Tą ankstyvą vasario rytą, kai Dusetose Sartų lenktynių žiūrovų laukė dar tuščios ir tylios tribūnos, pro jas vedina žirgu ėjo miela mergina. Tarsi preliudija to, kas netrukus įsisuks į azarto sūkurį – ristūnų pasagomis caksantis hipodromo takas, šį reginį žvilgsniais gananti trisdešimties tūkstančių sirgalių minia. Ir netikėta jaunos merginos bronzinė pergalė.
Sartai – tarsi krikštas „Esu Ema Mosolkovaitė, o šio trimečio ristūno vardas – Universalus Žirgas, – susipažinome. – Su juo dar nestartuoju, trūksta patirties, kad sugebėčiau tikslingai ir be didelių klaidų suvaldyti jauną žirgą. Tačiau jį prisijaukinau nuo pusmetinio kumeliuko, kuris neprisileisdavo žmonių. Tokią misiją man tada patikėjo jo savininkas iš Ukmergės rajono Mečislovas Radzevičius, šiandien pats su juo dalyvaujantis lenktynėse. O aš šiandien su kitu žirgu – penkiamečiu Vesenij Luč – pirmąkart startuosime Sartų hipodrome. Esame važiavę ir Širvintose, ir Ukmergės rajone parodomosiose varžybose. Sartai mudviem – rimtas krikštas.“ Ir šis tarsi pavasario nuojautą žadinantis gražiavardis Vesenij Luč (pavasarinis spindulys), aštuntajame važiavime paklusęs žaviajai vadeliotojai, finišavo trečias, vos 3 sekundėmis vėliau už nugalėtoją. Bronzinis simpatiško dueto debiutas!
Abu po finišo laimingi.Meilė per du regionus Ema iš Šiaulių, ten gimusi ir užaugusi prisimena, kad ją, visai mažutę, vos trejų metų, tėveliai Jolanta ir Vitalijus Kurtuvėnų dvaro žirgyne pirmą kartą užkėlė ant žirgo. Apsukę kelis ratus su mažąja raitele, pamanė, kad pakaks, tačiau šioji ant žemės nukelta paleido dūdas: „Dar!“ „Paskui tėveliai darbavosi perveždami žirgus, todėl vietoj lakstymo miesto gatvėmis kartu vykdavau į keliones, – pasakojosi Ema. – Galėdavau stebėti, glostinėti žirgus. Dar daugiau ūgtelėjusi, gimtadieniams iš tėvelių prašydavau tos pačios dovanos: pajodinėti Kurtuvėnų dvaro žirgyne. O kai mamai nusibodo klausytis mano nuolatinio zyzimo apie žirgus ir jodinėjimą jais, užrašė į Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro žirgininkų būrelį, kuriame ir prasidėjo pirmosios mano jodinėjimo pamokos. Kai studijuoti įstojau į Mykolo Romerio universitetą, ir vėl mane pasivijo žirgai, tik šį kartą – Aukštaitijoje.“ Per vieną giminės susiėjimą sužinojusi, jog giminaitis laiko keletą žirgų Ukmergės rajone, netrukus susipažino su veterinarijos gydytoju Mečislovu Radzevičiumi, veisiančiu žirgus ir lenktyniaujančiu su jais.
Su ristūnu Universalus Žirgas, kurį Ema prisijaukino nuo pusmetinio kumeliuko, mergina ketina lenktyniauti ateityje.Žirgai keitė net profesiją Jaunoji vadeliotoja prisimena, kad savininkas Mečislovas išmintingai mokė žmogaus ir žirgo dueto paslapčių. Pasak Emos, ji pati nesuvokdama, kartais pakliūdavo į jai skirtas bandomąsias situacijas, su kuriomis turėdavo susitvarkyti pati. Panašiai buvo ir su mažuoju Universaliu Žirgu, kai savininkas ištarė: „Jei prisijaukinsi šitą kumeliuką, leisiu sudalyvauti varžybose su jo mama.“ Užduotį Ema įvykdė, liko savininko pažadas. O ji pati sako, kad kol kas starto ir finišo liga dar nesusirgusi ir labai bijojusi pirmųjų lenktynių. Tačiau kiekvienai ligai savi simptomai – dar laiko apstu. Jai labiau patinkantis darbas su jaunais žirgais, žmogaus ir žirgo atradimo, susidraugavimo paslaptys. Žirgai kardinaliai pakoregavo ir profesijos rinkimąsi. Ema dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) antrakursė, studijuoja veterinarijos mediciną. Dvidešimt dvejų metų mergina dar turi laiko dainuoti universiteto „Neries“ chore, tačiau atradusi laiko keliauja į Ukmergę. „Kai turiu laisvą pusdienį, susiruošiu patreniruoti žirgelių arba mielam poilsiui išjoti į laukus. Reikia, kad Vesenij Luč nepamirštų savo vadeliotojos, nors jį dažniau treniruoja du vyrai – tėvas ir sūnus Mečislovas ir Gintaras Radzevičiai, kuriems esu dėkinga už pamokas, už galimybę treniruoti žirgus ir pasitikėjimą manimi jų žirgus vadelioti Sartuose“, – džiaugėsi sėkmingu debiutu „Sartai 2017“ jauniausia iš dailiosios lyties atstovių lenktynėse E. Mosolkovaitė.
Regina STUNDIENĖ „ŪP“ korespondentė
Autorės ir Emos MOSOLKOVAITĖS nuotraukos