Arti ar nearti? Vieno atsakymo nėra

Vyriausybė planuoja siekti, kad iki 2030 metų neariminis žemės dirbimas būtų taikomas 650 tūkst. ha plote. Tai reiškia, kad, palyginti su esama situacija, plūgas nebūtų naudojamas 2,6 karto didesniame laukų plote. Tačiau žemdirbiai dvejoja, ar užmojis tikslingas. Jie labiau linkę kliautis Lietuvoje atliekamais ilgamečiais moksliniais tyrimais.

Vienpusiška informacija

Oficialiai apie neariminę žemės dirbimo technologiją žemdirbių auditorijai siunčiama vien tik pozityvi informacija – esą tai yra priemonė, kuri leidžia mažinti ne tik CO₂ išlakų išsiskyrimą į atmosferą, bet ir įvairias žemės dirbimo sąnaudas, nes esą tam pačiam laukui išeikvojama mažiau degalų, trąšų bei augalų apsaugos produktų, be to, išsaugoma dirvožemio viršutinio sluoksnio mikroflora, sumažinama dirvožemio erozija.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) jau braižo neariminės žemdirbystės plėtros paramos schemas, kurioms netrukus bus atvertas kelias. Tai džiugina žemės ūkio mašinų pardavėjus, nes kitos žemės dirbimo technologijos skatinimas reiškia, kad šiai technologijai skirtų mašinų pardavimas didės. Žemdirbiai krapšto galvą. Kyla klausimas, ar tikrai neariminės žemdirbystės receptas tinka kiekvienam laukui. Pro ausis neprasprūsta teiginiai, kad plūgo atsisakymas turi ir silpnųjų vietų.

Pasak Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidento Petro Puskunigio, šalies bendrovėse taikomos įvairios žemės dirbimo technologijos, tarp jų ir neariminė, tačiau vien tik jos propagavimas kelia klausimų. „Europoje turime nelabai kokių pavyzdžių – laukuose neatsigina pelių, šliužų“, – pastebi LŽŪBA prezidentas. Kaip ir kiti žemdirbiai, jis linkęs pasitikėti Lietuvos žemės ūkio mokslu.

Negalima pamiršti paveldo

Neariminės žemdirbystės tyrimai Lietuvos žemdirbystės institute (nuo 2010-ųjų Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės institutas) pradėti 2000-aisiais, tad tęsiami jau 20 metų, sukauptas nemažas duomenų bankas, kuriame galima ieškoti atsakymų į daugelį iškylančių probleminių klausimų. Tačiau instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza neturi trumpo atsakymo į klausimą, kaip žemdirbiui pasirinkti teisingai, nesuklysti.

Mokslininkas siūlo į dalyką pažvelgti plačiau. Pirmiausia atminti, kaip per pastarąjį šimtmetį pasikeitė ir buvo sukultūrintos mūsų dirvos, kurios iš prigimties yra akmenuotos, prastokos, užmirkstančios. Tarpukario Lietuvos agronomo, visuomenės bei politikos veikėjo dr. Jurgio Krikščiūno raštuose galima rasti informaciją, kad 1906–1910 metais geriausiose mūsų žemėse (Kauno, Suvalkų gubernijose) iš hektaro tebuvo prikuliama apie 1 t žieminių kviečių, avižų derlius nesiekė 0,8 t/ha, o bulvių buvo prikasama 0,6–07 t/ha.

„Dotnuvoje paveldėjome 15–17 cm armens storį, o dabar juodasis armuo siekia beveik 40 cm“, – mokslininkas atkreipia dėmesį į rezultatą, kuris per ilgus dešimtmečius pasiektas kultūrinant dirvas: humusingasis sluoksnis nuo 1910 metų buvo padvigubintas. Tačiau dabar keičiame filosofiją ir koncentruojamės tik į viršutinį sluoksnį“, – konstatuoja dr. V. Feiza, minties giją vesdamas prie šių dienų aktualijų.

Pasigenda tyrimų

Europos Sąjunga (ES) laikosi nuostatos, kad reikia atsižvelgti į atskirų regionų ir valstybių ypatumus. Įgyvendinant klimato kaitos politiką Lietuvos žemės ūkyje jau daug daroma: yra pastangų didinti anglies „užrakinimą“, vyksta moksliniai tyrimai. Kaupiami ir vertinami dirvožemio kokybės parametrai – jais remiantis galime bandyti daryti įtaką bendrajai žemės ūkio politikai.

Žemdirbystės instituto mokslininko teigimu, pažinti žemės ūkio dirvožemius, skaitmeninti jų savybes yra labai svarbu. Tai sudaro galimybę teikti tyrimais paremtas rekomendacijas. Dr. V. Feiza įvardija daug dirvožemio būklės problemų, kurios yra stebimos Lietuvoje: mažėjantis organinių medžiagų kiekis, dirvų suslėgimas, rūgštėjimas, įvairios kilmės erozija, užterštumas, bioįvairovės mažėjimas. Tačiau ar neariminė žemdirbystė gali padėti išvengti daugelio šių bėdų ir sumažinti atmosferos taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis?

Kaip atrodome Europoje

Neariminį žemės dirbimą, kitaip vadinamą tausojamuoju (vartojami ir kiti terminai), mokslininkai skirsto į tris grupes: seklųjį dirvų skutimą (ne daugiau kaip 10–12 cm gyliu), armens ir / ar podirvio beverstuvinį purenimą bei tiesioginę sėją į prieš tai nedirbtą dirvą (pavyzdžiui, ražieną). Naujausiais (2016 m.) Eurostato duomenimis, 27 ES šalyse vyrauja (74,2 proc.) tradicinis žemės dirbimas. Neariminėms žemės dirbimo technologijoms tenka apie 22 proc., o tiesioginei sėjai – apie 4 proc. visų dirbamų žemės plotų. Tų metų duomenimis, Lietuva yra aštuntoje vietoje pagal tradicinio žemės dirbimo taikymą – plūgu ariama 88 proc. visų plotų. Tiesioginei sėjai tenka apie 1 proc. Taigi Europos vidurkio nesiekiame, bet ir nesame paskutiniai.

Lietuvoje atliktais įvairiais tyrimais siekta išsiaiškinti išties daug klausimų: kiek žemės dirbimo intensyvumo mažinimas turi įtakos organinės medžiagos kaupimuisi, dirvožemio fizikinėms savybėms, suslėgimui, struktūrai, drėgmės taupymui, derlingumui, CO₂ išlakoms. Tyrimų duomenys išties labai įdomūs. Atskleidžia tiek stipriąsias, tiek ir silpnąsias neariminio žemės dirbimo puses.

Mažinimo efektas – negarantuotas

Lietuvoje atlikti moksliniai tyrimai patvirtina, kad mažesnis žemės dirbimo intensyvumas yra palankus dirvožemio būklei. Sukaupiama daugiau organinės medžiagos. Mažiau džiugina tai, kad visi šie procesai vyksta tik viršutiniame sluoksnyje, iki 10 cm gylio. CO₂ išlakų matavimai atskleidžia, kad plūgo atsisakymas, deja, negarantuoja šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo. Drėgnais metais, kai sėjama tiesiai į ražieną, išlakos yra didesnės, nors manoma, kad yra priešingai. Dr. V. Feiza fenomeną aiškina tuo, kad organinė anglis kaupiama viršutiniame sluoksnyje, tad čia aktyviausi ir mikroorganizmai, vabalai – gyvenimas sluoksnyje verda. Išvada viena – drėgnais metais daugiau CO₂ išskiriama taikant tiesioginę sėją, nei dirvas ariant. Sausais metais žymesnių skirtumų nėra.

Neariminė žemės dirbimo technologija išmėginta skirtinguose dirvožemiuose. Tyrimai patvirtina, kad sunkesnėse dirvose yra tam tikrų ypatumų. Sunkesnių dirvožemių poringumas mažesnis, jie mažiau laidūs vandeniui. Joniškėlio rudžemių pralaidumas vandeniui beveik perpus mažesnis negu Dotnuvoje ar Žemės ūkio universiteto dirvose. Dr. V. Feiza atkreipia dėmesį, kad dirvų poringumas, pralaidumas vandeniui turėtų būti vienu svarbiausių veiksnių renkantis vienokią ar kitokią žemės dirbimo technologiją ir lems jos sėkmę.

Suslėgimo pavojus išlieka

Lietuvos laukai yra vidutiniškai jautrūs suslėgimui, Šiaurės Lietuvoje – labai jautrūs. Agronomijos mokslas turi nelabai gerą žinią: anksčiau žinojome apie arimo padą, o dabar susiduriame su nauju dalyku – skutimo padu. Jis ilgainiui susiformuoja moreniniuose dirvožemiuose.

Pasak dr. V. Feizos, guodžia, kad tai vyksta ne visuose laukuose. Kėdainių rajono ūkininkų laukuose pamatavus kietumą, rodikliai labai įvairavo, nes dirvožemiai labai skirtingi. Vienur problemų pastebėta jau 7–8 cm, o kai kur – tik 50 cm gylyje.

Suslėgimas lemia dirvožemio drėgmės režimo neigiamus pokyčius – esant drėgmės pertekliui, galimas dirvų užmirkimas, o sausringomis sąlygomis augalai nepajėgia pasisavinti vandens iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Anksčiau žemdirbiui padėjo gamta – įšalas purendavo laukus. Tačiau jo sulaukiame vis rečiau. Praėjusią žiemą įšalo nebuvo, o šią jis buvo labai seklus ir truko trumpai. Su tuo tenka susitaikyti.

Lemia drėgmės kiekis

Žemdirbystės instituto mokslininkai, remdamiesi daugiamečiais duomenimis, gali palyginti, kaip kinta derlingumas taikant skirtingas žemės dirbimo technologijas tiek vidutinio sunkumo, tiek smėlingame lengvame priemolyje. Duomenų suvestinė nenuteikia labai optimistiškai.

Tiesioginės sėjos atveju derlingumo svyravimai ypač dideli, lengvose dirvose dažniausiai negaunamas toks derlius, koks pasiekiamas taikant tradicinę technologiją. Rezultatą lemia daug sąlygų, pirmiausia – drėgmė. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad pasirinkus neariminį žemės dirbimą ir tiesioginę sėją maisto medžiagos koncentruojasi tik pačiame viršutiniame dirvos sluoksnyje, augalo šaknys negali jų pasisavinti.

„Drėgmė – svarbiausia sąlyga: jei bus drėgmės, tiesioginės sėjos rezultatas bus bent jau ne mažesnis negu taikant tradicinę žemės dirbimo sistemą“, – akcentuoja dr. V. Feiza.

Vieno recepto nėra

Žemdirbystės instituto tyrimai atskleidžia, kad neariminis žemės dirbimas turi pliusų, tačiau turi ir minusų. Tiesioginė sėja didina dirvožemio mezoporingumą, tokiame dirvožemyje yra augalams prieinamo vandens tik nedideliame, iki 10 cm, dirvos sluoksnyje. Tik šiame sluoksnyje kaupiasi ir augalams augti būtini cheminiai elementai, tai kiša koją sausais metais. Taikant tradicinio žemės dirbimo technologiją, šie elementai tolygiai pasiskirsto visame armenyje.

Dr. V. Feizos teigimu, kaip ilgai konkrečiame lauke galima taikyti tiesioginės sėjos tecnologiją, nulems dirvožemio sluoksnių fizikinės savybės – kietumas bei laidumas vandeniui. Kaip eidami pas gydytoją tikimės individualaus gydymo, taip yra ir žemdirbystėje.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė

Redakcijos ir 123rf nuotrauka