkieji augintojai iš taupumo prigalvoja ir dar gudresnių sprendimų. Visi sunkumai, visos problemos verčia pasukti galvą ir gerai, kad žmonės dalijasi patirtimis internete, kur galima surasti daug gerų būdų taupymui. „Kai vasarį Ukrainoje prasidėjo karo baisybės, kilo visokių minčių dėl ateities, buvo tikro streso. Juk nėra niekur saugu, nuo sparnuotų raketų nei traktorių, nei fermų nepaslėpsi, į rūsį nenuneši. Ką daryti – bėgti ir rėkti? Belieka nusiraminti ir daryti tai, ką įstengi pats. Juk visas gyvenimas susietas su žeme, o jos taip paprastai kitur neperkelsi“, – tikino pašnekovė.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

Autorės ir Kristinos KAZLAUSKAITĖS nuotraukos

2022.11.23

Virginija JUŠKIENĖ

ŪP korespondentė

Susijusios temos – skaitykite: Kristina Kazlauskaitė, Kandrėnų kaimas, ekologinė paukštininkystė

Visa informacija, esanti portale,  yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.