Ar protinga karo metu investuoti į nendrinukes?

Ukrainoje prasidėjęs karas, tragiški įvykiai šioje valstybėje ir ukrainiečių karių bei paprastų žmonių narsa nepalieka abejingų. Tai paskatino Lietuvą dar kartą įvertinti šalies saugumą. Sutinkame, kad būtina didinti gynybos biudžetą, bet nereikėtų pamiršti, kad valstybės saugumas – tai ne tik karinė technika. Apsirūpinimas maistu – viena strateginių valstybės užduočių, o karo metu maisto produktai tampa ypatinga vertybe. Tad gal ir Lietuvoje žemės ūkio politika pagaliau turėtų būti pastatyta nuo galvos ant kojų: gamyba – uždavinys Nr. 1, o nendrinukės ir pelkių atkūrimas – vėliau. Taigi, ar menami aplinkosauginiai ES agropolitikos tikslai naujomis sąlygomis nesugriaus mūsų agroekonomikos?

Tai šiandien komentuoja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS:

„Paskutinių dvejų metų skaičiai rodo labai stiprų tiek galvijų, tiek pieno, bulių mažėjimą. Šie skaičiai niekam ne į naudą. Žinia, karas pakoregavo poreikį maistui ir iš tikrųjų matome, kad egzistuoja didelės grėsmės. Apie tai jau kalbame ne tik mes, bet ir Europos atsakingi asmenys. Vis dėlto šios trys šalys – Rusija, Baltarusija ir Ukraina – buvo labai svarbios maisto gamybos grandinėje, ne tik tiesiogiai, bet ir pašarinių priedų, žemdirbystei reikalingų trąšų ir kt. atžvilgiu.

Mums būtina dabar kuo skubiau persiskaičiuoti, ką mes turime, ko mums šiandien iš tikrųjų reikia. Aiškiai matome (yra oficialūs skaičiai), jog per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje galvijų skaičius sumažėjo 10 proc., melžiamų karvių – net 19 proc., bulvių užauginama apie 10 proc. mažiau. Liūdnos prognozės ir dėl cukrinių runkelių, nes jų supirkimo kaina išlieka maža, o grūdų – labai iškilusi (tai fiksuojama ir dabar, pavasarį). Paprasčiausia aritmetika rodo, kad auginti cukrinius runkelius tikrai neapsimoka.

Kiekvienais metais šalyje mažėja ir primelžto pieno kiekis. Per praėjusį periodą sumažėjo 3,8 proc. Tai vėl rodo, kad ir tendencijos ateinantiems metams išlieka tokios pat – mažėjimo. Todėl būtina labai atsakingai suskaičiuoti ir tik paskui žiūrėti į visus kitus reikalavimus. O pirmiausia mes vis dėlto turėsime pamaitinti tautą.

Labai klaidingai kartais informuojama, kad žemdirbiai yra prieš žaliąjį kursą. Lietuvos ūkininkai tikrai nėra prieš. Skaičiai rodo, jog mes esame iš tikrųjų labai „žali“, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Nebūtina perlenkti lazdos. Mes esame tik prieš neprotingus žaliojo kurso sprendimus ir reikalavimus, ypač šiuo sunkiu laiku, kurio niekas nesitikėjo ir net negalėjo numanyti, kad dvidešimt pirmame amžiuje Europoje atsitiks tokia tragedija.

Tad ar logiškas toks reikalavimas – žemės ūkio ekstensyvinimas? Kas geriau – ar kai viena karvė per sezoną duoda 12 t pieno, ar trys karvės po 3–4 t? Aišku, kad viena karvė išmes mažiau CO2 dujų. Numatyta apie 4 proc. dirbamos žemės palikti pūdymui, šį reikalavimą šiandien irgi reikėtų persvarstyti.

Kalbant apie susietąją paramą, jau senokai prašome, kad iš Lietuvos nebūtų išvežami taip vadinami pieniniai buliukai, nes Lietuva lyg ir paėmusi kursą į labai kokybiškos jautienos gamybą. Apie bandų dydžių diferencijavimą – didelės bandos šiandien tapo blogybe. Tai visiškai nelogiška ir neatitinka laikmečio reikalavimų.

Šiuo karo laikotarpiu iš tikrųjų daryti kažkokias žemdirbiškų institucijų arba Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) pavaldžių institucijų, tokių kaip žemėtvarkos, paskolų garantijų fondo, perduoti traktorių registravimą „Regitrai“ ir pan. reformas bei reorganizacijas tikrai nereikėtų. Dėl jų atsirastų visokių naujovių, papildomų kliūčių, kitokių sunkumų žemdirbiams. Bet kokias reformas ir reorganizacijas karo metu reikėtų pristabdyti, neturėtų būti jokių politinių ir nepolitinių sprendimų. Neapsunkinkime savęs nereikalingais darbais.

Pakalbėkime ir apie žemėtvarkos institucijos reorganizavimą – jos atskyrimas nuo ŽŪM visiškai neturi jokios logikos. Būtų antras griovimas nuo to laiko, kai Lietuvoje žemė buvo padaryta kilnojamuoju turtu. Šis žingsnis susilaukė labai daug kritikos, dabar tai būtų antras panašus nelogiškas žingsnis, kurio nereikėtų žengti, ypač šiuo metu.

Apie nendrinukių išsaugojimą ir pelkių atkūrimą jau buvo daug diskutuota, tai galbūt finansuojama iš aplinkosauginių fondų, kurie niekuo nesusiję su žemės ūkiu. Būtų labai negarbinga tęsti šitą kursą toliau mulkinant žemdirbius. Apie tai – geriau be komentarų.

Reikia pagaliau suskaičiuoti, kiek šiandien ūkininkai turi trąšų, pesticidų, kaip apsirūpinę degalais. Tik tada bus galima prognozuoti derliaus kiekius ir kartu – maisto kiekį. O atsakingi jau esame ne vien už Lietuvą, bet ir tuos, kurie kovoja už Europos laisvę. Mes turėtume labai stipriai prisidėti ir galbūt skurdžiau pagyventi tuos metus, bet padėkime Ukrainai, kuri šiandien kovoja, drįstu sakyti, už Europos, ypač Baltijos šalių, laisvę.

Daugiau dėmesio ir rūpesčio turėtų jaustis iš mūsų žemdirbiškos valdžios. Ji turėtų tinkamai įvertinti situaciją, kuri dabar yra labai sudėtinga, ir daryti tik protingus darbus.“

 

2022.03.17

ŪP korespondentas – Stasys BIELSKIS

Susijusios temos – skaitykite: ŽŪM; galvijai; ūkininkai;