Ar gali būti vilkas sotus ir avis sveika?

Įvairių institucijų teigimu, intensyvių žemės ūkio produkcijos gamintojų ūkių stambėjimas pasiekė ribą. Tolesnė jų plėtra artins kaimų pražūtį, nes daugumai stambių ūkių darbo jėgos reikia mažai. Tad septynioliktosios Vyriausybės programos skyriuje, susietame su žemės ūkiu, akcentuojamas vienas svarbiausių siekių – sumažinti stambiųjų, vidutinių ir smulkiųjų ūkių galimybių skirtumus, pasinaudojant struktūrine ES parama. Tačiau tikslingai paskirstyti ar perskirstyti turimas struktūrines ES lėšas bus sudėtinga: 2014–2020 metų paramos periodas įpusėjęs, o ir dalybomis visi patenkinti nebus. Mat vyrauja išankstinė nuostata, kad vidutinių ir smulkiųjų ūkių plėtra bus skatinama stambiųjų ūkių sąskaita. Tad „Ūkininko patarėjas“ skaitytojų klausia: „Kokius sprendimus (skirstant struktūrinę ES paramą) turėtų priimti Žemės ūkio ministerija, kad jie būtų ekonomiškai prasmingi ir socialiai teisingi visų ūkininkų atžvilgiu?“

Kandidatas į ŽŪM viceministrus Darius REMEIKA: „Gaila, kad iki šiol įvairių socialinių partnerių vizijos ir nuomonės smulkiųjų ūkių paramos klausimais labai skyrėsi. Bet dabar jų nuošalyje nepaliksime, nes tinkamesnėms nišoms gamyboje ir rinkoje būtinos atitinkamos sąlygos. Tik tada bus sumažinta atskirtis tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkių, o pastarieji iš prašytojų taps savarankiškais gamintojais. Šią Vyriausybės programos nuostatą su atskirais ministerijos departamentų vadovais esame aptarę ir per porą mėnesių bus sudarytas konkrečių veiksmų planas. Siekiant sumažinti stambiųjų, vidutinių ir smulkiųjų ūkių galimybių skirtumus ir suvienodinti galimybes pasinaudoti struktūrine ES parama, pirmiausia teks peržiūrėti ir koreguoti paramos teikimo taisykles, sąlygas ir reikalavimus.“ Lietuvos šeimos ūkių sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas JUODSNUKIS: „Smulkieji ūkiai merdi seniai ir kaip pavyzdį galiu pateikti šiuos skaičius: per kelerius metus iš 3,5 tūkst. LŠŪS narių liko 2,8 tūkst. Net 700 jaunų ir darbščių sodiečių, nematydami jokių perspektyvų, išsisklaidė Europoje. Tad mažinti atotrūkį tarp smulkiųjų ir stambiųjų ūkių reikėjo seniai. Net ir šios europinės paramos periodo pradžioje gerokai nukrypta į šoną. Gana dažnai lankausi įvairiose ES šalyse ir gerai žinau, kokią paramą gauna smulkieji ūkiai. Mums labiausiai tiktų Lenkijos pavyzdys: jau periodo pradžioje ūkiams iki 30 ha tiesioginės išmokos buvo padidintos 30 proc., nes iš antrojo ramsčio (investicijų) 25 proc. lėšų buvo pervesta tiesioginėms išmokoms (į pirmąjį ramstį). Tokių finansinių pokyčių nedraudžia ir EK, juolab kad ši supaprastinta parama smulkiuosius ūkius sustiprina ekonomiškai. Be to, Lenkijos vyriausybės nutarimu, smulkūs ūkiai 15-ai metų gauna neprocentinę paskolą technikai ar įrangai įsigyti. Jos dydis apskaičiuojamas pagal ūkių ekonominius rodiklius. Italijoje taip pat suteikiama parama gamybos priemonėms įsigyti. Mums tinkamas būtų ir Prancūzijos GAEK kooperacijos modelis, kur mini kooperatyvus gali steigti keli šeimos nariai. Turėdami minėtas sąlygas smulkieji ir vidutiniai ūkiai greitai taptų intensyvesnės gamybos ūkiais. Tačiau jei ir dabar mūsų problemos bus aptarinėjamos tik su LŪS ar LŽŪBA, reikalai nepajudės.“ Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Vilkaviškio rajono pirmininkė Onutė KARTAVIČIENĖ: „Smulkiųjų ūkių išlikimo ir veiklos perspektyvas iki šiol aptarinėjo visi, bet jų pačių nuomonės niekas neklausė. Tad pasirinkti du skirtingi pragyvenimo būdai: vieni viską išpardavę tapo socialinių išmokų prašytojais, kiti – iš paskutiniųjų kapstosi turimoje žemėje. Smulkųjį ūkį atgaivinti bus labai sudėtinga ir realiai pagalbai suteikti reikia atsakingai atlikti ekonominius skaičiavimus. Manau, kad 4 EDV dydžio ūkiams jokių mokesčių neturėtų būti. Kita bėda – vidutiniams ir smulkiesiems ūkiams per sunku nusipirkti tinkamą techniką ir ūkio darbams reikalingus padargus. Paramos gavę kelis tūkstančius eurų, jos neįperka, kooperuotis bijo, tačiau darbymečiu kaimynas kaimynui talkina noriai. Tad kodėl nesudaryti sąlygų galingesnei technikai įsigyti, kuri pravers ir ūkiui padidėjus? Tačiau šias problemas reikia spręsti su tokių ūkių atstovais. Kita vertus, dabartiniai reikalavimai ir taisyklės, vertinimai balais paramai gauti neįkandami įvairaus tipo ūkiams. Tad kompromisams reikia tik noro.“ Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS: „Mūsų žiniomis, šiemet daugiau kaip 500 ha (savos ir nuomojamos žemės) deklaravo 228 žemės ūkio bendrovės ir 263 ūkininkai. Iš viso jų deklaruota 525 tūkst. ha ir tai sudaro 18,1 proc. viso deklaruojamo ploto. Tiesioginių išmokų priskaičiuota 55,6 mln. Eur, arba 15 proc. visų šių išmokų: jos sumažintos 24,5 mln. Eur, arba 30,5 proc. Per 2014–2020 metus už pirmuosius 30 ha numatyta išmokėti per 467 mln. Eur (suma panaši kaip ir investicijų į žemės ūkio valdas), tik nežinia, kiek jų bus skirta logistikos tikslams. Kita vertus, iki šiol neturime konkrečios sąvokos, koks yra mažas ir koks didelis ūkis? Eurostato duomenimis, Danijos mažuose ir labai mažuose ūkiuose (iki 20 ha) 1 ha žemės ūkio naudmenų pagaminama standartinės produkcijos už 9,1 tūkst. Eur; Prancūzijos – 9,4 tūkst. Eur, Belgijos – 15,4 tūkst. Eur, o Nyderlandų – net 36,1 tūkst. Eur! O štai Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto standartinės produkcijos vertės skaičiavimai kiti: 1 ha braškių ar daržovių prilygsta 10 ha kviečių. Ūkius reikėtų vertinti ne pagal žemės ūkio naudmenų plotus, o pagal pajamas, dirbančiųjų skaičių, sumokamus mokesčius ir kt. LŽŪBA, jausdama atsakomybę ir matydama, kaip kaimai „išsivaikšto“ ir senėja, pateikė nemažai pasiūlymų: svarbiausi – žemės ūkio skyriai turėtų būti pavaldūs ir ŽŪM, nes jie per seniūnijas gali turėti konkrečios įtakos smulkiajam ir vidutiniam ūkiui; siūlėme naujai suformuluoti ūkių vertinimo ir kooperacijos steigimo sistemas, įteisinti, kad nuomojantieji žemę nuomos mokestį savininkams privalomai pervestų į jų asmenines sąskaitas, o Gyventojų pajamų mokestį (GPM) pervestų į savivaldybių sąskaitas, kaip šiuo metu daro žemės ūkio bendrovės. Vertinu naujojo žemės ūkio ministro nuomonę, kad užtenka idealizuoti ir agituoti už paramą smulkiesiems ir šeimos ūkiams. Jų veiklai reikia galimybių ir realių investicijų bei konkrečių reikalavimų joms gauti.“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Dominykas ŠUMSKIS: „Kam duoti daugiau, o kam mažiau – atsakymo nėra. Tokia dalyba esminių problemų neišspręs ir tai prilygsta dovanai „už ačiū“. Smulkesniems ūkininkams reikėtų kooperuotis, tik tada padidės ekonominis ūkių konkurencingumas ne tik Lietuvos, bet ir ES rinkoje. Kita vertus, palyginti su kitomis ES šalimis, lietuvis iš turimos žemės hektaro pajamų gauna mažiausiai visoje Europoje ir jas ne investuoja, o pravalgo. Jei valdžia nori padėti smulkiesiems ūkiams, tai naujasis Seimas turėtų panaikinti ar pakeisti vadinamąjį „žemės saugiklių“ įstatymą, kuris trukdo didesnių nei 500 ha ūkių plėtrai.“ Panevėžio rajono ūkininkas Raimondas VITKAUSKAS: „1,6 tūkst. ha plote vystomas augalininkystės ir pieno ūkis, bet pastarieji dveji metai pajamų atseikėjo nedaug ir be paramos išsilaikyti gana sudėtinga: lėšų reikia ne tik investicijoms, bet ir darbuotojams išlaikyti. Politikų kalbose ir darbuose nėra tęstinumo: prieš 25 metus buvo naikinami kolūkiai, vėliau mestos stiprios finansinės pajėgos stambiems ūkiams kurti, o dabar šie ūkiai paliekami nežiniai. Esant tokioms sąlygoms, sunku mąstyti apie investicijas plėtrai, nes dar sugalvos stambiuosius nacionalizuoti. Galimi ir neprognozuoti sprendimai: iš vienų atimti, kitiems duoti.“

Parengė „ŪP“ korespondentė Vanda BARONYTĖ

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.