Bronis Ropė: „Žemdirbiai tokiu būdu ieško kelio į teisingumą“

Europos Parlamento narys Bronis Ropė.

„Lietuvos žemdirbiai – ne pėsti“, – sako mūsų pašnekovas, Europos Parlamento narys Bronis Ropė. Kalbame ne apie visuomenėje linksniuojamus ūkininkų džipus, o apie diplomatinius, teisinius gebėjimus. Ūkininkus vienijanti Lietuvos žemės ūkio taryba ėmėsi teisinių veiksmų prieš Europos Parlamentą dėl vilkinamo Lietuvos gyventojų peticijos nagrinėjimo.

– Kaip žinote, Lietuvos žemės ūkio taryba kreipėsi į Europos ombudsmeną, kuris tiria skundus dėl netinkamo ES institucijų darbo. Apskųstas Europos Parlamentas, institucija, kuriai Jūs pats atstovaujate.

– Visų pirma, aš atstovauju ne kokiai nors institucijai, o savo rinkėjams, taip pat ir žemdirbiams. Taip, žinau tą skundą. Jis remiasi tuo, kad kai kurios suinteresuotos šalys galimai vilkina institucijos veiklos procesus. 2018 m. kartu su Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovu įteikėme peticiją Europos Parlamento Peticijų komitetui. Taigi, gerai žinau situaciją, nes pats šiame procese dalyvauju, tarpininkauju ES institucijose.

– Priminkite skaitytojams apie pačią peticiją. Kokia jos esmė?

– Žinoma. Šia peticija, kurią pasirašė daugiau kaip 52 000 Lietuvos žmonių, Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovaujami žemdirbiai reikalauja laikytis Lietuvos stojimo į ES sutartyje numatytų įsipareigojimų – mokėti jiems tokią pat ES paramą, kokia mokama ES senbuvių ūkininkams. ES vidurkį siekianti parama jiems turėjo būti mokama nuo 2013 m., tačiau nei buvusiu, nei dabartiniu finansiniu laikotarpiu Europos Komisija nevykdo Europos Vadovų Tarybos dar 2002 m. duotų įsipareigojimų. Nors ūkininkavimo standartai ir reikalavimai visiems ES žemdirbiams vienodi, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ūkininkams mokama parama vis dar skiriasi ne procentais, o kartais.

– Taigi, Europos Komisija vilkina Vadovų Tarybos dar 2002 m. duotus įsipareigojimus, dėl to Lietuvos žemdirbiai kreipėsi į Europos Parlamentą su peticija, reikalaudami teisingumo. O Europos Parlamentas, tiksliau, atskiri jo komitetai, toliau vilkina net ir peticijos nagrinėjimą? Manote, kad Lietuvos žemės ūkio tarybos skundas Europos ombudsmenui yra pagrįstas?

– Iš Peticijų komiteto žemdirbiai gauna atsakymus, kad peticijos nagrinėjimas užtruko dėl COVID-19 pandemijos, karantino, tačiau žemdirbiai nemano, kad tai yra pagrindinė kliūtis. Kiek žinau, jų nuomone, peticija vilkinama tyčia, kol bus priimti galutiniai sprendimai dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos. Jų laukiama vėlyvą pavasarį.

Manau, tiesa, kad komitetams tikrai daug sudėtingiau organizuoti darbą pandemijos metu, ne viską taip operatyviai galima atlikti nuotoliniu būdu. Europos Parlamente susiduriame su įvairiausiais iššūkiais dėl nuotolinių pasisakymų, vertimų ir t. t. Tačiau vienaip ar kitaip su gerais norais galima įveikti visas kliūtis, rasti sprendimus.

Dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo su Lietuvos, taip pat ir su Baltijos šalių žemdirbiais jau keletą metų dedame milžiniškas pastangas, tačiau šis klausimas sprendžiamas ypač sunkiai ir galime įžvelgti tam tikras tendencijas.

Atrodo, kad dauguma parlamentarų suinteresuoti palikti diskriminuojančią tvarką, kuri iš esmės prisideda prie dalies Vakarų ir Vidurio Europos, t. y. ES šalių senbuvių, kurioms mokamos didžiausios išmokos, ūkininkų protegavimo ir skatina ūkių nykimą šalyse, kurios yra ES pakraščiuose – ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Portugalijos, Rumunijos, Kroatijos, Slovakijos, Bulgarijos, Lenkijos, Suomijos, Ispanijos, Švedijos, Čekijos, Vengrijos.

– Manote, labiau išsivysčiusių ES šalių atstovai suinteresuoti, kad išmokos nebūtų suvienodintos?

– Kaip ir kiekvienas parlamentas, taip ir Europos Parlamentas yra vieta, kur reikia suderinti labai skirtingus interesus. Žinoma, natūralu, kad ES senbuvės nenori prarasti savo įtakos bei ekonominės galios. Jos į ES biudžetą įneša daugiausiai ir yra suinteresuotos kuo daugiau iš ten susigrąžinti ES subsidijomis. Ne išimtis ir tiesioginės išmokos žemdirbiams. Tokiu būdu jos išlaiko produkcijos konkurencingumą, neužleidžia rinkos kitų šalių, tokių kaip Lietuva, ūkininkams.

– Logika kaip ir suprantama, bet visgi toks ES išmokų skirstymas, kai galingiausi gauna daugiausiai, o besivystančios šalys – mažiausiai, gerokai iškraipo konkurencines sąlygas. Lietuvos žemdirbiai praranda bet kokias galimybes konkuruoti su, pavyzdžiui, Vokietijos ar Prancūzijos žemdirbiais.

– Taip! Būtent tai jau septintus metus kartu su žemdirbiais ir bandome įrodyti visoms ES institucijoms. Ir protestais, ir peticijomis, ir tiesiogiai dalyvaudami ES teisėkūroje. Lietuvos žemdirbiai – ne pėsti. Jiems, kad išsilaikytų, tenka ne tik gerai mokėti žemę dirbti, bet ir išmanyti ES teisės aktus, dalyvauti jų rengimo procese.

Tam reikalingos ir teisinės žinios, ir diplomatiniai gebėjimai. Juk ne kartą esu Lietuvos žemdirbiams suorganizavęs susitikimus su ES komisarų kabineto nariais, kvietėme jų atstovus ir į Lietuvą. Tikrai negalima sakyti, kad nieko nepasiekėme: turime kuo pasidžiaugti, pasididžiuoti, galime švęsti atskirų veiklos etapų pergales. Kad ir praėjusių metų Vadovų Tarybos priimtą sprendimą didinti tiesiogines išmokas. Kai pradėjau dirbti Europos Parlamente, tiesioginės išmokos nesiekė net 60 proc. ES vidurkio, o dabar jau patvirtinta, kad 2027 m. jos sieks apie 83 proc. ES vidurkio. 2021–2027 m. tam papildomai skirta 944 mln. eurų. Tačiau ne tiek, kiek buvo įsipareigota anksčiau. Šios pergalės yra nepakankamos, kad Lietuvos žemės ūkis jau galėtų atsikvėpti. Tendencijos vis dar pražūtingos – Lietuvos žemės ūkio sektoriai eina link sunykimo. Todėl žemdirbiai išnaudoja visas įmanomas teisines priemones, kad apgintų savo teisėtus lūkesčius.

– Turite omenyje skundą Europos ombudsmenui?

– Taip, jį taip pat. Iki jo, kaip ir minėjau, buvo imtasi daug kitų priemonių. Kiek galėdamas, padedu žemdirbiams šiame kelyje. 2020 m. gegužę turėjo vykti klausymai Europos Parlamente dėl peticijos, apie kurią čia kalbėjome. Pateisindamas prasidėjusia pandemija, komitetas klausymus nukėlė ir dabar vilkina.

Šių metų kovo 17 d. Lietuvos žemės ūkio taryba kreipėsi į Peticijų ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetus prašydama skubiai organizuoti klausymus nuotoliniu būdu. Tačiau nesulaukė jokio konkretaus atsakymo, tik laišką, kuriame pateikti mums jau gerai žinomi metų senumo dokumentai. Kas beliko – kreiptis į Europos ombudsmeną dėl Peticijų komiteto vengimo laiku išnagrinėti ir išspręsti Lietuvos žemės ūkio tarybos inicijuotą peticiją. Žemdirbiai tokiu būdu ieško kelio į teisingumą.

– Ar palaikote tokį Lietuvos žemės ūkio tarybos sprendimą?

– Taip, aš esu žemdirbių pusėje. Lietuvos ūkininkai nereikalauja jokių išskirtinių sąlygų, neprašo jokios pašalpos, jie reikalauja pažadėto teisingumo. Dėl gerokai mažesnių tiesioginių išmokų sąlygos mūsų žemdirbiams yra prastesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse, kur tiesioginės išmokos ūkininkams mokamos gerokai didesnės. Tad kreipimasis į Europos ombudsmeną, kai visos kitos priemonės nedavė laukiamų rezultatų, yra normali teisinė procedūra ES. Puikiai suprantu, ko ūkininkai reikalauja, ir toliau ieškosiu būdų, kaip jiems padėti.

Apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų/ELA frakcijos sąskaitos.

Nr. 139/7

 

2021-03-27