Augintinių ženklinimas – atsakomybės antspaudas

Žemės ūkio ministerijos teigimu, gyventojai iki ateinančių metų gegužės mėnesio privalės paženklinti ir užregistruoti visus savo šunis, kates ir šeškus, kad šalyje mažėtų beglobių augintinių. Šias procedūras atlikti gali ne tik privatūs veterinarijos gydytojai, bet ir specialius mokymus baigę asmenys. Augintinių ženklinimo ir registravimo kainos skirtingose savivaldybėse svyruoja nuo 10 Eur iki 40 Eur. Be to, socialiai remtiniems gyventojams šios išlaidos galės būti kompensuojamos. Kompensacijos suma už vieno gyvūno paženklinimą ir registravimą negalėtų viršyti 15 Eur.

Nauji reikalavimai atsirado Seimui priėmus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas. Apie naujoves ir problemas šiandien pasakoja Gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita KYMANTAITĖ:

Situacija prieglaudose – liūdinanti

„Daugiau nei dešimtmetį besitęsianti situacija, kai gyvūnų prieglaudose trūksta vietos bešeimininkiams gyvūnams, artimiausiu metu turėtų pasikeisti – prie to prisidės privalomas augintinių ženklinimas mikroschemomis ir registravimas. Tikimasi, kad suženklinus ir užregistravus didžiąją dalį augintinių, prieglaudos galės vykdyti tikrąją savo funkciją – suteikti pasiklydusiems gyvūnams laikiną globą saugioje aplinkoje, kol ženklinto gyvūno atvyks pasiimti jo savininkas.

Dabartinė situacija Lietuvos prieglaudose yra liūdinanti, todėl norintiems prisidėti prie teigiamo pokyčio užtektų padovanoti savo augintiniams ženklinimą mikroschema, kuri leistų lengvai ir greitai nustatyti gyvūno savininką.

GATO duomenimis, kasmet į Lietuvos prieglaudas patenka daugiau nei 15 tūkst. šunų ir kačių – savininkams grąžinami tik 5 proc. augintinių, kurie paženklinti mikroschema ir registruoti Gyvūnų augintinių registre (GAR). Yra daugybė atvejų, kai į prieglaudas patenka ir jose lieka augintiniai, kurių savininkai vis dar ieško. Skelbimų socialiniuose tinkluose apie ieškomus gyvūnus apstu, o dažniausiai juose nurodomi išoriniai augintinio požymiai, kurie nepadeda gyvūno surasti, nes panašios išvaizdos šunų ar kačių yra labai daug.

Gatvėse randamiems gyvūnams nuolat trūksta vietos visose Lietuvos prieglaudose. Nors visuomenės akyse didžiausia matoma prieglaudų problema – lėšų trūkumas, tačiau net ir pati prabangiausia prieglauda gyvūnui neatstos ramios ir saugios namų aplinkos bei nuolatinio kontakto su žmogumi, kuris šunims ir katėms yra labai svarbus. Prieglaudų darbuotojai stengiasi suteikti gyvūnams kiek įmanoma saugesnę aplinką, tačiau ten, kur gyvūnų skaičius vienoje vietoje yra didelis, visuomet yra grėsmė naujiems, ypač jauniems, gyvūnams susirgti užkrečiamomis ir mirtinomis ligomis. Jautresniems gyvūnams, patekusiems į prieglaudą, gali būti sunkiau išbūti su kitais šunimis, susitaikyti su jų keliamu triukšmu, dėl ko gali vystytis įvairios neigiamo elgesio problemos, smarkiai mažinančios tikimybę, kad gyvūnas ras tinkamus naujus globėjus.

Visgi surinkti daugiau pinigų ar statyti daugiau pastatų nėra išeitis, atvirkščiai, būtina siekti, kad prieglaudų reikėtų vis mažiau.

Teks įsisąmoninti tenkančią atsakomybę

Be abejonės, kol situacija pagerės, įvairiapusė parama prieglaudoms yra labai reikšminga, tačiau visus augintinių laikytojus kviečiame skirti 15–20 Eur jų paženklinimui ir įregistravimui. Taip bus prisidėta prie teigiamų pokyčių. Lietuvoje apie 70 proc. namų ūkių turi bent vieną šunį ar katę, todėl kiekvienas, kuriam rūpi dabartinė benamių gyvūnų situacija Lietuvoje, gali ne tik pasirūpinti savo augintiniu, bet ir padėti tai padaryti vyresnio amžiaus giminaičiams ar kaimynui.

Vien augintinio ženklinimas ir registravimas neišspręs visų problemų, tačiau tai yra pirmas žingsnis. Tam, kad padėtis iš esmės pasikeistų, šalia augintinių identifikavimo reikia ieškoti būdų, kaip skatinti augintinių kastraciją, taip pat žmonių, planuojančių įsigyti ar laikančių gyvūną, atsakomybę ir sąmoningumą.

Gyvenimas teisinėje valstybėje susijęs ne tik su bendrai kuriama gerove bei galimybe ja naudotis, bet ir atsakomybėmis. Vieną tokių – atsakomybę už savo augintinį – Seimas priminė dar šiemet, pritardamas privalomam šunų, kačių ir šeškų ženklinimui.

Galimybė identifikuoti gyvūną ir jo savininką yra vienas svarbiausių įrankių, kuris ilgainiui padės užtikrinti geresnę gyvūnų padėtį Lietuvoje. Sykiu privalomasis ženklinimas verčia darsyk pergalvoti, įsisąmoninti gyvūno savininkui tenkančią atsakomybę, mat prisiimame ją ir už savo elgesį su gyvūnu, ir už paties gyvūno veiksmus bei galimą jo padarytą žalą.

Daugiausia nelaimių – dėl palaidų šunų

Pagal Lietuvos civilinį kodeksą, gyvūnas yra laikomas daiktu, kitaip – turtu, gyvuoju turtu. Bet kokio turto turėjimas įpareigoja savininką juo rūpintis ir už jį atsakyti. Gyvūną laikantis asmuo turi užtikrinti ne tik paties gyvūno, kaip gyvos ir jaučiančios būtybės, gerovę, bet ir aplinkinių asmenų bei jų turto saugumą. T. y. jei gyvūnas padarė žalą žmonių sveikatai ar jų turtui, už tai atsakingas gyvūno savininkas.

Bene daugiausia žalos pridaro neprižiūrimi, prie namų palaidi ir neaptvertose teritorijose laikomi ar be pavadžio vedžiojami šunys. Tokie gyvūnai apkandžioja suaugusius, vaikus ar kitus gyvūnus, taip pat išbėga į gatvę ir tampa eismo įvykių, iš kurių dalis pasibaigia tragiškai, priežastimi.

Tačiau iki kol tokia nelaimė neįvyksta, iki lemtingo pirmojo karto, dažnas gyvūnų augintojas nė nesusimąsto apie tokį scenarijų, sulig kuriuo gresia administracinė ar, žmonių žūties atveju, baudžiamoji atsakomybė. Todėl privalomas gyvūnų ženklinimas, labai aiškiai susiejantis gyvūną su jo savininku, taps dar viena priežastimi su savo gyvūnais ir supančia aplinka elgtis atsakingai.

Sėkmingų bylų bus daugiau

Teisininkų teigimu, privalomas gyvūnų ženklinimas – aiškus, patikimas gyvūno ir jo savininko identifikavimas – bus itin pravartus nuo gyvūnų nukentėjusiems ir teismuose teisybės ieškantiems žmonėms. Kol gyvūnų ženklinimas buvo tik kiekvieno asmeninis pasirinkimas, įrodyti, kad konkretus augintinis priklauso konkrečiam asmeniui, būdavo labai sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma. Tačiau dabar, atsiradus patikimam identifikavimo būdui, bus daugiau sėkmingai išnagrinėjamų bylų – tiek nukentėjusių konkrečių žmonių naudai, tiek viešojo intereso gynimo atvejais, kai bylos pasiekia teismus dėl netinkamo elgesio su gyvūnais.

Dažniausiai bylose, kai kreipiamasi dėl gyvūno padarytos žalos, teisiamasi siekiant gauti piniginę kompensaciją.

Didžiausia prisiteista neturtinė žala yra siekusi 800 Eur. Moteriai į ranką įkando šuo, o jo šeimininkas nukentėjusiajai turėjo atlyginti ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir patirtą neturtinę žalą. Tokie atvejai ir yra dažniausi: palaidas gyvūnas apkandžioja žmogų, todėl keliama civilinė byla dėl gydymo išlaidų, sugadintų drabužių ar moralinės žalos, pavyzdžiui, išgąsčio, ir prisiteisiamos tam tikros sumos.

Tokios bylos yra dažnos ir ženklinimas jose – labai svarbus, nes jei nėra aiškaus šeimininko, nėra nei kaip savo teises apginti, nei kam pareikšti pretenzijas.

Atsakomybė tenka tik savininkui

Pagal Lietuvos civilinį kodeksą, žalos atveju baudžiamas ne gyvūnas, kuris mūsų teisinėje sistemoje yra traktuojamas kaip daiktas, o jo savininkas, kuris atsako už savo „daiktą“ – turtą.

Suvokti kartu su įsigyjamu gyvūnu tenkančią atsakomybę ir imtis veiksmų saugumui užtikrinti – būtina. Dėl sunkaus kūno sužalojimo ar net mirties, gyvūno savininkas gali būti teisiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą, t. y. gali būti nuteistas kalėti.

Pavyzdžiui, jei dėl į kelią išbėgusio gyvūno kaltės įvyktų sunkiu sužalojimu ar mirtimi pasibaigęs eismo įvykis, būtų keliama byla dėl netyčinio sužalojimo ar neatsargus gyvybės atėmimo. Mat savininkas neužtikrino saugumo, nesiėmė priemonių, kad toks įvykis neįvyktų, t. y. gyvūnas nebuvo vedamas už pavadėlio, laikomas voljere ar aptvertoje teritorijoje.

Jei nelaimės metu gyvūną vedžiojo ne pats savininkas, atsakomybė tenka ir vedžiojusiam asmeniui, kuris neužtikrino saugumo, ir savininkui, kuris patikėjo gyvūną nepatikimam asmeniui. Jei gyvūnus vedžioja vaikai, už gyvūnų padarytą žalą atsako suaugusieji.

Išsigąs ir gyvūnų neženklins?

Dažnai išgirstame teiginių, kad teisinė atsakomybė, kai gyvūnas paženklintas, aiškiai bus priskiriama konkrečiam asmeniui, tad atsiras dar viena priežastis gyvūnų neženklinti. Bet būtent apie atsakomybę, kurią prisiimame nusprendę įsigyti gyvūną, ir turime kalbėti.

Jei bus ieškoma būdų, kaip pateisinti nenorą prisiimti atsakomybės ir dėl to neženklinti gyvūno, tai ir toliau nuo to kentės ir žmonės, ir patys gyvūnai.

Atsakomybė už savo gyvūną – jokia naujiena. Juk yra bendražmogiškai normalu, kad šeimininkas atsako už savo gyvūną ir jo padarytą žalą, nepriklausomai nuo to, ženklintas jis ar ne.

Vis dėlto itin dažnai komplektas yra toks: neženklintas ir neprižiūrėtas gyvūnas, kurio savininkas, nutikus nelaimei dėl šuns, tiesiog neprisipažįsta, kad yra gyvūno savininkas. Ne ženklinimas, o to nedarymas turėtų kelti nuostabą.

Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženk­ linami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pavyzdžiui, juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 d.“

2022-01-02

ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS 

Brigitos KYMANTAITĖS asmeninė nuotrauka