Buvęs visą lietuviškų ekologiškų ir nacionalinės kokybės maisto produktų gamybos grandinę kontroliuojančios viešosios įstaigos „Ekoagros“ direktorius Antanas Makarevičius Latvijoje sėkmingai vadovauja panašiam ekologiškus produktus ir ekologinę gamybą sertifikuojančiam, žemės ūkio techniką įvertinančiam centrui. Pasak A. Makarevičiaus, kuris iki šiol įsitikinęs, kad iš „Ekoagros“ vadovo posto buvo atleistas neteisėtai, Latvijoje gerokai mažiau nei Lietuvoje valdiško biurokratizmo ir verslo kliūčių.
Latviškasis „Sertifikacijos ir testavimo centras“ įsikūręs Šiaurės Latvijos istorinio Vidžemės krašto Priekulių kaime. Iki Rygos – 92 km. „Anksčiau tai buvo uždaroji akcinė bendrovė, kurios akcijas valdė Latvijos žemės ūkio ministerija. Nuo lapkričio mėnesio privatizuota. Mano pareigos – įmonės direktorius. Mus kontroliuoja Latvijos žemės ūkio ministerija, teisingiau, ministerijai pavaldi Maisto ir veterinarijos tarnyba. Latviškos bendrovės funkcijos platesnės negu lietuviškos „Ekoagros“. Ne tik ekologija. Taip pat apžiūrime ir įvertiname žemės ūkio transporto priemones, jų stabdžių būklę, amortizaciją. Ypač daug testuojame priekabų. Be to, savo laboratorijose tikriname pieno perdirbimo įrenginius, pesticidų, trąšų purkštuvus, vandens skaitiklius. Išbandome ne tik žemės ūkio, bet ir miško darbams naudojamus traktorius, nustatome jų parametrus“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo A. Makarevičius.
Daugiau nei šimtas metų
„Sertifikacijos ir testavimo centro“ istorija gana ilga, siekia dar praėjusio amžiaus pradžią. Kai Latvija priklausė carinei Rusijai, Rygos centrinė žemės ūkio draugija Priekuliuose 1911 m. įkūrė Baltijos mašinų bandymų stotį. Joje dirbo daug garsių mokslininkų agrarininkų. Stočiai iki 1918 m. vadovavo agronomas Viliumas Skubinis (Viļums Skubiņš). Tai įžymus Latvijos visuomenės veikėjas. Jį galima palyginti su mūsų patriarchu Jonu Basanavičiumi.
Negavo valdžios postų
Vidžemės krašto atstovas V. Skubinis 1917 m. gruodžio 2 d. pasirašė Latvijos laikinosios nacionalinės tarybos deklaraciją dėl Latvijos autonomijos, o artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. kovo 17 d., buvo Latvijos centrinės tarybos memorandumo dėl šalies nepriklausomybės signataras. Tačiau tarpukario Latvijoje V. Skubinis negavo jokių aukštų valdžios postų. Po Antrojo pasaulinio karo liko Priekuliuose, įkūrė pirmąjį žemės ūkio technikos muziejų (1949–1950 metais). Sovietai V. Skubiniui stipriai nekeršijo dėl jo praeities patriotinės veiklos. Pasikeitė stoties paskirtis
Nuo 1948 m. Baltijos mašinų bandymų stotis buvo pavaldi SSRS žemės ūkio ministerijai. Įmonė išmėgindavo žemės ūkio įrangą, naudojamą Sovietų Sąjungos šiaurės vakaruose. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, 1991 m. stotis buvo perduota Latvijos Respublikos žemės ūkio ministerijai. Ilgainiui iš esmės pasikeitė stoties paskirtis. Įmonė dažniausiai ėmė tikrinti, ar žemės ūkio produktai, įranga nekenkia žmonių sveikatai, neteršia aplinkos. Mašinų bandymų stotis buvo pertvarkyta į valstybės valdomą UAB „Žemės ūkio įrangos sertifikavimo ir bandymų centras“. Nuo 2004 m. – „Sertifikavimo ir testavimo centras“.
Kreipiasi Lietuvos įmonės
Anot A. Makarevičiaus, centrui užsakymų netrūksta. „Mūsų darbuotojų – apie 60. Gavę Europos Sąjungos (ES) įgaliojimus, ekologinę gamybą sertifikuojame, techniką testuojame trečiosiose šalyse – Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Uzbekistane. Laukiame leidimų tai daryti Kazachstane, Kirgizijoje, Tadžikistane. Bendradarbiaujame su čekais, lenkais. Net beveik visos Lietuvos įmonės pas mus pasitikrina, ar jų transporto priemonių priekabos atitinka ES reglamentus“, – pabrėžė A. Makarevičius.
Atvira Latvijos rinka
Viena iš „Sertifikavimo ir testavimo centro“ partnerių – Latvijos biologinės žemdirbystės asociacija, analogiška Lietuvos ekologinių ūkių asociacijai. „Latvija – atvira ekologinio sertifikavimo rinka. Nebijome konkurencijos. O Lietuva šiuo požiūriu – uždara šalis. Viešpatauja vienas ekologinio sertifikavimo monopolininkas, dalijantis, sustabdantis, panaikinantis natūralių maisto produktų gamybos patvirtinamuosius dokumentus. Kai vadovavau „Ekoagros“, siūliau keisti nelanksčią, sustabarėjusią, mūsų ekologinei žemdirbystei žalingą Lietuvos ekologinių ūkių priežiūros sistemą. Dėl to buvau nubaustas – netekau posto“, – liūdnai prisiminė A. Makarevičius.
Tėvynė neįsileidžia
A. Makarevičius mano, jog Lietuvos žemės ūkio ministerijos keršto šešėlis jį persekioja iki šiol. „Lietuva mūsų įmonės neįsileidžia. Lietuvos Žemės ūkio viceministras Darius Liutikas du kartus atrašė, kad „Sertifikavimo ir testavimo centrui“ nėra galimybių imtis įprastos veiklos į pietus nuo Latvijos. Kitaip sakant, esame nepageidaujami“, – tvirtino A. Makarevičius.
„Sertifikavimo ir testavimo centro“ direktoriaus nuomone, Latvijoje gerokai mažiau biurokratinių kliūčių, valdininkų priekabių, stabdančių ekologinio sertifikavimo plėtrą.
Šiaurėje lengviau kvėpuoti
„Dirbu nuo kovo 3 d. Dar nė karto nebuvau iškviestas į Latvijos žemės ūkio ministeriją. O Lietuvoje man, „Ekoagros“ direktoriui, vos ne kasdien tekdavo sėdėti žemės ūkio ministro priimamajame. Kiekvienas turime dirbti savo darbą. Visos įstaigos pasitvirtinusios savo įstatus. Jų ir turi laikytis. Bet dažnai ministerijoms pavaldžių įstaigų vadovai priversti pagal nerašytas, valdininkų sugalvotas taisykles padėti ministerijos vadovų draugams. Negi „Ekoagros“ direktorius privalo aiškintis dėl kiekvieno sugauto ūkininko, kuris ekologinius laukus purškė chemikalais? Tokios įstaigos administratorius turi rūpintis strateginiais tikslais, populiarinti ekologinę pasaulėžiūrą Lietuvoje“, – pasakojo Latvijos „Sertifikavimo ir testavimo centro“ direktorius.
Nesiliaus kovoti dėl teisybės
A. Makarevičius vis dar tikisi sugrįžti į „Ekoagros“ ir atkakliai tebesiekia šio tikslo. Teismai, bylinėjimasis nesibaigė. „Jeigu iš direktoriaus pareigų būčiau atleistas už blogą darbą, tarnybinius nusižengimus, supainiotus viešuosius ir privačius interesus, tada kas kita. Bet manimi buvo atsikratyta tik todėl, kad priklausiau kitai politinei organizacijai. Ne tai partijai, kurios narys – ankstesnysis žemės ūkio ministras (Bronius Markauskas, dabar Klaipėdos r. meras – red. past.) – buvo mane atleidęs“, – kalbėjo A. Makarevičius. – Ginsiu save iki galo, nesvarbu, kiek laiko ir pinigų tai kainuotų“.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas