Artėja pagalbos traukinys maisto ir žemės ūkiui

Pastarąjį mėnesį Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) jautė stiprų spaudimą. „Kiek jau išmokėta paramos nuo karantino nukentėjusiems sektoriams?“, – štai jau kelintą savaitę iš eilės ministerijos atstovų teiravosi Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariai, kuriuos savo ruožtu atakavo jų rinkėjai. Socialiniai partneriai baksnojo į Latviją, kurios Vyriausybė daug anksčiau patvirtino pagalbos agrariniam sektoriui paketą. Šią savaitę jau pasigirdo paramos pinigų traukinio dundesys. Tačiau kol pasirodys pats traukinys, dar teks palūkėti. Tik ar jis suteiks išsigelbėjimą?

Valstybės pagalbai – skolintos lėšos

„Planas kaip ir geras, bet valstybė atsilieka“, – taip pat ir šią savaitę Seimo komitete buvo priekaištaujama ŽŪM, reiškiamas nusivylimas dėl per ilgų biurokratinių procedūrų.

Kita vertus, politikai puikiai žino, kad derinimo procedūros yra neišvengiamos – valstybės pagalbos schema turi būti įvertinta ekspertų, ar neiškreips konkurencijos santykių šalyje bei Europos Bendrijoje.

Taip pat visi supranta, jog pinigai neauga ant medžių, nėra stebuklo lauko – tuo patikėjęs Pinokis iš pasakos prarado ir tai, ką turėjo. Naštą dėl valstybės skolos teks dalytis visiems mokesčių mokėtojams.

Vyriausybės pasitarime šią savaitę buvo pritarta 174 mln. Eur paramos biudžetui krepšeliui. Dėl kai kurių jo panaudojimo krypčių Europos Komisijoje jau baigiami derinimai. Planuojama mokėjimus išdėstyti srautais, persikelti į ateinančius metus.

Rezervuotas paramos biudžetas yra didesnis nei svarstytas preliminariai, mat išplėstas paramos gavėjų ratas. Taigi peržvelkime šias tikslines grupes.

Pieno gamintojai

Pieno gamintojams rezervuotas 18,5 mln. Eur laikinosios valstybės pagalbos krepšelis, kuris, tikimasi, pieno ūkiams turėtų būti šiokia tokia pagalba drastiškai smukus pieno supirkimo kainoms. Krepšelį vienkartinėms išmokoms ketinama atverti trečiąjį ketvirtį.

Ministerija žada, kad paraiškos bus pradėtos rinkti jau nuo birželio 8-osios. O tiems, kurie žvalgosi į Latviją, esą ten geriau, atsako – taip, Latvija anksčiau patvirtino pagalbos paketą, tačiau derinimai ir ten užtruko, parama taps prieinama liepos mėnesį, ir tai ne visiems pieno gamintojams: pagal latviškąją schemą, į išmokas galės pretenduoti tik tie pieno ūkiai, kurių pajamos už pieną sumažėjo ne mažiau kaip 20 proc.

Lietuvos pieno gamintojai, kurie pieną tiekia perdirbti, už pieninę karvę gali tikėtis ne daugiau kaip 77 Eur. Tikslus paramos dydis už karvę bus patvirtintas atskiru ministro įsakymu po paraiškų teikimo.

Rinkos tendencijos

ŽŪM duomenimis, per balandžio mėnesį pieno supirkimo apimtis susitraukė apie 2,3 proc. Tai pieno ūkių skaičiaus mažėjimo pasekmė. Pagal supirkimo kainų bangavimą Lietuva ES fone gerokai išsiskiria. Kovo mėnesį natūralus žalias pienas Europoje buvo superkamas vidutiniškai už 344 Eur/t, balandžio mėnesį – už 342 Eur/t. O Lietuvoje tuo metu žaliavinis pienas atitinkamai buvo superkamas už 310 Eur ir 282 Eur. Taigi kai ES supirkimo kaina smuktelėjo vos 2 Eur, mūsų šalyje – net 28 Eur (9,2 proc.). Stambiesiems pieno gamintojams už produkciją balandį buvo mokama brangiau – vidutiniškai 317 Eur/t, tačiau ir jiems kaina krito (7,3 proc.).

Pieno perdirbėjai 

Pieno gamintojai naudos gaus ir per valstybės pagalbos priemonę pieno perdirbimo įmonėms. Joms planuojama skirti 101,5 mln. Eur.

Įmonėms bus kompensuojamos negautos pajamos (atsižvelgiant į 2017–2019 m. vidutines pardavimo pajamas per mėnesį, tenkančias vienai perdirbto žalio pieno tonai), tik ta jų dalis, kuri proporcingai atitinka lietuviškos kilmės perdirbto žalio pieno kiekį visame perdirbto žalio pieno kiekyje. Perdirbėjams keliama sąlyga – mokėti ne mažesnes pieno supirkimo kainas negu per tą patį laikotarpį 2017–2019 m. Pardavus sandėliuojamą produkciją, bus perskaičiuojama grąžintina paramos suma.

Paramą pieno perdirbimo įmonėms, patyrusioms nuostolių dėl COVID-19 epideminės situacijos, planuojama pradėti mokėti artimiausiu metu, mokėjimus paskirstyti visiems metams, jie persikeltų ir į ateinančių metų pradžią.

Rinkos tendencijos

Lietuviškų lieso pieno miltelių kaina šių metų 20-ąją savaitę (gegužės 11–17 d.) buvo 15 proc. didesnė už intervencinę kainą, sviesto – net 71 proc. didesnė. Tačiau optimistiškai nuteikia tendencijos tarptautinėse biržose – lieso pieno miltelių, grietinėlės, sviesto kainos atsigauna, artėja prie ikipandeminio lygio.

Kodėl Lietuvos pieno sektorius yra toks jautrus, milžiniški yra kainų skirtumai, palyginti su ES vidutiniu lygiu? Kai klausimas buvo aptariamas KRK, ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vadovas Karolis Anužis priminė, kad Lietuva yra eksportuojanti šalis – priklausanti nuo eksporto, tai ir lemia sektoriaus jautrumą; tačiau perspektyvos nedramatizuoja, mato pragiedrulių: „Lietuva visos Europos pieno katile sudaro tik apie 1 proc., tai mūsų kritimas nedaro didelės įtakos visos Europos krepšeliui. Kai biržiniai produktai atsigauna, tai tampa teigiama tendencija ir mūsų pieno gamintojams.“

Paukštininkystės sektorius

Paramai perdirbimo įmonėms paukštienos ir kiaušinių sektoriuose numatyta skirti 20 mln. Eur.

Keliamas reikalavimas paramos teikimo laikotarpiu išlaikyti iki COVID-19 buvusias vidutines įmonės mokėtas žaliavos (paukščių skerdenėlių ir kiaušinių) supirkimo kainas. Bus kompensuojami praradimai, jeigu, palyginti su 2017–2019 m., pajamos sumažėjo 10 proc. ir daugiau.

Paramos mokėjimas bus paskirstytas kaip ir pieno perdirbimo įmonėms.

Viščiukų broilerių skerdenėlių pardavimo vidutinė didmeninė kaina per keturias karantino savaites sumažėjo 1,7 proc. ir siekia apie 154 Eur/100 kg, o ES vidutinė kaina – 177 Eur/100 kg (kainos sumažėjimas apie 2 proc.).

A klasės kiaušinių vidutinė kaina gamintojo kainomis gegužę (20-ąją savaitę) siekė 110 Eur/100 kg – palyginti su ankstesne savaite, kaina sumažėjo apie 3 proc., palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu – 2 proc. ES vidutinė kaina – apie 131 Eur/100 kg.

Galvijienos sektorius

Galvijų laikytojams rezervuotas 12 mln. Eur valstybės pagalbos krepšelis. Numatyta iš dalies kompensuoti sumažėjusias supirkimo kainas už balandžio–lapkričio mėnesiais rinkai pateiktus galvijus. Už ne jaunesnį kaip 6 mėn. galviją bus mokama 100 Eur, ne jaunesnį kaip 12 mėn. mėsinį galviją – 130 Eur išmoka. Planuojami du išmokų mokėjimai, metų trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirčiais.

Įmonėms, vykdančioms perdirbimo veiklą galvijienos sektoriuje, planuojamas 8 mln. Eur paramos poreikis. Kaip ir kitų sektorių perdirbimo įmonės, šie pareiškėjai turės įsipareigoti paramos teikimo laikotarpiu (tris metų ketvirčius) išlaikyti ikipandemines galvijų skerdenų supirkimo kainas. Įmonės nuostoliai bus kompensuojami, jei pajamos aktualiu laikotarpiu, palyginti su 2017–2019 m., sumenko 10 proc. ir daugiau.

Įmonės, klasifikuojančios galvijų skerdenas, per paskutinę savaitę supirko 2 736 galvijus – 22 proc. daugiau gyvulių nei per ankstesnę savaitę.

Trumpalaikis kompresas, ypač pieno sektoriui

Lietuvos žemės ūkis yra aukšto lygio. Nesvarbu, sausra ar kitos bėdos – jis visiškai aprūpina savo šalies vartotojus. Maisto, žemės ūkio atskiros šakos per pandemiją nebuvo labai nuskriaustos, nes vidaus vartojimas nemažėjo. Poros mėnesių sąlygų pasikeitimas iš tikrųjų nėra toks dramatiškas, kad nebūtų įmanoma pragyventi be dotacijų.

Rinkas prarado tik kai kurie – tie, kurie tiekė produktus viešajam maitinimui ar eksportavo. Yra įmonių, kurios 70 proc. produkcijos eksportuoja. Nieko keista, kad jos atsiduria rizikos grupėje. Bet ar teisinga, kad mes jiems turime atlyginti nuostolius? Manau, kad valstybėje svarbiau padėti tiems, kurie prarado darbą, o ne perdirbėjams, kurie dviem mėnesiams prarado rinkas.

Nenoriu teigti, kad žemdirbys kaltas ar situacija kalta. Tai nenumatyti atvejai, ir kiekvieną jų reikėtų išnagrinėti atskirai. Visiems sektoriams dalyti pinigus, sakyčiau, yra per didelė prabanga.

Tačiau kiekvienas sektorius turi bėdų ir jas bando išspręsti valstybiniu lygiu.

Nuostoliai kyla dėl rinkos problemų, pandemija jas tik paaštrina. Ypač pieno sektoriuje. Pieno gamintojai nėra vieningi, jiems perdirbėjai diktuoja sąlygas. Kooperacija yra žemo lygio, nedaug turime tikrų kooperatyvų, kur gamintojai būtų perdirbimo įmonės akcininkai. Pas mus atsitiko taip, kad gamintojas neturi galimybės dalyvauti perdirbimo reikaluose. Kooperatyvai atlieka labiau tarpininko vaidmenį tarp narių ir galutinio supirkėjo ar įmonės. Sąlygas vis tiek diktuoja perdirbimo įmonės. Jos stengiasi su kooperatyvais mažiau bendrauti, juose mato derybininkų atstovus. Su atskiru žemdirbiu perdirbėjams paprasčiau susitarti negu su kooperatyvu.

Nebus taip, kad su valstybės parama reikalai greit išsispręs, vėl tekės ta pačia linkme. Sutarimo rasti nepavyksta per daugelį metų. Mūsų tikslas turėtų būti, kad supirkimo kainos būtų artimos ES vidurkiui; kai viskas gerai – jos artėja prie vidurkio, bet vos tik atsiranda eksporto sutrikimų – kainos mušamos taip, kad nuo vidurkio atsiliekame 20–30 proc. Bėda ta, kad Baltijos šalių rinka perpildyta žaliavinio pieno. Paklausos ir pasiūlos santykis kol kas yra perdirbėjų naudai. Jei pasiūla sumažėtų, atsirastų tikroji konkurencija.

Valstybės skirtos kompensacinės išmokos padės padengti kai kurias išlaidas, bet iš esmės nieko nepakeis. Problemos dėl supirkimo kainų, kooperatyvų ir perdirbimo įmonių įtakos sektoriui išliks.

Rinkos problemų vien administracinėmis politinėmis nuostatomis išspręsti neįmanoma, nes pagrindinis veikėjas čia yra gamintojas – ūkininkas, perdirbėjas. Jis renkasi, kur tiekti produkciją. Atiduoti į vienas rankas rizikinga – pirkėjas gali bankrutuoti ar susidurti su problemomis, kaip štai pandemijos metu. Labai svarbu išmintingai susidėlioti šiuos dalykus, ar kalbėtume apie vidaus rinką, ar eksportą.

Albertas GAPŠYS, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė