Atsiprašymo žvakių šviesa

Daug kur žvakių švieselės jau įsižiebė Išėjusiųjų miestuose. Visų šventųjų dieną ir per Vėlines šviesų juose bus beveik tiek pat, kiek mūsų didmiesčiuose. O gėlių – nepalyginamai daugiau. Ir žydės jos tol, kol tokiu vasarišku ryškumu bei žmonių nesaikingumu pasipiktinusi šalna jų nepakąs. Tada į Išėjusiųjų miestus vėl sugrįš rimtis ir tyla, kurią suardys nebent žemės grumstų bumbsėjimas į naujus karstus ar gūdus varnų kranksėjimas.

Seni žmonės sako, kad jei per laidotuves varnos giedotojus peršaukia – lauk nelaimės. Tačiau tikrai ne varnos, o koronavirusas kaltas, kad šiais metais tų nelaimių Lietuvoje netrūksta, ir visos jos mažesnėse ar didesnėse kapinėse naujais kauburėliais pažymėtos. Neverta

abejoti, jog šiemet ant naujų kapų daug žvakių liepsnelių plevens, daug ašarų bus išlieta, daug atsiprašymo žodžių bus išsakyta. Skausmas vis dar toks gyvas, toks deginantis, kad jo nei ašaromis išverksi, nei žodžiais išsakysi. Juk taip neseniai tas žmogus drauge su šeima sėdėjo prie pietų stalo, kvatojo, kartu per televiziją žiūrėdamas komediją, ar, pakėlęs šampano taurę, kokia nors proga sveikino artimąjį. O šiandien – jis čia. Ypač sunku, jei prie to kapo stovinčiųjų sąžinę dar ir kaltės jausmas užgulęs.

Visuomet, kai išeina artimas žmogus, likusieji itin ryškiai prisimena ko, jam gyvam esant, nepasakė ar nepadarė, už ką neatsiprašė. Šiemet mes visi už daug ką turime išėjusiųjų atsiprašyti. Vieni už tai, jog skiepijimą siaubo mitais apipynė, ėjo į gatves su plakatais rankose ir pagaliukais nosyse, reikalavo nepažeidinėti jų teisių bei leisti... mirti laisviems. Antri neleido paskiepyti savo pačių artimiausių žmonių – senelių, tėvų, brolių ir seserų, tuo prišaukdami jiems mirtį. Treti turėtų atsiprašyti už tai, kad nerado tinkamų žodžių įrodyti, jog COVID-19 – ne gripas, o dvidešimt pirmojo amžiaus maras, tad porą kartų nusičiaudėjęs, arbatėlės pagurkšnojęs, šios ligos neatsikratysi.

Per anksti išėjo ne tik nuo koronaviruso kritę. Netekome avarijose žuvusiųjų, dėl pačių įvairiausių priežasčių palūžusių ir mirtį pasirinkusiųjų bei tų, kurie laiku nesulaukė medikų pagalbos, nes šie iš mirties nagų bandė išplėšti užsikrėtusius COVID-19. Mirė infarktų ar insultų pakirsti, onkologinių ar kitų ligų prispausti. Ir ne tik garbingo amžiaus sulaukę. Po smėlio kauburėliais sugulė ir jauni žmonės, savo medžio dar nepasodinę, namo nepastatę, o vaikus – našlaičiais palikę. Psichologai įsitikinę, kad be tėčio ar mamos likę vaikai dėl jų mirties dažnai kaltina save.

Gerai, jei šalia atsiras žmogus, kuris sugebės paaiškinti, kas iš tiesų nutiko, ir kad jis dėl to tikrai nėra kaltas. O kas kaltas, kad kiekvieną dieną netenkame vienos, dviejų ar trijų dešimčių žmonių? Netrukus bus dveji metai, kai ieškome atsakymo į šį klausimą. Ar kalti tie, kurie eina į gatves ir reikalauja laisvo pasirinkimo – mirti jiems ar gyventi? Medikai sako, jog daugelis, pamiršę šūkį, jog nori mirti laisvi, maldauja juos gelbėti... O gal kalti paskiepytieji, nes dauguma jų tyli it vandens į burnas prisisėmę, ir tik negausiuose bendraminčių būreliuose pakalba apie tai, kad ir jie turi teisę gyventi be baimės būti užkrėsti? Kartais peršasi mintis, jog koronavirusas yra tarsi savotiškas testas mūsų žmogiškumui patikrinti.

Vėlinės – lapkričio 2-ąją, tačiau Lietuvoje įprasta, kad Išėjusiųjų miestai žvakių mirgėjimu sužėri lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų dieną. Nuo seno tikima, jog tie, kurie meldžiasi už šventuosius, sulaukia jų pagalbos. Tikintieji sako, kad aplankius kapus, uždegus žvakeles ir iš visos širdies pasimeldus, šventieji, būdami Danguje, padės ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. Todėl Visų šventųjų dieną ir negalima savo artimųjų kapų palikti tamsoje.

Tik ar būtina juos apkrauti gėlių puokštėmis ir gausybe žvakių? Lietuvių kapinės dažnai nustebina užsieniečius – paminklų didingumu, gėlių kalnais. Daugelyje šalių Išėjusiųjų miestuose vien žalia veja, nedidučiai paminklai ir vazos, kuriose – gėlės žiedas ar nedidelė puokštelė. Mes tvirtiname, jog puošnios kapavietės, atminimo lentos – sena lietuvių tradicija. Ar tikrai? Ar tik ši tradicija ne sovietiniais metais susiformavo, kai noras išsiskirti iš kitų būdavo įmanomas tik socialistiniame lenktyniavime? Kitoks savo individualumo demonstravimas dažniausiai baigdavosi svarstymais darbo kolektyvuose. Kapinės kažkodėl neužkliūdavo, tad dauguma ir stengėsi bent paminklų aukštumu ar gėlių įvairumu kitus pralenkti. Jau geras dešimtmetis, kai prigeso didingi norai ir paminkliniai akmenys perpus sumažėjo. Ir didžiulių vainikų mada pasitraukė, ir gėlių glėbiais jau nebevelkame. Gal tai geras ženklas?

Gimimas ir mirtis – tarsi du slenksčiai – iš motinos įsčių į Žemės lopšį. Tarpsnis tarp jų – gyvenimas, kurį kiekvienas nugyvena taip, kaip supranta. Vieni sako, kad reikia gyventi šia diena, nes gailėdamasis dėl praeities ir planuodamas ateitį nė nepastebėsi, kaip užaugs metų kupra. Kiti įsitikinę, jog negalvodamas, neplanuodamas ateities, gali likti tuščiomis ir nieko gyvenime nepasiekti.