Agrarinė politika laikina kaip ir žemės ūkio ministrai

Lietuvos valdžia, partijos, verslininkai, pramonininkai, profesinės sąjungos nuo 2002 m. kartkartėmis pasirašo skambiai „nacionaliniu susitarimu“ pavadintus dokumentus, pasižada paversti Lietuvą klestinčia valstybe. Kartais tie susitarimai abstraktūs: „dėl šalies socialinei ir ekonominei pažangai būtinų reformų“, kai kada konkretūs – skirti krašto apsaugai daugiau nei 2 proc. BVP. Bet žemės ūkis niekada nebuvo tokių rašytinių pasižadėjimų tema, objektas.

Žemės ūkio svarba pamiršta

2018 m. vasario mėnesį baigėsi penkis mėnesius trukęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero Sauliaus Skvernelio ir Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio globojamas konkursas „Idėja Lietuvai“. Iš 1,5 tūkst. pasiūlytų idėjų pirmieji valstybės asmenys kartu su visuomene išrinko tris: įteisinti dvigubą pilietybę, iki 2025 m. įtikinti visuomenę gerbti dabar visiškai nuvertintą mokytojo profesiją, padėti jaunoms šeimoms įsigyti pirmąjį būstą. Žemės ūkio svarba Lietuvai vėl buvo nutylėta.

Gal jau laikas Vyriausybei, Seimui, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms iškilmingai pasižadėti stiprinti žemės ūkį, kad ūkininkai, planuodami savo darbus, nesuktų galvos, neabejotų dėl valstybės paramos?

Išmuša ūkininkus iš vėžių

Nacionalinio susitarimo dėl žemės ūkio plėtros iniciatoriaus, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktoriaus Sigito Dimaičio manymu, toks kolektyvinis įsipareigojimas reikalingas, kad valdžia, partijos nesiblaškytų dėl šalies agrarinės politikos ir neišmuštų ūkininkų iš vėžių.

„Žemės ūkiui labai skausmingi dažni gamtos ir įstatymų pokyčiai: nesibaigiančias sausras pakaitomis su liūtimis sukelianti klimato kaita, nesuprantamos žemės ūkio politikos ir žemdirbystės administravimo permainos. Žemdirbiai laukia ilgalaikės agrarinės politikos, kaip ateityje Lietuva apsirūpins maistu, prisitaikys prie karštėjančio oro, džiūstančios žemės. O dabar viskas labai laikina: ministerijos nustatytos žemės ūkio taisyklės išsilaiko jau net ne nuo vienų Seimo rinkimų iki kitų, bet tik iki tol, kol ankstesnį ministrą, užsitraukusį Ministro Pirmininko arba Prezidento nemalonę, pakeis naujas ministerijos vadovas. O ministrai Lietuvoje, ypač per šią Seimo kadenciją, keičiasi kaleidoskopiškai“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė S. Dimaitis.

Gyvulininkystė ir maisto kuponai

Pasak ŽŪR administracijos vadovo, 2012 m., kai ministerijai pradėjo vadovauti „darbietis“ profesorius Vigilijus Jukna, staiga prisiminta „visiškai apleista“ gyvulininkystė, vienas jau šios parlamento kadencijos ministras agitavo, kol pasitraukė iš posto, už maisto kuponus, kurie esą padės ūkininkų naudai sutrumpinti maisto gamybos ir tiekimo grandinę, o įvedus tuos „vaučerius“ žemdirbiai atsilaikys prieš perdirbėjus ir prekybininkus.

Azartiškai stumia keistas idėjas

„Ministrai azartiškai stumia savo keistas, ne pačias reikalingiausias idėjas, o štai erozijos pavojingai ardomo dirvožemio įstatymo iki šiol nėra. Melioracijos įrenginiai baigia sudūlėti. Žemės ūkis turi gauti pakankamai lėšų. Juk visuomenė laukia iš lietuvių žemdirbių kokybiško, skanaus, mūsų laukuose, tvartuose, šiltnamiuose išauginto, Lietuvos pieninėse, mėsinėse pagaminto nebrangaus maisto. O kaip tai pasiekti? Valstybės ir ES parama žemės ūkiui kasmet mažinama, nors gamtos stichijų, ekonomikos, dabar jau ir sveikatos apsaugos krizių, sukelta žala žemdirbiams vis didėja“, – pasipiktinęs aiškino S. Dimaitis.

Antraeilis dalykas

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Petras Puskunigis apgailestauja, kad mūsų gilių agrarinių tradicijų šalyje žemės ūkis jau tik antraeilis dalykas, pagalba jam nepatenka net į pirmąjį konkurso „Idėja Lietuvai“ laimėtojų trejetą.

Anot LŽŪBA vadovo, prieš karą Lietuva prilygo tada stipriausioms agrarinėms žemyno valstybėms – Olandijai, Danijai. Ūkininkai buvo taip pat gerbiami, mylimi, kaip Nepriklausomybės kovų savanoriai ar operos tenoras Kipras Petrauskas. „Dabar žemdirbiai visai pažeminti, keikiami, pajuokiami“, – prislėgtu balsu „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo P. Puskunigis.

Importinis maistas alkio nenumalšins

LŽŪBA prezidentą stebina keistas Vyriausybės įsitikinimas, kad Lietuvoje maisto net per daug, o trūkstamų produktų galima kiek širdis geidžia prisivežti iš kitų ES ir trečiųjų šalių.

„Dar jokia valstybė neišgyveno valgydama tik importinį maistą. Maisto produktų inspektorių higienistų patikrinto, kokybiško, sveiko vietinių gamintojų maisto visada reikės. Dėl nežinia kaip kažkokiame pasaulio užkampyje užaugintų, paruoštų žemės ūkio ir maisto produktų Europoje niekada nesibaigs pandemijos, karantinai“, – perspėjo Šakių r. Griškabūdžio žemės ūkio bend- rovės vadovas P. Puskunigis.

Reikia gelbėti kaimą

Anot Seimo nario Eugenijaus Gentvilo, kiekviena Lietuvos ekonomikos, ūkio, verslo šaka būtų labai patenkinta, jeigu dėl jos būtų sudaromi nacionaliniai susitarimai. Vyriausybė ir parlamentinės partijos nieko kito negalėtų veikti, tik pasirašinėtų tuos dokumentus.

„Reikia susitarti, kaip gelbėti kaimą, o žemės ūkis yra tik viena iš kaimų išsaugojimo priemonių. Mažėja šeimos ūkių, jaunųjų ūkininkų, nebelieka mokyklų, ambulatorijų, bankomatų. Todėl ir bėga žmonės iš kaimų. Jeigu Vyriausybė ir partijos įsipareigotų remti vien kaimišką ekonominę veiklą – žemės ūkį, iš to laimėtų tik stambūs agrariniai kompleksai, didieji žemvaldžiai oligarchai. Toliau mažėtų ūkininkų, bet ūkiai stambėtų. Pasak Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Andriejaus Stančiko, iš Lietuvos žemės ūkio liktų tik penki įsigalėję milžiniški agrokoncernai. Negi Lietuvai nereikia 2–3 hektarų ūkių, auginančių ekologiškas braškes, juoduosius serbentus, šaltalankius, šilauoges?“ – retoriškai „Ūkininko patarėjo“ klausė liberalas parlamentaras E. Gentvilas.

Žemės ūkis – ekonomikos ramstis

Juozas OLEKAS

^{Europos Parlamento narys}

Per pandemiją net ir tie, kurie įžeidinėjo ūkininkus, galutinai įsitikino, kaip svarbu kiekvienai šaliai apsirūpinti maistu. Žemės ūkis – vienas iš ekonomikos ramsčių. Ir labai tvirtas, svarbus. Daug partijų tokiam susitarimui dėl didesnės paramos žemės ūkiui tikrai pritartų. Dėl socialdemokratų nė neabejoju. Vykdomosios valdžios ir politinių partijų raštiškas įsipareigojimas niekada neperduoti aplinkosaugai iš žemės ūkio atimtų lėšų būtų ne mažiau svarbus negu beveik visų partijų entuziastingas pasižadėjimas krašto apsaugai visuomet skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) lėšų (NATO vidurkį), o ilgainiui – net ir 2,5 proc. BVP.

Europos Parlamente tariamės, kad ES biudžeto žemės ūkio dalis nemažėtų, o ūkininkai būtų skatinami visiškai aprūpinti ES visuomenę vietiniais žemės ūkio produktais net ir naujuoju finansinio programavimo laikotarpiu, per kurį Europos Komisija numačiusi smarkiai taupyti. Daugelis šalių, didelės ir mažos, naujosios ir senosios, pokomunistinės ir senų demokratijos tradicijų ES narės per Europos Vadovų Tarybos posėdžius tikrai galėtų susitarti dėl didesnės europinės paramos Bendrijos žemės ūkiui.

Juk nuo pandemijos nukentėjo ir lietuvis ūkininkas, ir vokietis, prancūzas ir latvis.

Nors, aišku, mūsų žemdirbiams dvigubai sunkiau konkuruoti su Vokietijos maisto gamintojais ne tik kur nors Persijos įlankos ar Pietryčių Azijos šalyse, bet ir savojoje ES rinkoje.

Bendrijos didžiosios šalys turi atlaikyti tik JAV, Kinijos maisto produktų eksportuotojų spaudimą, o mūsų ūkininkai, gaunantys mažas tiesiogines išmokas, pralaimi ispanams, olandams, lenkams ir vietinėje ES rinkoje.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas